Marijampolės specialiųjų socialinės globos namų direktorė Viduta Bačkerienė teigė, jog prieš steigiant Grupinio gyvenimo namus buvo renkama informacija apie neįgalių asmenų poreikį gyventi bendruomenėje.
„Paaiškėjo, jog didžioji dauguma pageidauja gyventi aplinkoje, kurioje nėra triukšmo“, – sakė V.Bačkerienė.
Grupinio gyvenimo namais tapo Marijampolės pakraštyje, privačių namų kvartale, už 110 tūkst. eurų valstybės nupirktas dviaukštis šešių kambarių pastatas su jaukiu kiemu ir pavėsine.
Jame įsikurs neįgalieji iš Marijampolės, Vilkaviškio rajono, Kazlų Rūdos.
„Jie nėra gulintys ligoniai, tačiau vieni gyventi negali. Dieną dirbs socialinis darbuotojas, o visą parą budės padėjėjai.
Jei reikės, jie padės globotiniams sutvarkyti reikalus mieste, gamins maistą.
Pirkdami namą atsižvelgėme, ar jame, jei atsirastų poreikis, būtų galima viduje įrengti liftą“, – pasakojo V.Bačkerienė.
Ji pasidžiaugė, jog įkurtuvių dieną Grupinio gyvenimo namus aplankė šalia gyvenantys marijampoliečiai.
„Buvome sujaudinti kaimynų dėmesio ir geranoriškumo. Jie naujakuriams padovanojo gėlę, pasiūlė savo pagalbą“, – su dėkingumu kalbėjo V.Bačkerienė, prisiminusi prieš trejus metus patirtą kartėlį.
2015–ųjų rugpjūtį irgi į privačių namų rajone įkurtus šeimyninius namus atsikraustė keli vaikai iš uždarytų globos namų „Putinas“.
Kokie nesvetingi likimo nuskriaustų vaikų kaimynai, tąsyk patyrė ir į įkurtuves atvykusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Priešais šeimynos namus susirinkę brandaus amžiaus žmonės garsiai piktinosi vaikų kaimynyste.
„Mes nematėme tų vaikų. Tegu ateina ir prisistato. Jūs negerbiate mūsų kaip piliečių, – pareiškė vienas pensininkas prie būrelio nepatenkintųjų priėjusiai D.Grybauskaitei. – Kiti kaimynai mums užuojautą reiškia. Kokia čia šeima? Šeimoje turi būti tėvas ir motina. O čia ar yra?
Kodėl jų negalėjote apgyvendinti Avikilų globos namuose, ten yra tuščių namelių“.
Brandaus amžiaus sutuoktiniai teigė, jog jie ketino parduoti savo prabangų namą. Esą kai pirkėjai sužinojo, jog kitoje gatvės pusėje apsigyveno globotiniai, nebenorėjo pirkti.
Prezidentė kantriai klausė pretenzijų ir bandė besipiktinančius kaimynus raminti: „Ateikite į atidarymą, susipažinsite su vaikais. Aš jūsų asmeniškai prašau pakantumo“.
Tačiau įsiaudrinę žmonės, kurie, dar vaikams neatsikrausčius, buvo prirašę krūvas skundų į įvairias instancijas, nekreipė dėmesio į prezidentės prašymus ir patarimus.
Pasak V.Bačkerienės, per pastaruosius trejus metus didesnių konfliktų su kaimynais nekilo, tačiau nesusiklostė ir draugiški santykiai.
