Man svarbu, ar aptemusiuose JAV ir Rusijos santykiuose gali dar pasirodyti šviesa tunelio gale. Yra teigiančių, kad kol Rusija nepakeis savo agresyvios politikos, vien tokios „šviesos“ ieškoti – vadinasi, pilti vandenį ant Kremliaus malūno, užmiršti, kas įvyko Pietų Osetijoje bei Ukrainoje, ir duoti leidimą panašiai elgtis ateityje.
Daug karingų politikų ir jiems pritariančių plačiame pasaulyje, žinoma, ir Lietuvoje, mano, kad Rusiją reikia spausti iki galo politiškai, ekonomiškai, taip pat visomis kitomis atgrasymo priemonėmis. „Iki galo“ pasaulio patirtyje reiškia karą.
Visokeriopai pranašesni Vakarai galėtų žengti lemtingą žingsnį, įvaryti Rusiją į kampą, bet visi žino, kad būtų ir branduolinės valstybės atsakas. Sprendžiant iš kalbų ir veiksmų (Sirijoje), D.Trumpas neabejoja Rusijos „atsako“ galimybe, todėl ramiai savęs paklausęs, „o kas po to?“, išmintingai, kaip „pasaulio šeimininkas“, inicijavo susitikimą su V.Putinu. Laiku ir tinkamoje vietoje.
Susitikimo rezultatas – bent kelerius metus fizinio susidūrimo tarp Vašingtono ir Maskvos nebus. O visa kita – sankcijos Rusijai, tarpusavio kaltinimai dėl kišimosi į rinkimus, informaciniai karai – liks kaip buvę ir net patobulės. To pakaks, kad ir kas būtų kiti šių valstybių prezidentai, iki amžiaus pabaigos.
Bet pasaulinio masto kraujo praliejimo bus išvengta. Tai ir yra JAV prezidento laimėjimas, nes Kremlius taip pat bus priverstas iš naujo įvertinti savo karingas pozicijas. Galbūt D.Trumpas Helsinkyje galėjo ir kiečiau kalbėti, nepagailėti laukiamų frazių apie okupuotą Krymą, kitais žodžiais pakomentuoti savo žvalgybos informaciją. Bet jei atvykai dėstyti standartinių pozicijų, kokia nauda iš tokių susitikimų?
Kokios ateities prognozės? Įtariu, kad D.Trumpui jo paties šalininkai vis energingiau siūlys atsisakyti jam pačiam labai žalingo tviterio ir pereiti į saugių diplomatinių frazių zoną. Ar paklausys, neaišku.
D.Trumpo priešai spaus „nesisteminį“ prezidentą atsistatydinti. Įsižeidusios saugumo tarnybos kapstys vis giliau. Dar šiais metais gali prasidėti didelės permainos Sirijoje. Manau, tai buvo viena pagrindinių temų Helsinkyje „už uždarų durų“. JAV nebereikalauja B.al-Assado „galvos“.
Spėju, kad buvo aptarta NATO plėtra. Bus pauzė? Savo gerovę sauganti ES nekurs savų karinių pajėgų, nusileis D.Trumpo reikalavimui didinti įmokas į NATO. JAV ir ES „susidūrimai“ greitai bus pervadinti trumpalaikiais nesusipratimais. A.Merkel sugalvos kompromisinį variantą dėl „Nord Stream 2“.
Opiausia problema lieka Ukraina. Užsitęsė ir pūliuoja. Po avantiūros Pietų Osetijoje Rusija buvo apskaičiavusi kur kas trumpesnį Vakarų spaudimo laikotarpį. Bet Vakarai dideliu įžvalgumu irgi nepasižymėjo. Manė, kad pagrindinė kliūtis yra Rusija, kuri dėl vidinių ekonominių problemų greitai nusileis.
Bet Ukrainos vidus pasirodė dar labiau papuvęs. Reformos vyksta lėtai, politinė vadyba išskydusi. Lenkijos žiniasklaidoje daug blogų straipsnių apie Ukrainą. Tiek apie reformas, tiek apie istorinę atmintį. Lenkų ir rusų apžvalgininkų nuomonės kritikuojant Ukrainą vis dažniau pradeda sutapti.
Negi Ukrainoje nebėra išmintingų politikų, sugebančių suvokti, ką šiuo metu, ypač vertinant praeitį, dera daryti, o ko ne? Spėju, kad JAV vadovas Helsinkyje vengė Ukrainos temos ne norėdamas įtikti V.Putinui, bet dėl kur kas paprastesnės priežasties – informacijos stokos. V.Putinui teikiama savos žvalgybos informacija apie situaciją Ukrainoje gali būti daug detalesnė ir tikslesnė negu analogiškos žvalgybos – D.Trumpui.
Beje, Lietuvoje, kuriai Ukraina – vos ne užsienio politikos prioritetas, žinios apie šią komplikuotą ir niuansuotą valstybę viešojoje erdvėje yra labai skurdžios arba šališkos, nors ten būriais ir po vieną lankosi politikai, visuomenininkai ir aštrių pojūčių mėgėjai.
Aukšto rango politikai, nuvykę į Kijevą, skelbia, kad lietuvių tauta sutartinai palaiko Ukrainą jos kovoje ir kelyje į Vakarus, bet kažin ar ta tauta žino, kas iš tikrųjų ten vyksta. Nenustebčiau, jei D.Trumpas žino ne ką daugiau.
Vis dėlto kaip derėtų Lietuvai reaguoti į D.Trumpo ir V.Putino susitikimą? Įsitraukti į JAV demokratų ir dalies respublikonų kritikos chorą prezidento atžvilgiu? Po to, kai per NATO viršūnių susitikimą Lietuvos prezidentė viešai demonstravo palankumą D.Trumpui ir pritarė jo reikalavimams.
Sutinku, kad oficialiems Lietuvos politikams šiuo atveju verta patylėti. Kokia prasmė pintis į JAV vidaus politines problemas? Geriau šia proga pasvarstyti, kaip tai daro pretendentas į būsimus Lietuvos vadovus V.Ušackas, apie savo valstybės interesus ir aiškiau nusitiesti savų veiksmų kelią. Tačiau politologinių interpretacijų galėtų būti įvairesnių.
Yra daug svarbių tiesiogiai ir netiesiogiai su D.Trumpo kelione po Europą susijusių temų. Ir NATO finansavimo peripetijos, ir sumažėsianti ES parama, ir ore vis dar kabantis Ignalinos atominės elektrinės uždarymo biudžetas, ir kalbos apie artėjančią didelę ekonominę krizę, kuri gali skaudžiai kirsti visiems įsipareigojimams.
Deja, kol kas ryškiausiai aptariama tema – „Naisių vasara“. Esama ten serialo rėmėjo R.Karbauskio savireklamos ar ne? Kam toks idiotiškas tyrimas atėjo į galvą? Visiška politikos profanacija. Visa Lietuva juokiasi. Panašus aktorius į žinomą politiką ar ne?
