„Aš esu J.Prunskis, Amerikos pilietis, perduodantis Lietuvos žinią Amerikai“, – taip paprastai prisistato JAV prezidento patarėjas, kuris yra ir Lietuvos garbės konsulas Kolorado valstijoje.
Su 62 metų J.Prunskiu kalbėjomės per jo gimtadienį, kurį jis minėjo Vilniuje užvakar dalyvaudamas prezidento Valdo Adamkaus surengtoje konferencijoje „Europos ir transatlantinio atsparumo atkūrimas“.
Gerai nusiteikęs pašnekovas kalbėjo lietuviškai ir tikino, kad geresnio gimtadienio nė neįsivaizdavo.
– Jūs esate aštuonių skausmo klinikų įkūrėjas ir savininkas, vadovaujate didžiausiai ligoninei Čikagoje ir turite ilgametę gydytojo patirtį. Bet prieš kelis mėnesius tapote oficialiu JAV prezidento D.Trumpo patarėju. Regis, Vašingtonas neketina jūsų paleisti. Gal ir svajojote dirbti Baltuosiuose rūmuose?
– Man pacientai yra ir bus svarbiausi, o į politiką nenoriu labiau gilintis.
Suprantu, kad esu Vašingtonui naudingas dėl savo patirties.
Nors bendrauti ir dalytis patirtimi su Baltųjų rūmų atstovais pradėjau dar Barackui Obamai esant prezidentu, patarėjo pareigas pradėjau eiti neseniai. Iki tol teko ilgai kandidatuoti.
Dabar esu Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamente neseniai įsteigtos Tarpvyriausybinės skausmo valdymo gerosios patirties darbo grupės narys.
Mūsų ekspertų grupė turi konkrečią užduotį – iki sausio mėnesio parengti programą, kuri padėtų sumažinti didžiausią Amerikos problemą – narkotikų vartojimą.
Gal mažai kas žino, kad JAV užima pirmąją vietą pagal mirštamumą nuo narkotikų, – kasdien miršta 115 žmonių.
– Kodėl, jūsų manymu, taip atsitiko?
– Situacija paaštrėjo maždaug prieš dvidešimt metų.
Prie to prisidėjo ne tik nevaldomas narkotikų plūdimas į šalį iš Meksikos ir Kinijos, bet ir farmacijos kompanijos, valdžia.
Žmonės buvo pripratinti prie vaistų nuo skausmo, o negavę jų imdavo medikamentus siųstis nelegaliai arba vartoti narkotikus.
Dabartinė JAV sveikatos apsaugos sistema irgi skatina medikus skirti daugiau vaistų.
– Kaip tai paaiškintumėte?
– Nesakau, kad sveikatos apsaugos sistemos reforma turi vien minusų. Bet vienas ydingas dalykas aiškus – elektroninė informacijos sistema gydymo įstaigose. Medikai patiria daugiau streso, susiduria su išaugusiu krūviu ir, kaip rodo naujausi duomenys, vis dažniau nusižudo.
Gydytojams netgi namuose tenka rašyti informaciją apie pacientus, todėl jie pervargę, skiria mažiau laiko ligoniams ir greičiau jiems paskiria vaistus.
Manau, tokios tvarkos netrukus bus atsisakyta, nes gydytojai nebegali to tverti.
Bet čia, kaip sakiau, yra tik viena visos sveikatos apsaugos sistemos detalė, ja remiantis negalima vertinti visumos.
– Sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje irgi sulaukia nemažai kritikos, nėra aiškumo dėl ligoninių tinklo pertvarkos, o medikai priversti prašyti didesnių atlyginimų per viešas protesto akcijas. Kaip vertintumėte mūsų šalies sveikatos apsaugos sistemą?
– Amerika turi narkotikų problemą, o Lietuva – alkoholio. Turiu pagirti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą už ryžtingą kovą su šia bėda.
Žinau, kad ministro įvestos priemonės sulaukė audringų diskusijų ir nebuvo sutiktos išskėstomis rankomis.
Tačiau, kiek domėjausi, regis, tos priemonės pasiteisina.
Be to, turėčiau pagirti ir sistemą, pagal kurią rengiami būsimi medikai. Amerikoje labai vertinami gydytojai iš Lietuvos.
Mano žmona, irgi gydytoja, kasmet skaito paskaitas Santaros klinikose ir pripažįsta, kad ten dirba profesionalai, o didžiosios šalies ligoninės nenusileidžia geriausioms pasaulyje.
Tačiau žinau, kad yra nemažai problemų dėl ligoninių regionuose.
– Ar savo įžvalgomis dalijatės su Lietuvos politikais? Tikriausiai mums yra ko pasimokyti iš Amerikos – ir ne tik sveikatos apsaugos srityje.
– Klausimų ir prašymų patarti sulaukdavau visada – tiek aktyviai dirbdamas Amerikos lietuvių bendruomenėje, tiek būdamas Lietuvos garbės konsulu Kolorado valstijoje, tiek dabar eidamas prezidento patarėjo pareigas.
Džiaugiuosi ir visiems sakau, kad esu tarpininkas, jeigu tik galėsiu, padėsiu.
Lietuvos politikams esu surengęs ne vieną susitikimą su verslo atstovais Amerikoje, kad jie pasikalbėtų, kodėl Lietuva patraukli arba nepatraukli investicijoms.
Kai manęs Lietuvos politikai klausia patarimų, išskiriu kelis dalykus, kuriuos būtina sutvarkyti: padidinti algas bei pensijas ir sumažinti biurokratiją verslui.
Norint pritraukti užsienio investicijų, reikia palankesnių sąlygų.
Be abejo, patirties galima semtis nebūtinai vien iš Amerikos, nes ir ten žmonės emigruoja iš valstijos į valstiją ieškodami geresnių sąlygų, didesnių atlyginimų.
– Lietuva palaiko gerus santykius su JAV, pastarosios vadovai esant progai tai irgi pabrėžia. Bet ne paslaptis, kad į Amerikos prezidentą kai kurie politikos lyderiai žiūri atsargiai, gal net nepatikliai. Ko gero, ir jūs sulaukiate klausimo, kaip sekasi bendrauti su D.Trumpu, ar lengva jį suprasti?
– D.Trumpą ir jo šeimą pažinojau dar prieš prezidento rinkimus, jau tada turėjau savo nuomonę.
Bet, neslėpsiu, rinkimuose jį palaikyti pradėjau tik likus dviem kandidatams ir tada rinkausi, kaip sakoma, mažesnį blogį.
Dėl savo sprendimo nesigailiu, nes prezidentas D.Trumpas – puikus derybininkas, tuo net neabejoju.
O jeigu jis ir nėra visose srityse stiprus, ne bėda – juk ne vienas valdo šalį ir priima sprendimus.
Vis dėlto manau, kad Lietuvoje formuojama gana siaura ir paviršutiniška nuomonė apie Amerikos prezidentą.
Nors tikrai nesakau, kad ir aš jį visiškai suprantu, nesu komunikacijos ekspertas, į politiką pernelyg nesiveliu.
– Kaip manote, ar D.Trumpui pavyks pastatyti sieną su Meksika, dėl kurios vyksta aštrios diskusijos?
– Labiau manau, kad pavyks, nei kad nepavyks.
– Lietuva jau irgi rengiasi naujo prezidento rinkimams. Kokio vadovo, jūsų manymu, reikia šaliai? Gal jau turite savo favoritą?
– Asmeninę nuomonę dar norėčiau pasilaikyti, galbūt vėliau pasidalysiu įžvalga dėl konkretaus kandidato.
Tačiau manau, kad Lietuvai reikia tvirto ir ryžtingo vadovo. Buvo Mindaugas, Gediminas, Vytautas – laikas ateiti galingam vadui ar vadei, kuris vestų šalį į naujas aukštumas.
– Esate sakęs, kad su Lietuva jus sieja stiprus emocinis ryšys. Kaip jums pavyko išsaugoti lietuvybę?
– Mano tėvai į Ameriką atvyko po Antrojo pasaulinio karo, čia dirbo gydytojais.
Mama Albina Pundytė-Prunskienė vėliau aktyviai užsiėmė visuomenine veikla, rūpinosi našlaičiais, gydė pinigų neturinčius emigrantus, be to, kartu su Gražina Ručyte-Landsbergiene įsteigė Lietuvos našlaičių globos komitetą.
Mūsų namuose galiojo griežtos taisyklės: dar dabar prisimenu, kad mums buvo draudžiama kalbėti nelietuviškai ir žiūrėti televizorių, todėl pirmą kartą anglų kalbą išgirdau tik darželyje. Buvo keista, bet greitai prisitaikiau.
Žinoma, laikydavomės ir lietuviškų tradicijų – švęsdavome Kūčias, Kalėdas, Velykas, Jonines, minėdavome Vasario 16-ąją. Mokėjome ir tautinių šokių, dainų.
Tėvai įskiepijo meilę Lietuvai ir patriotiškumo jausmą tiek man, tiek sesėms.
Nors mano žmona nelietuvė, mūsų vaikai puikiai skaito, rašo ir kalba lietuviškai, o iki dešimtos klasės lankė šeštadieninę lietuvišką mokyklą. Man tai labai svarbu.
Todėl mano šeima Lietuvą laiko antraisiais namais, čia nuolat atvykstame jau 25 metus.
