Atvirame interviu naujienų portalui lrytas.lt buvusios Vyriausybės ministrė pasakojo apie dabartinę veiklą ir ateities planus, apie politinės brandos stoką ir suteiktas gyvenimo galimybes.
– Kaip gyvenate?
– Ačiū, gyvenu visai gerai.
– Ką šiuo metu veikiate, kuo užsiimate?
– Esu nepriklausoma ekspertė. Turbūt dabar Lietuvoje labai populiaru, labai daug dabar žmonių tai daro. Vedu mokymus, moderuoju konferencijas, įvairius pilietiškumo renginius. Rašau tarptautinius projektus, atlieku išorinius tų projektų vertinimus. Taigi veiklos tikrai turiu. Labai esu patenkinta ir laiminga, džiaugiuosi.
– Ar džiaugiatės tuo, kad nebesate politikoje, ar konkrečiai tuo, kuo dabar užsiimate?
– Tuo, ką šiuo metu veikiu. O politikoje – labai sunku pasakyti. Tame, kas vyksta dabar, būtent šiomis dienomis, tikrai nenorėčiau dalyvauti. Ir dabar pati sau galvoju, kad priėmiau labai teisingą sprendimą atsitraukti nuo tų įvykių. Nes iš tikrųjų aktyvumo užtenka, jei esi visuomeniškas, visuomeninių erdvių tikrai atsiranda. Galima dalyvauti kartu su poetais, tautodailininkais. Manau, kad kiekvienas turėtų šiek tiek atsitraukti ir iš šalies pažiūrėti, kaip ta politika atrodo.
– Tai turbūt nė nereikia klausti, ar ir šiuo metu domitės politiniais įvykiais. Bet apie ką jūs konkrečiai kalbėjote, kai pasidalijote savo džiaugsmu dėl sprendimo pasitraukti iš politikos?
– Negalėčiau dabar pasakyti, kad labai domiuosi politika. Taip, pirmąjį pusmetį po darbo ministerijoje buvo taip, kad pusę 6 atsikeliu ir pirmiausia viską perskaitau – ar tik ko nors nėra atsitikę, ar nėra problemų. Nes socialinė politika yra labai jautri ir apima labai plačiai. Įvykių labai daug buvo. Bet tas pirmasis pusmetis turbūt buvo iš tokios inercijos. O dabar jau būna dienų, kai naujienų portalų perskaityti nespėju. Bet bendrą vaizdą susidarau. Man labai nepatinka, kad mes labai ilgai einame prie politinės brandos. Ji būtų pasiekta, kai kiekviena valdžia, atėjusi po rinkimų, nebedarytų perversmų.
Juk turime tą pažangos strategiją. Ir atrodo, kad visos partijos lyg ir sutarė, kad turėtų būti nuoseklumas, kad visuomenės negąsdintų. Tad manau, kad čia yra didžiųjų politinių partijų augimo etapas – kai vis negalime susitarti, kad kiekvienoje srityje būtų einama konkrečiu keliu. O dabar toks blaškymasis ir keitimas to kelio baigiasi žmonių nusivylimu. Juk ne tik jauni, bet ir vidutinio amžiaus žmonės išvyksta. Tas politinės brandos nesuvokimas mane turbūt labiausiai liūdina.
– Ar žmonės vis dar prieina ir kreipiasi į jus su savo problemomis, kaip į ministrę?
– Klausia, aš gaunu ir asmeninių laiškų, kuriuose klausia dėl kokio nors socialinio būsto, pašalpų. Tikrai taip yra. O ypač tai pasireiškia, kai dalyvauju renginiuose regionuose – žmonės tikrai pažįsta ir būna daug įvairiausių kalbų. Bet aš stengiuosi nekomentuoti, nes pati labai džiaugiausi, kad kai buvo mano 4 metų ministro poste laikotarpis, mano buvę kolegos elgėsi labai diplomatiškai ir tolerantiškai. Ir visuomenės nepriešino, kad štai atėjo naujas ministras. Bet ta tolerancija ir stiprina visuomenę. Juk tikrai ne visada reikia pyktis, kartais reikia ir pečius suremti.
Bet ne tik politinės, bet ir bendradarbiavimo brandos ir kultūros neturime. Nesuprantame, kad esame laikini, o valstybė tai amžina, ko gero. Tai manau, kad visos partijos turi sėsti prie bendro stalo, numatyti tas gaires, kad drastiško pasikeitimo tikrai nebūtų.
– O kaip jūs vertinate dabartinio ministro Lino Kukuraičio darbą? Juk jūs iš šalies galite kiek kitaip pažiūrėti į visą situaciją. Gal kokių patarimų ministrui turite?
– Mes su ministru buvome iš anksčiau pažįstami, teko susidurti su L.Kukuraičiu. Aš tikrai nenoriu komentuoti jo darbo. Bet galiu tik vieną dalyką pasakyti, kad visi turi suprasti, jog vienas ministras tikrai negali priimti sprendimo. Juk tikrai ne be reikalo yra Vyriausybė, premjeras. Sprendimai yra komandiniai, juk turime ir partijas, koalicijas, kurios turi savo pozicijas. Ir man būdavo tokių minčių ir idėjų, kodėl vieno ar kito klausimo neįgyvendinti.
Bet kai sėdi prie bendro stalo ir matai, kad pozicijos ir pačių partijų viduje kartais skiriasi. O ir ministrų pozicijos skiriasi. Ir tą sprendimą priimti vienam ministrui yra labai sudėtinga. Antras dalykas – metai iš metų kartojasi, visi prieš rinkimus žada, kad ministrai neturėtų būti Seimo nariais. Aš iki šiol neįsivaizduoju, kaip tai gali vykti. Vertinu iš savo patirties – nors ir nebuvau Seimo narė, krūvis buvo milžiniškas, tai tikrai neįsivaizduoju, kaip Seimo nariai gali suspėti tai padaryti. Bet jei tu esi Vyriausybės narys, formuoji politiką, tai kaip vėliau, sėdėdamas Seime, už tą patį sprendimą dar gali ir balsuoti.
Šitą klausimą vis keldavau dar ir iki darbo ministerijoje. Manau, kad parlamentas ir įstatymų leidyba tikrai turi eiti savo keliu, Vyriausybė – savo. Bendradarbiavimas turi būti, bet įtakos zonas reikėtų atskirti.
– Aš dabar norėčiau tiesiai ir nuoširdžiai paklausti – jūs dabar laimingesnė, kai darbas politikoje baigėsi?
– Žinote, tas laimės apibrėžimas yra skirtingas. Aš tai neturiu sau atsakymo, kas yra ta laimė. Bet ministro poziciją reikia įvertinti kaip didžiulę atsakomybę. O visuomenei dažnai būna pateikiama viskas visai ne taip, kaip yra realybėje. Būnant ministru laimės indeksas tikrai labai nusmunka. Bet laimė, ko gero, yra tai, kad gali prisiliesti prie politikos formavimo, jei tie sprendimai susiję su visuomenės gyvenimu, nes palieti jį ne žodžiais, o darbais, veiksmais.
Tada yra tas džiaugsmas, tada viską pamiršti – ir negatyvius aspektus, nemiegotas naktis, posėdžius ir nesibaigiančias analizes. Bet aš džiaugiuosi, kad turėjau galimybę, kad tuos 4 metus dirbau. Ir lygiai taip pat džiaugiuosi dabar.
– O dabar ar planuojate dalyvauti kuriuose nors artėjančiuose rinkimuose? Kitais arba dar kitais metais?
– Labai ačiū už klausimą. Būsiu labai atvira, bet šiuo metu tikrai apie tai negalvoju. Turbūt turėjote mintyje savivaldos, o vėliau jau ir Seimo rinkimus. Stipriai apie savivaldos rinkimus negalvojau, bet apie Seimo rinkimus – nežinau. Kiek pati būsiu tam pasiruošusi ir kiek matysiu, kad galiu būti naudinga. Nes, mano supratimu, vien tik sėdėti Seime ir kilnoti rankas yra neleistina. Jei žmonės išrinko ir delegavo, turi ir dirbti. Bet mes matome, kad būtent tokių rankos kilojimo atvejų yra labai daug.
Tai jeigu aš galėsiu pasakyti, kad tai galiu padaryti, tada, žinoma, kad būtų galima bandyti.
