Iš politikos pasitraukęs M.Sinkevičius teigia, kad po pastarųjų politinių skandalų pasitikėjimas politikais smarkiai krinta.
„Netgi ir mane tai veikia, aš prarandu tikėjimą, kad gali ką nors pakeisti, kad verta įtikinėti, kad politika būna kitokia“, – sako jis.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir M.Sinkevičiaus pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Pone Sinkevičiau, ką dabar veikiate?
– Grįžau į gimtuosius kraštus. Tenka darbuotis Jonavos savivaldybės įmonėje „Jonavos vandenys“. Tai irgi buvo aprašyta. Nesvarbu, kad buvęs, bet vis tiek dažnu atveju karjeros peripetijos yra įdomios. Gyvenu Jonavoje, gyvenu ramiau, krito politinis svoris, krito ir fizinis, daugiau sportuoju. Gyvenu be didelės įtampos ir streso, viskas susiklostė ne į blogą scenarijų man pačiam.
– Jau kurį laiką kalbame apie įvairiausius interesus, spaudimą – tikrai labai negražius dalykus politikoje. Ar jūs per trumpą laiką, būdamas ūkio ministru, pajutote ką nors panašaus?
– Labai teisingas politikos ir interesų palyginimas. Nėra draugų, priešų – yra tik amžini interesai. Nėra blogai, kad interesai egzistuoja. Įvairios asociacijos, ar tai būtų pramonininkai, ar verslo darbdaviai, ar labai nišinės inžinerinės pramonės asociacijos, – yra labai daug asocijuotų struktūrų, kurios išreiškia labai aiškų interesą. Kiekviena grupė, asocijuota struktūra stengiasi užsiimti lobizmu, įtikinti, parodyti, atskleisti. Jie sako, kad nori dėmesio, ir tai gal nėra blogai.
– Lobizmas yra normalus reiškinys visame pasaulyje, įteisintas įstatymais. Negali nebūti santykio tarp verslininko ir politiko. Jūs buvote ūkio ministru, ateina pas jus verslininkas su kažkokiu interesu, bet jums pačiam reikia susigaudyti ir atskirti, kas tai yra – normalus, sveikas lobizmas ar spaudimas, reikalavimai.
– Mano atveju gal to nebuvo. Dabartinė Vyriausybė darbą pradėjo 2016 m. gruodį, jau po tam tikrų įvykių, kurie buvo nušviesti. Tai suveikė verslui ir politikams. Tada visi per didelį atstumą į viską pradėjo žiūrėti. Kai kurie mano kolegos iš kitų ministerijų iš viso atsisakė priimti neasocijuotą verslą, pavienius verslininkus ir su jais kalbėtis.
– Ar tai normalu?
– Nežinau. Nemanau, kad tai užsienio valstybių praktika, kad kokiame renginyje ar konferencijoje prie tavęs prieina Juozaitis ar Petraitis, sako: laba diena, aš iš tokios įmonės. O tu sakai: ne, žinote, aš nebendrauju su pavieniais verslininkais.
– Ar sunku pajusti, atskirti, su kokiais tikslais atėjo verslininkai?
– Gal kartais visuomenei atrodo, kad verslininkai itin dažnai kreipiasi ir ko nors prašo. Labai dažnai verslo kreipimasis ir aktyvumas yra susijęs su Europos Sąjungos administruojamomis priemonėmis ir galimybe verslui gauti paramą jų verslo idėjoms įgyvendinti. Paprastai, jei tik ko verslas negauna, tuoj prasideda piktumas ant valdžiažmogių, neva kažkokio politizavimo.
Tada pasipiktinimų būna. Bet jie dažniausiai raštiški, per institucijas ir komisijas, kurios apsaugo ir atitolina ministrą nuo tiesioginio įsikišimo. Juolab ministras negali kaip senais gerais laikais trenkti kumščiu į stalą: bus taip. Yra krūva ugniasienių, kurios apsaugo ir ministrą nuo neteisingų sprendimo priėmimo.
Net jei ministras būtų angažuotas ir korumpuotas, nežinau, turėtų būti kelios veikiančios apsaugos linijos, kurios turėtų būti suinteresuotos veikti ta pačia kryptimi. Aš nemanau, kad tai yra tokio masto problema. Dabar ji aktualizuota su viena verslo korporacija.
– Su ta viena verslo korporacija ir jūs turėjęs reikalų. Garsiosiose pažymose jūsų pavardė įrašyta, kaip „MG Baltic“ patikimo, palaikomo kandidato į Socialdemokratų partijos pirmininko postą.
– Čia tokia mistika ir man pačiam. Aš neslepiu, kad būdamas meras buvau susitikęs su žmonėmis, kurie dabar minimi šiame skandale. Kam reikėjo, tam buvo žinoma ir prieš mane skiriant ministru. Kaip man galėjo padėti ar padėjo rinkimų kampanijoje – kai tu neprašai pagalbos, tai vienas dalykas. Jeigu būčiau prašęs, matyt, būtų užfiksuota ir kur nors parodyta.
– Gal jums neprašant tai buvo daroma? Gal jus įžvelgė kaip patikimą vyruką?
– Nežinau, ką įžvelgė ir kaip tai pasireiškė. Bandau suprasti, kuo galima pagalba ar neva protegavimas pasireiškė.
– Pavyzdžiui, žiniasklaidoje.
– Jeigu žiniasklaidoje buvo kviečiamas Sinkevičius kalbėti kažkokiose laidose ir buvo užsimenama apie konkurento, dabartinio pirmininko teistumą ir čia yra pagalba pasakant, kad jis galbūt turi šleifą, o šitas neturi, nežinau. Kita vertus, daugelis stebėjo tą procesą. Ar tikrai kur nors buvo tos įtakos.
– Dėl ko buvote susitikęs su Raimondu Kurlianskiu?
– Mes esame bendravę. Jis norėjo susipažinti.
– Kodėl jūs jam įdomus pasirodėte?
– Galbūt pasirodžiau įdomus kaip jaunas politikas, žmogus iš savivaldybės, kuris yra matomas. Buvau nominuotas kaip vienas populiariausių ar geriausių merų.
– Jis jųsų perspektyvą pamatė? O jei dar ir su tėčiu turėjo kažkokių reikalų, tai tuo labiau.
– Gal ir pamatė. Sunku pasakyti. Su tėčiu – jeigu prisimintume istoriškai, tėtis buvo vienas „Achemos“ koncerno vadovų, minimas ponas Kurlianskis – kito koncerno. Manau, kad jie net versle yra kažkada susitikę. Kiek jie bendravę politikoje, man nėra žinoma. Bet kad versle istoriškai pažįstami – turbūt tai yra žinoma.
– Jūs, kaip pasitraukęs iš aukštosios politikos, gal jau galite atvirai kalbėti. Mes visame politinės korupcijos bylų ir tyrimų kontekste pamatėme ir tam tikrų familiarių bendravimo būdų tarp aukščiausių šalies pareigūnų – daug nerimo, nurodymų. Kai jūs buvote ūkio ministras, ar kas nors panašaus buvo?
– Bendraujame paprastai ir pajuokaujame. Tie juokai kartais būtų ir nelabai juokingi, jeigu juos išgirstų. Aišku, ir apkalbame ką nors. Kai esi Vyriausybės narys, kartais pasipiktini, kad Seime esi nesuprastas. Seimo nariai, matyt, pasipiktina Vyriausybės nariais.
– Iš prezidentės jokių laiškų negaudavote?
– Ne. Nežinau ar džiaugtis, ar liūdėti, ar čia įvertinimas, ar nuvertinimas, jei gauni, – ne, aš nesusirašinėjau. Manau, kad bendravome dalykiškai darbo tvarka. Galų gale yra jos patarėjų korpusas ir visi sprendžiami klausimai buvo pagal subordinaciją, tvarką ir supratimą.
– Jūs sakote, kad neplanuojate visiškai atsitraukti nuo politinių reikalų, galbūt reikėtų laukti jūsų sugrįžimo vienokia ar kitokia forma. Tikrai norisi vėl grįžti į tą pelkę?
– Aš dažnu atveju kalbėdavau ir kalbu su jaunais žmonėmis apie politiko karjerą, kelią, kad atskleisčiau peripetijas ir pasakyčiau, kad politikas nėra lygu vagis ar korumpuotas asmuo. Labai dažnai mokyklose esu matęs tik pavienes iškeltas rankas iš pilnos klasės paklausus, kurie svarstytų būti politikais.
Po šių įvykių tų rankų dar sumažės. Netgi ir mane tai veikia, aš prarandu tikėjimą, kad gali ką nors pakeisti, kad verta įtikinėti, jog politika būna kitokia. Atysiranda kažkoks vidinis nuovargis. Jis, matyt, kelia abejonių, ar verta, kam to reikia ir ar kas nors įvertins.
Galų gale tebūnie, yra atsidavusių, gerų ir teisingų politikų. Bet kas jų laukia po to? Mano pavyzdys – aš atsistatydinau, išėjau. Nėra taip lengva vėliau atrasti naujų karjeros galimybių. Politiko darbas ir įrašas, kad esi politikas, ar savivaldybės lygiu ar nacionaliniu lygiu, yra dėmė, ne pliusas.
– Bet taip neturėtų būti?
– Taip neturėtų būti, bet taip yra. Kai išgirsta, kad tavo užsiėmimas – politika, kraipo galvą. Prikurta visokių teorijų. Ko tik apie save neišgirsi. Kai buvau Jonavos meras, sužinojau, kad statausi namą, dabar statausi namą ne tik Jonavoje, bet ir Vilniuje.
– O nesistatote?
– Nesistatau. Jei kas nors ras tuos namus, tai dovanoju, leidžiu apsigyventi, tegu gyvena ir linkiu sėkmės. Yra sukuriama visokių mistikų. Ko tik apie save nesu girdėjęs. Ir vaikų, pasirodo, turiu nesantuokinių. Viskas eina su tokiu prieskoniu.
– Nėra dūmų be ugnies.
– Jeigu atsiribotum nuo visko, paklaustum savęs, ar buvimas politiku yra racionalus sprendimas – tai ne. Aš nemanau, kad rasčiau argumentų įtikinti tik argumentais. Ne kad tu nori pasiekti, būti žinomas visuomenėje, ką nors pakeisti. Bet jeigu ieškotume racionalių argumentų už buvimą politiku – nerasčiau tiek. Kontrargumentai nusvertų.
– Nemotyvuojate jūs mūsų jaunimo.
– Gal pasikeis kartos. Jauna esame demokratija, viskas gal keisis. Nereikia muštis į krūtinę, kad viskas yra ir bus per amžius. Viskas keisis, reikia žiūrėti į 20–30 metų perspektyvą. Bet kol kas racionalumo buvime politiku mažai. Jeigu nori įsiamžinti, ką nors nuveikti, idėjiškai veikti – gerai. Bet nei finansiškai, nei karjeros prasme tai neatrodo racionalu.
– Ar tai, kas įvyko su socialdemokratais, jums patinka ar nelabai?
– Kartais reikia paaiškinti visiems, kuris aš socialdemokratas. Lyg ir nuo politinio gyvenimo neatitolę žmonės sako: tu prie kurių priklausai? Aš manau, kad buvo padaryta klaida. Ne dėl to, kad kas nors išėjo, bet dėl to, kad nebuvo daroma žingsnių, kad neišsiskaidytume ir neišsivaikščiotume.
Pokyčiai dabar vyksta. Aš nesu prieš, esu vienas tų, kurie sąlygiškai kritiški partijoje, nes tie, kurie turėjo labai kritišką poziciją, išėjo. Aš dar likęs ir dirbu komandoje su Gintauto Palucko tikraisiais socialdemokratais. Bet mano nuotaika ir pojūtis yra prastas.
Aš pats jaučiuosi taip, lyg viskas juda žemyn. Net neišlaikome stabilumo, nekylame, o judame žemyn. To irgi nepaaiškinsi kokiais nors argumentais. Taip, pradėta kampanija, bandome keistis, bet socialdemokratų idėjos gi nepasikeitė, jos šiandien nėra Lietuvoje kažkokios kitokios nei Europoje. Žmonių pamažėjo, kažkokios masės neatėjo. Kai sakoma, kad mes keičiamės, tai nežinau. Aš tai nesikeičiu turbūt.
– Ko tuomet jums ten būti?
– Aš nemetu politikos, manau, kad tai mano hobis. Dabar darbas kitas, nesu profesionalus politikas. Bet aš tikiu ta organizacija ir matau, kad dabar mes esame kažkokiame nuopuolio cikle. Tikiu, kad 10–20 metų perspektyvoje mūsų partija, idėjos, organizacija bus reikalinga. Galų gale prezidentė apie tai šneka. Kam reikia elgtis kardinaliai?
Gali paspausti pauzę – atitolti nuo visko. Jausi vidinę motyvaciją – grįši. Aš nesu iš tų žmonių, kurie šiandien politikoje, šiandien vakare susinervinau, pamačiau kokius nors straipsnius, apie mane kas nors blogai pasakė ar pažyma atsirado ir dabar reikia mesti viską. Nereikia mėtytis, nereikia būti karštakošiam. Čia labai prasta politikų savybė.
Reikia būti išlaikytam. Negali visada būti pikas, kaip sakoma: visada taip nebus. Visada nebus taip blogai, visada nebus taip gerai. Tai laviravimas. Ką nors mesti šiandien, kuo nors keisti? Galų gale neturiu kuo keisti. Neturiu superhobio, kuris man būtų tos įdomus, kad pakeistų visuomeninę politinę veiklą.
„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
