Patenkinti visi
Dar lauke mus pasitikusi socialinė darbuotoja Dalia Mukienė aprodo jaukias patalpas. Viskas čia pritaikyta žmonėms, turintiems įvairių negalių – koridoriai platūs, durys be slenksčių, laiptinės erdvios, iš pirmo aukšto į antrą kelia keltuvas, yra specialūs takai regėjimo negalią turintiems žmonėms. Sanitarinės patalpos taip pat pritaikytos neįgaliesiems: jos erdvesnės, įrengti specialūs turėklai, pakabos, atlenkiamos dušo kėdutės ir kita.
Pasiprašome į svečius – maga pažiūrėti, kaip atrodo kasdienė gyventojų buitis. Pirmiausia beldžiamės į Janinos duris. Moteris – savarankiško gyvenimo namų senbuvė, ji čia gyvena jau trečius metus. Janinos butas dvelkia jaukumu ir švara. „Prieš persikeldama į savarankiško gyvenimo namus gyvenau Nemunėlio Radviliškyje, kur nuomojausi kambarį. Pastate nebuvo vandens, šildymo. Apsigyventi savarankiško gyvenimo namuose patarė socialinė darbuotoja. Čia man patiko iš pirmo žvilgsnio. Dabar jaučiuosi kaip savuose namuose, myliu juos, saugau, noriu gyventi gražiai“, – aprodydama butą pasakoja Janina.
Moteris patenkinta ir tuo, kad savarankiško gyvenimo namuose visada yra su kuo pasikalbėti, pasidalyti mintimis, pasiguosti. Kartu su čia pat gyvenančiomis draugėmis Janina eina į koncertus, renginius mieste. „Nuolat susitinkame su Birute ir Rita, dalinamės uogomis iš draugų sodo, nuvažiuojame į giminaičių sodybą, padedame viena kitai. Visoms drauge gyventi smagiau“, – šypsosi moteris.
Janina patenkinta ir tuo, kad už gyvenimą savarankiško gyvenimo namuose nereikia mokėti pernelyg daug – gyventojams taikomos kompensacijos už elektrą ir šildymą. „Jei kompensacijų nebūtų, gal būtų sunkiau. Dabar pinigų užtenka viskam. Žinoma, tenka pataupyti, nes pajamos nedidelės. Padeda ir užsienyje gyvenanti dukra“, – sako pašnekovė.
Moteris pasidžiaugia, kad savarankiško gyvenimo namų gyventojams visada gelbsti darbuotojai – prireikus nuperka vaistų, palydi į gydymo ar kitas įstaigas. Vis dėlto, pasak Janinos, čia pakanka ir privatumo.
Būti vienai labiau patinka Birutei. „Savarankiško gyvenimo namuose gyventi gera. Ramu, jauku, saugu, jokių rūpesčių. Jei nori, gali bendrauti su kaimynais. Bet aš labiau mėgstu vienatvę, viena einu pasivaikščioti, važiuoju į miestą“, – pasakoja moteris. Ji sako mėgstanti ruošti maistą, juo pasidalina ir su kaimynais. „Mano pensija nėra didelė, bet taikau, kad pinigų užtektų viskam. Puiku ir tai, kad šildymą galima reguliuoti – vis proga sutaupyti“, – sako Birutė.
Moteris pasakoja prieš tai gyvenusi Rinkuškių kaime, daugiabučio antrame aukšte, be patogumų. Jai buvo sunku prisinešti malkų, vandens. Savarankiško gyvenimo namuose Birutei sąlygos kur kas geresnės, todėl ji džiaugiasi ir pasitaisiusia sveikata.
Atranda vienas kitą
Dar viena Janina į savarankiško gyvenimo namus atvyko prieš dvejus metus. Iki tol ji nuomojosi butą be patogumų, kur slaugė sunkiai sergančią mamą. „Galimybė apsigyventi savarankiško gyvenimo namuose pasitaikė pačiu laiku, buvau ką tik palaidojusi mamą. Dabar geresnio gyvenimo ir negalėčiau norėti. Net liga pasitraukė, nors anksčiau daug laiko tekdavo praleisti ligoninėse. Dabar stengiuosi daug judėti, bendrauti, tai ir savijauta geresnė. Kol kojos neša, einu visur“, – šypsosi Janina.
Moteris labai patenkinta savarankiško gyvenimo namų darbuotojais, ypač – socialine darbuotoja Dalia Mukiene, kurią meiliai vadina Dalyte. „Ji visada patars, pakalbės, išklausys. Čia jautiesi lyg šeimoje, kur visi vieni kitiems rūpi. Neslėpsiu, iš pradžių buvo baugu – ar pritapsiu, ar mane priims. Nežinojau, ką čia galima daryti, ko negalima. Gandų buvau prisiklausiusi įvairiausių, bet dabar jaučiuosi laiminga. Ypač gerai, kad galiu bute gyventi viena, kad su niekuo nereikia dalytis kambariu ar daiktais“, – pasakoja Janina. Moteris pasidžiaugia gražiu bendravimu su kaimynais, galimybe ne tik drauge išgerti kavos, bet ir pasidalyti geromis ar blogomis naujienomis.
D. Mukienė pasakoja, kad iš šešiolikos savarankiško namų gyventojų – vos trys vyrai. Kaip neaplankysi bent vieno iš jų? Pasirenkame Joną. Vyro kambaryje nerandame, tačiau socialinė darbuotoja žino, kur jo ieškoti – Jonas būsiąs pas Ritą. Beldžiamės į moters duris. Randame Joną su Rita beruošiančius daržovių atsargas žiemai.
Senokai našlaujantis Jonas draugyste su Rita ypač džiaugiasi – kai turi, kas tave palaiko, gyvenimas lengvesnis. „Turėjau savo namus, bet po žmonos ir dukros mirties žentas juos pasiėmė. Likau be nieko. Džiaugiuosi, kad savarankiško gyvenimo namuose mane priėmė, man viskas čia gerai, su visais sutariu“, – pasakoja Jonas.
Vyras pasidžiaugia, kad darbuotojai visada malonūs, padeda, pataria, jis gerai sutaria su kaimynais. „Nuolat susieiname, padedame vieni kitiems, patariame. Ir pasibarame kartais“, – šypsosi vyras. D. Mukienė prisimena, kad Jonas į savarankiško gyvenimo namus atėjo pasiramsčiuodamas lazda. Dabar ji seniai nusviesta į kampą, vyrui šios ankstesnės „palydovės“ nebereikia.
Rita taip pat patenkinta draugyste su Jonu. Garbaus amžiaus vyras vis dar vairuoja, tad jo automobiliu jiedu keliauja apsipirkti, atsivežti daržovių iš sodo.
Moteris – buvusi medikė, kadaise dirbusi su garsiu širdies chirurgu Jurgiu Brėdikiu Vilniuje. „Ištekėjusi išvažiavau su vyru iš Vilniaus į Pasvalį. Padėjau vyrui auginti jo vaikus iš pirmos santuokos, savų nesusilaukėme. Dabar vaikai užsienyje, tačiau bendraujame su jais iki šiol, būdami Lietuvoje jie mane aplanko. Prieš patekdama į savarankiško gyvenimo namus gyvenau kaime, griūvančiame, sename dviaukščiame name, kur reikėjo pačiai prisinešti malkų. Tempdavau jas ir rogutėmis, ir dviračiu. Kojas iki šiol skauda, laukiu kelio sąnario operacijos“, – pasiguodžia Rita.
Moteris pasidžiaugia, kad į naujuosius namus jai leista atsigabenti ir kai kuriuos savus baldus, širdžiai brangius daiktus.
Pakanka ir laisvės, ir erdvės
Naujame dviejų aukštų pastate iš viso įrengta 15 butų: 14 – vieno kambario ir vienas šeiminis, dviejų kambarių. Taip pat yra patalpa socialiniam darbuotojui ir bendras poilsio kambarys savarankiško gyvenimo namų gyventojams. Pastatas pastatytas už Europos Sąjungos lėšas, taip pat prisidėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Biržų rajono savivaldybė.
Vicemerė Irutė Varzienė mena, kad, įrengiant savarankiško gyvenimo namus, būta įvairių problemų. Statybos darbai vėlavo, jie brango, teko mažinti projekte numatytų darbų apimtis. Neįrengtas liko trečias pastato aukštas. „Jį būtinai žadame įrengti. Jau dabar susidariusi gyventojų, norinčių patekti į savarankiško gyvenimo namus, eilė. Neslėpsiu: iš pradžių būta visko – ir žmonių nepasitikėjimo, ir įvairių kalbų. Savarankiško gyvenimo namai buvo tapatinami su globos įstaiga. Vienu metu netgi baiminomės – ar spėsime laiku apgyvendinti žmones, ar įvykdysime projektą, ar neteks grąžinti europinių lėšų. Laimė, visus rodiklius pavyko pasiekti laiku“, – pasakoja I. Varzienė.
Savarankiško gyvenimo namų gyventojai patys tvarkosi, rūpinasi savimi. Biržų rajono socialinių paslaugų centro direktorius Eividas Šernas sako, kad kai kuriems vis dėlto prireikia ir darbuotojų pagalbos. „Savarankiško gyvenimo namuose yra garbingo amžiaus žmonių, kuriems reikia padėti tvarkytis. Be to, darbuotojai sprendžia įvairias gyventojams kylančias problemas“, – aiškina vadovas. Šiuo metu savarankiško gyvenimo namuose dirba penki darbuotojai: socialinė darbuotoja ir keturios budėtojos.
D. Mukienė pasidžiaugia susiklosčiusiais gražiais santykiais su savarankiško gyvenimo namų gyventojais. „Žmonės čia labai geranoriški, dažnai užsuka pabendrauti. Kartais prie kabineto durų net eilutė nusidriekia – visi nori išsakyti savo mintis. Tenka išklausyti kiekvieną“, – šypsosi socialinė darbuotoja. Pasak jos, ypač gera žiūrėti, kaip čia atvykę žmonės atsigauna. Kai kurie, atvažiavę neįgaliojo vežimėliu, pakyla iš jo ir pradeda vaikščioti, atsitraukia ir psichikos ligos. Visiems gyventojams čia sudarytos sąlygos tvarkytis savarankiškai, tačiau prireikus teikiama ir įvairiapusė specialistų pagalba.
