Tačiau ne Kazachstanas buvo pirminis misijos organizatorių taškas. Jų tikslas buvo Rusija, o konkrečiai – Krasnojarsko sritis. Joje, kaip ir kasmet lankyti Rusijoje gyvenusių ir gyvenimą kurių lietuvių likusias bendruomenes, bei bendratautiečių apleistas kapavietes.
Liepos pradžioje juos akcijos organizatorius pasiekė nemaloni žinia – Rusijos ambasada Lietuvoje pranešė, kad misija į Rusiją įleista nebus. Jie savo sprendimą motyvavo tuo, kad Lietuva įšaldė derybas dėl tarpvyriausybinio susitarimo, kurio būtų reglamentuotas karių ir civilių aukų kapų ir monumentų tvarkymas.
Tačiau misijos organizatoriai jau sukrautų 24 dalyvių kuprinių iškrauti nenorėjo, todėl ir pasirinko planą „B“ – jau minėtą Kazachstaną. Tik paskelbus misijos kryptį, LRT radijui projekto „Misija Sibiras“ vadovė Raminta Kėželytė sakė, kad iniciatyvos idėja ir neturi apsiriboti tik Sibiru.
Labiausiai gaila laiko
Renginyje misijos vadovė R.Kėželytė sakė, kad komanda po išlydėjimo Vilniaus geležinkelio stotyje, išvyks į oro uostą iš kurio šiandien ir skris į Kazachstaną. „Vilniaus geležinkelio stotis ir renginys čia yra ne tik tradicija, bet ir labai simbolinė vieta. Vis dėl to tremtis dažnam siejasi su traukiniais, gyvuliniais vagonais. Ir išlydėjimą rengti čia yra simboliška“, – pasakojo ji.
Ji pasakojo, kad misijos organizatoriai dėl staigiai pasikeitusios misijos krypties, labiausiai gailisi sugaišto laiko. „Mes praradome laiką. Mes su misija Kazachstane mes neprarandame nieko, misiją mes dar labiau sustipriname, prisimindami politinius kalinius. Nes apie juos kalbėjome nuo pat projekto pradžios, bet dažniau lankydavome tremties, o ne kalinimo vietas“, – pasakojo R.Kėželytė.
Misijos vadovė taip pat teigė, kad 2009 metais misija taip pat vyko į Kazachstaną ir Tadžikistaną. „Mes žinojome, kad tokios opcijos yra. Ir žinojome, kad ten yra, ką veikti“, – naujienų portalui lrytas.lt pasakojo ji.
„Išties Kazachstanas yra išskirtinis tuo, kad ten buvo labiau ne tremtiniai, o politiniai kaliniai. Kazachstane net keliose lokacijose buvo kalinama lageryje ir skaičiai žmonių, kurie ten įkalinti, konkrečiai lietuvių, yra tikrai dideli ir perkopia 50 tūkstančių“, – pasakojo R.Kėželytė.
Batai ir pirštinės
Praėjusių metų misijoje dalyvavusi Inesa Ulichina teigė, kad svarbiausia kuprinėje yra batai ir darbinės pirštinės. „Bet svarbiau yra būti tinkamai pasiruošus psichologiškai. Ir suprasti, kad teks išsiversti su tuo, ką įsidėjai“, – patarimais dalijosi buvusi misijos dalyvė.
„Aš manau, kad šių metų ekspedicijai buvo psichologiškai net ir sunkiau. Juk buvo toks neaiškumo periodas. Bet šių metų, kaip ir visų metų komandoms, yra svarbiausia važiuoti nenusiteikus, kad bus vienaip ar kitaip. Visos ekspedicijos, jau grįžusios sako, kad buvo kažkas, ko jie tikrai nesitikėjo“, – pasakojo I.Ulichina. „Reikia įsijausti“, – pasakojo ji.
„Juk kelio atgal nėra, bilietas yra atgalinis vienas, atgal anksčiau juk negrįši“, – juokėsi buvusi ekspedicijos dalyvė.
„Palinkėčiau pasistengti į save sugerti kuo daugiau įspūdžių, fiksuoti kuo daugiau mažų momentų ir smulkmenų. Nes mes nesukontroliuojame dalykų, kurie lieka mūsų atmintyje, todėl reikia kuo labiau stengtis, kad atmintyje liktų kuo geresni momentai“, – pasakojo ji.
V.Landsbergis misiją lygino su Sąjūdžiu
Vytautas Landsbergis, sakydamas išlydėjimo kalbą, juokėsi, kad misija vis jauna. „Mane ima žalias pavydas, kai jūsų pirmtakai pakvietė mane būti šios ekspedicijos globėju, tada buvom du – Brazauskas ir Landsbergis. Dabar likau jau vienas, bet kiek galiu, tiek stengiuosi palaikyti. Žiūriu – koks tai yra fenomenas. Jau 18 metų, tai yra brandos amžius – misija užaugo. Labai gražiai žydi ir klesti. Aš tai, suprantama, tik pasenėjau“, – juokavo V.Landsbergis. Jis sakė, kad ir jo proanūkiai galėtų kitais metais vykti į Sibirą.
„Tai žiūriu ir galvoju, aš tai pasenau, o jūs amžinai jauni – vis tokie maždaug aštuoniolikiniai“,- sakė misijos globėjas V.Landsbergis. „Nemirtinga jaunystė, nemirtingas ir jūsų polėkis. Per aštuonioliką metų tai jau jūsų armija pasidarė. Ir tam tikras Sąjūdis – misijos Sąjūdis. Tai nėra vienkartinės misijos, tai viena kariuomenė“, – sakė jis.
V.Landsbergis, girdamas šios misijos dalyvius, juokavo, kad jiems vertinga būtų įkurti ir politinį judėjimą.
Pasikeitęs tikslas tik dar labiau sustiprino
Šiemet į misiją važiuojantis Karolis Kubilius naujienų portalui lrytas.lt sakė, kad pasikeitęs kelionės tikslas misiją tik dar labiau sustiprino. „Kelias paskutines dienas miegojau vos po kelias valandas. Bet didžiausias nerimas yra dėl to, kad čia yra labai daug artimų žmonių, daug kitų žmonių, kurie mumis tiki. Dėl pasikeitusio tikslo liūdna nebuvo. Tai buvo milžiniškas pokytis, bet labai reikšmingas. Tai tikrai nenuliūdino, tai tik dar labiau sustiprino“, – pasakojo vos po valandos į Kazchstaną išskrisiantis Karolis.
„Tuo šita misija ir mūsų šalies šimtmetis yra dar reikšmingesnis ir visai kitoks“, – mintimis dalijosi Karolis.
Kinkų drebinimas
Ilgametis ekspedicijos globėjas ir buvęs dalyvis, diplomatas Vygaudas Ušackas sakė, kad pasikeitęs pirminis kelionės tikslas turi priversti nepasiduoti.
„Tai pasekmė to, kad Rusija kinkas padrebino ir visų neišdavė. Aš matau sąmoningą siekį sužlugdyti sėkmingiausią jaunimo pilietinę iniciatyvą. Manau, kad mums nereikia pasiduoti. Gerai, kad kazachai mums sudarė galimybę aplankyti pirmųjų politinių kalinių kalinimo vietas“, – džiaugėsi jis, prisimindamas, kad 2006 metus, kai vizos taip pat nebuvo išduotos, tai buvo padaryta tik pakartotinai įtikinus, jog tai reikia padaryti.
„Lietuvos diplomatija, manau, galės tuos nesusipratimus pašalinti. Ir „Misija Sibiras“ galės savo misiją tęsti“, – tikėjosi diplomatas.
„Manau, kad kažkam nepatinka, kad ši ekspedicija tapo politiniu projektu. Tai rodo, kad kai kas, kas priiminėja sprendimus, kalbu ne apie Vilnių, o Maskvą (...) nori ištrinti istorinę atmintį jaunimo tarpe. Manau, kad tai ir yra kinkų drebinimas – nelaisvų žmonių nenoras žinoti savo istoriją“, – naujienų portalui lrytas.lt sakė V.Ušackas.
