Apie egzekuciją Panevėžio rajone žinoję kaimynai 5-ias valandas nekvietė pagalbos. Anot psichologų, žmonės įsivaizduoja, kad iškvietę kaimynams policiją susigadins santykius.
Patys turės problemų. Tačiau iš tiesų tai rodo auklėjimo ir švietimo spragas. Teisininkai primena, kad kai kada neiškvietus sužeistajam pagalbos gali tekti stoti prieš teismą.
Nei kraujo balos gatvėje, nei kieme merdinti kaimynė nepaskatino kraupią egzekuciją mačiusių žmonių kviesti pagalbą. Kai girtas vyras kaimo vidury automobiliu pervažiavo žmoną, pagalbą tik po 5-ių valandų iškvietė pašalinis žmogus.
Kaimynai neslepia žinoję, kad moteris buvo nuolatos mušama.
„Jis kaip rėkdavo... Tai iš kojos į galvą užnešdavo, va tokiais gestais nenormaliais“, – pasakoja kaimynė. Kita prideda bijojusi kviesti pagalbą.
Anot psichologų, lietuvių abejingumas kaimyno nelaimei yra liūdna realybė.
Psichologai sako, kad lietuviams yra svarbu KUR žmogus yra mušamas. Pavyzdžiui, jei kaimyną gatvėje užpultų chuliganai, tai dažnas bandytų vienaip ar kitaip padėti. Tačiau jei tas pats kaimynas būtų mušamas savo namuose – tai didelė dalis lietuvių nuspręstų nieko nedaryti.
Jam antrina ir psichologas Kęstutis Dragūnevičius.
„Tai nenoras gadinti santykių, apskritai, bet iš principo tai yra nežinojimas ir nuostatų neturėjimas. Visada yra tokių aktyvių žmonių dalis, kurie kišasi į bet kokius reikalus. Bet jie turi tą aktyvią nuostatą, kad reikia prižiūrėti, įsikišti, stebėti. Tai būtent tokios nuostatos daugumai ir trūksta. Kad reikia įsikišti“, – aiškina K.Dragūnevičius.
Užsienio šalyse gyvenęs rašytojas Andrius Užkalnis sako, kad lietuviams trūksta bendruomeniškumo.
„Man atrodo tos senosios visuomenės dalies yra didelis spaudimas, kad nesikišti. Nu ar tavo ten bobą muša, ar tave muša? Ne tave, tai ir pabūk, išsiaiškins jie patys. Bent jau kiek teko gyventi Jungtinėse Valstijose tai panašioje situacijoje jau pirmas žmogus praeinantis pro šalį ir nepadedantis tikriausiai jaustųsi darantis nusikaltimą“, – įsitikinęs A.Užkalnis.
Kai kada už pagalbos neiškvietimą gali tekti stoti prieš teismą.
„Juridines pareigas pagelbėti žmogui kuriam gresia mirtis numatomos tik tiems žmonėms, kurie patys sukuria tokią nukentėjusiojo būklę. Arba tie kurie turi įsipareigojimus, pavyzdžiui, tėvai vaikams, vaikai tėvams, mokytojai mokiniams, koks nors baseino prižiūrėtojas besimaudantiems vaikams ir panašiai“, – apie galimą atsakomybę sakė teisininkas Remigijus Merkevičius.
Pernai atlikta apklausa parodė, kad tik 16-procentų lietuvių per paskutinius metus matė smurtines situacijas.
Ir daugiau kaip pusė sakė kvietę pagalbą.
Pamatę mušamus ar sužalotus žmones, dažniausiai nieko nedaro jaunuoliai. Tačiau ne visi.
Teisininkas Remigijus Merkevičius sako – labai svarbus ir pareigūnų, socialinių darbuotojų darbas. Kad žmonės matytų, jog iškvietus policiją smurtas šeimoje liaujasi.
„Dabar turim baimę, neatsakingumą, žmogaus baimę susidurti su kriminalinėmis institucijomis, kaip tas pažiūrės, kodėl aš turėsiu eiti į teismą, policiją. Žmogus, norėdamas kitam pagelbėti turi begalę abejonių, ar jam pačiam nebus nuo to blogiau. Tai kai mes pašalinsim iš jo tas baimes, abejones, tai matyt, ir noro kitam pagelbėti atsiras“, – kalba R.Merkevičius.
„Pirmiausia turi elitas, plačiaja pasme, visa šviesuomenė kuri kalba. Pavyzdžiui, įstatymas gal retai pritaikomas. Bet kai elitas pradeda aiškinti, kaip reikia elgtis, tai pamažu pasiekia ir visą visuomenę“, – tikina psichologas K.Dragūnevičius.
Nuo 2013-tų metų policija sulaukia vis daugiau iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje. Per penkerius metus iškvietimų padaugėjo pustrečio karto iki 50-ties tūkstančių iškvietimų per metus.
Tačiau nors pagalbos skambučių sparčiai daugėja, tyrimų pradedama tiek pat – po 10-imt tūkstančių kasmet.
Viena skaudžiausių per pastaruosius metus – ketverių metų Matuko tragedija. Paaiškėjo, kad kaimynai girdėjo, kaip vaikas namuose mušamas. Smurto žymės pastebėtos ir darželyje. Tačiau niekas nieko nedarė, kol galiausiai motina ir sugyventinis berniuką užmušė.
