Buvusiam L.Stankūnaitės advokatui Gintarui Černiauskui iki šiol nuostabą kelia tai, kaip tuo metu buvo laikomasi teismo sprendimo iš Neringos Venckienės atimti dukrą ir perduoti motinai.
„Kai buvo sprendžiamas klausimas, kaip mergaitę būtų galima paimti, vienas prezidentės perspėjimas, kad negali būti naudojama jokia prievarta vaiko atžvilgiu, užkirto galimybę pareigūnams modeliuoti, kaip būtų galima kažkuriam iš pareigūnų paimti vaiką“, – pasakojo G.Černiauskas.
Vaiką iš tetos namų išnešė pati mama, padedama advokato. Pareigūnai atsisakė net prisiliesti prie vaiko.
„Mano ir prašymas buvo, kad būtų pasirūpinta, kad mama, kai ims vaiką, galėtų fiziškai pakelti mergaitę, jei ji bus ant žemės, kad bent štangisto diržas jai būtų parūpintas, kad ji galėtų susiveržti, nepasitemptų nugaros raumenų. Kažkokie absurdiški dalykai tuo metu buvo sprendžiami“, – pasakojo G.Černiauskas.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir G.Černiausko pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Jūs imatės bylų, kurių kiti advokatai tikslingai privengtų. Tos bylos sukelia didžiulį ažiotažą visuomenėje, būna didžiulis pasipriešinimas ir spaudimas. Garsiojoje Garliavos byloje buvote L.Stankūnaitės advokatas, dabar – žuvusios manekenės byla. Kam jums to reikia? Suprantu, kad tokia profesija, bet jūs galite rinktis?
– Jos greičiausiai mus pasirenka, nes žino, kad mes galime imtis tokių bylų, nebijome, siekiame rezultato ir klientas pasitiki mumis. Tai yra labai svarbu mūsų darbe. Greičiausiai nebe mes renkamės, o mus renkasi klientai ir tos bylos.
– Kai vyko L.Stankūnaitės istorija, tikiu, kad tuo laiku jums ir į gatvę buvo sudėtinga išeiti?
– Čia nuo tavęs paties priklauso, kaip žiūri į visa tai. Jei gali atlaikyti griežtą žvilgsnį, dažniausiai žmogus į tave nebežiūri griežtai ir piktai. Aš šventai tikėjau, kad ta istorija yra iškreipta ir joje yra labai daug melo. Mane labiausiai sujaudino tai, kad nė vienas advokatas nebenorėjo imtis tos bylos. Žmogui, jaunai moteriai, papuolusiai į tokią situaciją, bet kokiu atveju reikėjo padėti. Nemačiau priežasčių, kodėl turėčiau to nedaryti ir nepadėti žmogui.
– Jūs turėjote ja patikėti. Atėjo L.Stankūnaitė pas jus, papasakojo savo istoriją ir jūs turėjote pasirinkimą: arba tikėti, arba netikėti.
– Ne visai taip. Ta istorija jau buvo persisvėrusi į kitą pusę, buvo pakankamai duomenų, surinktų per bylas, kad būtų galima pasitikrinti jos versiją. Ta versija buvo teisinga. Ta istorija, kurią ji pasakojo, buvo tiesa. Kita pusė, ptiešingai, viską bandė statyti ant tam tikro melo.
Antras dalykas, yra tam tikra logika, kuri irgi aiškiai dėliojasi. Bent iš praktikos galima pasakyti, kad tam tikros istorijos apie pedofilus, kurios vis nušviečiamos spaudoje ir šiaip teisinėje literatūroje, – tai tas nusikaltimas, kuris paprastai padaromas vieno asmens. Jie niekados nesikooperuoja, vienas kito nepažįsta ir niekados neis pas mergaitę grupėmis.
– Kitaip sakant, nebus klano.
– Taip, kaip bandė pateikti pati N.Venckienė, 3 pedofilai, už rankučių susiėmę, drožia pas mamą, susimoka jai ir pasiima mergaitę tvirkinti. Jau čia logikos jokios nebebuvo ir aiškiai rodė, kad tai yra netiesa. Tuomet pradedi analizuoti, kodėl ta tiesa taip primityviai brukama.
Aš manau, kad tam tikrų psichologinių nukrypimų šioje istorijoje tikrai buvo. Tiek pradėti žudyti žmones, tiek žudymą bandyti pateisinti ir teisinti savo brolį, daryti iš jo didvyrį – tai netelpa į jokius rėmus. Antra vertus, be jokios abejonės, ta agresyvi, įaudrinta minia buvo gana priešiškai nusiteikusi prieš visus, kas bandytų stoti į L.Stankūnaitės pusę ir ją pabandyti apginti.
Tačiau tiek mano dalyvavimas laidose, bandymas pasakyti, kad yra truputėlį kitaip, po truputį davė rezultatą. Mes buvome išgirsti. Antras dalykas, mūsų tiesa buvo patvirtinama teismų sprendimais. Po truputį mes sugebėjome apginti tą tiesą, apginti tiek mergaitės, tiek mamos interesą. Rezultatas buvo patvirtintas galutiniais sprendimais.
– Ar jūs šiandien galite šiek tiek plačiau kalbėti apie tai, kas tuo metu vyko?
– Čia buvo sudėtingiausias dalykas – įtikinti visus atsakingus pareigūnus, kad mes esame teisinė valstybė, kad mes turime teismo sprendimą, turime paklusti įstatymui ir negalime nusilenkti minios valiai. Nors ir kaip būtų baisu, reikia laikytis įstatymo. Mums pavyko tai padaryti, nors kai kurie aukščiausi pareigūnai tai sužinojo tik iš žiniasklaidos.
– Jie net nebuvo informuoti, kad neužkirstų kelio?
– Manau, kad taip. Tam tikri pareiškimai, kas prie mergaitės gali liestis, kaip gali liestis, kėlė juoką. Žinote, ši istorija apnuogino vieną mūsų valstybės pusę. Tada, kai reikia ką nors padaryti, nebeatsiranda tų žmonių, kurie drąsiai galėtų imtis atsakomybės.
Kai buvo sprendžiamas klausimas, kaip mergaitę būtų galima paimti, vienas prezidentės perspėjimas, kad negali būti naudojama jokia prievarta vaiko atžvilgiu, užkirto galimybę pareigūnams modeliuoti, kaip būtų galima kažkuriam iš pareigūnų paimti vaiką. Paradoksas, bet valstybėje neatsirado institucijos ir atsakingų asmenų, kurie galėtų tai padaryti.
Jeigu mama, tarkime, nebūtų fiziškai pajėgi to padaryti, ko gero, mes nebūtume įvykdę teismo sprendimo. Tai yra absurdas, visiška nesąmonė. Šiuo atveju policijos šūkyje „Ginti. Saugoti. Padėti.“ funkcija „padėti“ kažkur užsimetė. Policijos pareigūnai pareiškė, kad mes tikrai nepaimsime vaiko ir nepadėsime jai išsinešti, jeigu reikės.
Mes galime tik žiūrėti, kad nebūtų pavartotas smurtas iš kitos pusės, ir užtikrinti viešąją tvarką. Viskas. Mano ir prašymas buvo, kad būtų pasirūpinta, kad kai ims vaiką, mama galėtų fiziškai pakelti mergaitę, jei ji bus ant žemės, kad bent štangisto diržas jai būtų parūpintas, kad ji galėtų susiveržti, nepasitemptų nugaros raumenų. Kažkokie absurdiški dalykai tuo metu buvo sprendžiami.
Bet pačiame viduje situacija vis dėlto buvo truputėlį kitokia. Mergaitė nebuvo paguldyta ant žemės, nes labiausiai bijojau, kad ji gali būti paguldyta paslika ant žemės, išmokyta, kaip turėtų gulėti, kad jos nebūtų įmanoma atplėšti nuo žemės. Kadangi pareigūnai to negali padaryti fiziškai, mama nebūtų susitvarkiusi.
Tačiau realiai buvo taip, kad N.Venckienė sėdėjo ant kėdės, mergaitė sėdėjo jai ant kelių. Tada antstolės buvo pareikalauta, kad būtų pašalintos kliūtys, kad nuo mergaitės būtų atitrauktos rankos. Ir tada mama nuo kelių paėmė mergaitę. Aišku, mama, kad ir nėra labai fiziškai stipri, tačiau adrenalino ir įtampos buvo tiek daug, kad ji tą mergaitę kai pakėlė, maniau, kad išmes vien nuo pakėlimo.
Aš pripuoliau padėti, kad neiškristų tas vaikas, nes reikėjo eiti ir per išdaužto lango šukes, lipti per lango rėmą, nes galėjo užkliūti. Tuo momentu niekas negalėjo būti šalia. Aš neturėjau pasirinkimo. Aš, kaip žmogus, nebeturėjau pasirinkimo: arba aš turiu žiūrėti, kad mergaitė neiškristų ar nesusižalotų, arba irgi stovėti pasyviai ir prisidėti prie minios, kuri sako, kad nieko negali padėti.
– O kaip tos versijos, kad ji buvo sužalota?
– Nieko nebuvo. Mes tuo metu irgi sprendėme klausimą, kad mergaitė psichologiškai gali patirti šoką. Įtampa buvo labai didžiulė, tuose namuose mes nežinojome visko, tik vėliau paaiškėjo. Mes tik įtarėme, kad negerai, kad su mergaite negerai elgiamasi.
Bet buvo klausimas, kaip vaiką nuraminti po to, po tokio didelio streso, kurį patiria vykdymo metu. Mes konsultavomės su psichologais, psichologė turėjo ten dalyvauti. Paradoksas, kad įlipus į automobilį automobilis iš karto šovė iš tos vietos ir išvažiavo.
Psichologė liko už durų, nesuspėjo įlipti į automobilį. Tada reikėjo pabandyti mergaitę prakalbinti ir nuraminti. Tai turėjau padaryti aš, nes nieko nebebuvo, kas galėtų tai padaryti. Bet viskas sėkmingai baigėsi, mergaitė labai greitai atsigavo, pradėjo bendrauti, kalbėti. Po to susidomėjo kitais dalykais, į kuriuos galima nukreipti dėmesį. Tada jau gana ramiai ji priėmė tą situaciją ir labai greitai atsigavo. Kai ji suprato, kad jau nebegrįš į tuos namus, ji pasijuto saugi. O tuo momentu ji tikrai buvo išgąsdinta, įbauginta ir dresuojama kaip koks gyvūnas, o ne žmogus.
– Kiek mergaitei metų yra šiuo metu?
– 14-a.
– Net neabejoju, kad ji tikrai naudojasi internetu, gali perskaityti visa tai, kas vyko tada.
– Jų gyvenamoji vieta gana sėkmingai buvo paslėpta nuo minios, kuri tiek daug dėmesio skyrė tai šeimai, bandė surasti, susekti ir išsiaiškinti, kur yra jų buvimo vieta. Natūraliai tada kyla ir tam tikros grėsmės. Ta istorija jai visam gyvenimui įsirėžė ir tikrai paliks pėdsaką.
Ne pačius geriausius atsiminimus jai kelia ta istorija, ji puikiai prisimena. Man teko su mergaite bendrauti, šnekėtis, kaip elgėsi su ja tiek jos pusbrolis, tiek seneliai, tiek pati N.Venckienė. Keisčiausia tai, kad tuo metu namuose buvo įmontuota klausymosi aparatūra.
Pokalbiai, tam tikras mergaitės dresavimas buvo žinomas pareigūnams. Tačiau tai buvo pratylėta ir nieko nedaroma, nekeliamos baudžiamosios bylos dėl prievartos vaikui. Tik vėliau, išaiškėjus. Tam tikra dalis medžiagos iš viso galėjo būti sunaikinta, jeigu ne viena pareigūnė, kuri turėjo kantrybės perklausyti viską ir suprasti, kad tyrimas dėl pabėgimo ir po to Drąsiaus Kedžio žuvimo turi kur kas platesnį diapazoną.
Šioje istorijoje ir vaikas yra nukentėjęs, prieš vaiką buvo naudojamas psichologinis ir net fizinis smurtas. Tik jos dėka buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, paskui ir prieš Kedžius, N.Venckienė yra įtariamoji. Čia yra ta istorijos dalis, kurios mergaitė niekados nepamirš.
Antras dalykas, labai baisu tai, kad mergaitė buvo mokoma ir dresuojama, kad galėtų aiškinti visiems žmonėms, kaip ji buvo neva tvirkinama. Tai visi lytiniai aktai, kokie galėtų būti. Ko vaikas pagal amžių neturėtų nei žinoti, nei domėtis. Natūraliai tada skatini domėtis tą vaiką.
– Kokius klausimus ji pati kelia? Kaip ji pati tai supranta?
– Aš pastarąjį kartą su ja mačiausi prieš gerus metus, kai mes dalyvavome mergaitės apklausoje. Teismas priėmė sprendimą apklausti ją. Aš buvau kitoje šalyje, nuotoliniu būdu mergaitė davė parodymus, aš buvau šalia, kad jos neišmuštų iš vėžių. Psichologiškai ji ir dabar yra paveikta būtent Kedžių ir N.Venckienės.
Matyt, žmogui tas saugumo jausmas yra ilgam dingęs. Net ir dabar, gyvendama kažkur kitur, su mama, nuolat dėmesį gaudama iš apsaugos, ji nesijaučia pakankamai saugi. Prieš tai buvo apklausa, kai mergaitė buvo apklausiama nuotoliniu būdu, bet aš buvau kartu su Kedžiais ir jų advokatais, tai mergaitė, pamačiusi per televiziją, kas sėdi ir jai uždavinėja klausimus, puolė į tam tikrą isteriją.
Man vos paskambinus pavyko ją šiaip taip nuraminti, kad ji po to atsakytų į klausimus.
– Ji išsigando?
– Iš tikrųjų išsigando ir pradėjo verkti. Kartu su ja patalpoje sėdintis psichologas nebesugebėjo nieko padaryti. Antras atvejis jau buvo pasirinktas taip, kad aš būčiau šalia ir ji jaustųsi drąsiai. Jeigu jai kyla klausimų, kad ji gautų atsakymus. Jau po to ji uždavė man klausimą, sako: kokie keisti klausimai.
Jau juoką jai kėlė ta situacija. Manau, kad laikui bėgant ji tos istorijos nepamirš, bet susigyvens. Aišku, dar viena šios istorijos baisioji pusė yra žudynės, žuvusi jos teta, jos tėtis, kaltinamas žmogžudystėmis. Tai irgi paliks pėdsakų.
– O ji tai žino?
– Manau, kad taip. Jai prieinama žiniasklaida ir niekaip to nepaslėpti.
– Apie tėvą ji kalba?
– Dabar nieko. Ir šiaip, kai su mama kalbėjau, labai daug laiko praėjo, kol ji pati pradėjo kalbėti apie tuos dalykus, kas vyko. Net ir psichologai patarė neliesti tos temos, kol ji pati nepradės kalbėti. Kol ji nenorės išsikalbėti, išsipasakoti ir pasidalyti išgyvenimais.
– Kokie tai jausmai? Kaip ji pati tai supranta?
– Didžiausias išgąstis vaikui yra tada, kai be priežasties yra atskiriama nuo mamos. Ji nesuprato. Toliau – kodėl nuolat kartojama, kad mama kelia grėsmę vaikui. Vaikas buvo gąsdinamas tuo, kad jeigu jau mama ją susigrąžins, jai tada bus blogai. Ir po to tos išgalvotos istorijos su velniais, kiti dalykai – natūraliai tai vaiką gali gąsdinti ir programuoti. Juk smegenys yra programuojamos.
– O koks jos požiūris į tetą N.Venckienę, močiutę Laimutę Kedienę?
– Turint omenyje, kas vyko namuose tuo metu, galiu tik pasakyti, kad santykis negali būti geras. Dabar ji yra pareiškusi, kad kol kas ji nenori matyti, bendrauti ir atsakinėti į jų laiškus.
– Yra manančių, kad N.Venckienės grįžimas į Lietuvą yra tiksinti bomba.
– Mes jau žinome, kad pas tuometę Seimo pirmininkę Ireną Degutienę delegacija lankėsi visa jų delegacija, prašė kažkokių užtarimų. Visi pokalbiai buvo įrašinėjami. Po to žiniasklaidoje jie buvo paviešinti – ir I.Degutienės pozicija, ir pareiškimai. Akivaizdus tos pusės palaikymas juk buvo ištransliuotas.
Žinau, kad ir prezidentė ją priėmė, ko gero, ne vieną kartą. Greičiausiai, irgi galėjo būti, kad pokalbiai susitikimo metu galėjo būti įrašinėjami. Man ta istorija yra kitu aspektu labai įdomi. Aš nemanau, kad N.Venckienė viena asmeniškai buvo pajėgi suorganizuoti tokias akcijas ir suburti tokią minią žmonių, įteigti tai miniai būtent tokias absurdiškas tiesas.
Jeigu pasižiūrėtume, kokios durys jai atsivėrė į valdžios institucijas, tai yra neįtikėtina. Galų gale pastaroji istorija, kad kažkoks senatorius ją priėmė ir atsižvelgė į jos istoriją, bando inicijuoti kažkokius teisinius procesus. Tai irgi yra neįtikėtina. Aš tokiais sutapimais mažai kada galiu patikėti.
Manau, kad įvertinant, kad ji tuo metu dirbo teisėja, nagrinėjo bylas, jai reikėjo rašyti sprendimus, ji tuo metu parašė knygą, ji dirbo prie brolio bylų ir dar plius užsiėmė visais organizaciniais dalykais, bendravo su įvairiomis grupėmis žmonių, galų gale partiją įsteigė, dalyvavo rinkimuose, buvo išrinkta į Seimą – žinot, visa tai reikia koordinuoti.
Reikia turėti biudžetą, paskirstyti funkcijas, kas ką atliko. Aš netikiu, kad Lietuvos saugumas neužčiuopė tam tikrų ryšių ir koordinacijos toje istorijoje. Manau, kad tai buvo labai įdomi istorija, kuria buvo galima pasinaudoti bandant imituoti penktąją koloną. Aš bent jau taip įsivaizduoju. Fiziškai to padaryti vienam žmogui neįmanoma.
„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
