Prasidėjus garsiosios politinės korupcijos bylos istorijai daug kam kilo klausimas, kodėl tiek metų prokuratūroje pradirbęs prokuroras nusprendė įsidarbinti byloje garsiausiai linksniuojamame koncerne „MG Baltic“.
„Jeigu kuris žmogus yra be nuodėmes – tegu meta akmenį. Kiekvienas mes turime nuodėmių. Nesu aš idealus, žinau savo bėdas, trūkumus, klaidas. Bet aš nesu girdėjęs, kad kas sėstų, rašytų knygą ir pradėtų nuo to, ką jis gyvenime blogo darė“, – teigia R.Jancevičius.
O R.Jancevičiaus planuose – ir antroji knyga, su dar daugiau pavardžių ir detalių.
„Ten bus aparašyta ne tik tie įvykiai, bet ir kaip „sąžiningai“ rengiami konkursai eiti atitinkamas pareigas ir panašiai“, – teigia R.Jancevičius.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir R.Jancevičiaus pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Jūs esate pirmasis prokuroras Lietuvos istorijoje, kuris savo profesinę veiklą aprašė knygoje. Kam jums to reikėjo?
– Ta knyga atsirado labai įdomiai. Švenčiant eilinį prokuratūros gimtadienį kovo 30 d., vienas iš mano kolegų man uždavė klausimą, kodėl ovo 30-ąją švenčiame Prokuratūros dieną. Tada praėjo kuris laikas, buvo prokuratūros šventimo diena ir nebuvo suteiktas žodis pirmajam šalies generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui. Mėginant išsiaiškinti, kodėl nebuvo suteiktas žodis sveikinti, man buvo pasakyta, kad jis yra vienas iš generalinių prokurorų, ir tiek. Aš tiesiog įsižeidžiau, nes jei tu nežinosi savo istorijos, ją pradės rašyti kiti.
– Bet tai yra subjektyvu – jūsų akimis.
– Aš niekada nesakiau, kad knyga yra istorinė. Tai yra mano subjektyvi nuomonė apie tam tikrus procesus, įvykius. Ir paliekame nišą mano kolegoms ar kitiems rašantiems sukritikuoti mane arba pateikti truputį kitokią savo viziją. Aš išdėsčiau taip, kaip man atrodė, kaip viskas buvo. Tai gerai ar blogai – nežinau.
– Apie knygą yra sakančių, kad jūs per daug teigiamai save pateikiate, kiti sako, kad apie jus galėtų papasakoti įvairiausių dalykų – visai kitą medalio pusę.
– Čia yra grynai lietuviška. Aš nieko nedarau ir nieko nedarysiu, bet sukritikuosiu kitą. Niekam netrukdoma šiandien sėsti prie kompiuterio, įsijungti jį, spausdinti ir išleisti knygą. Ir viskas.
– Knygoje jūs aprašinėjate įvykius, bylas, kai kuriuos kolegas ir juos vertinate. Ar jūsų sąžinė yra absoliučiai švari tam, kad galėtumėte vertinti kitus?
– Jeigu kuris žmogus yra be nuodėmes – tegu meta akmenį. Kiekvienas mes turime nuodėmių. Nesu aš idealus, žinau savo bėdas, trūkumus, klaidas. Bet aš nesu girdėjęs, kad kas sėstų, rašytų knygą ir pradėtų nuo to, ką jis gyvenime blogo darė. Manau, testamentą parašysim, sudėliosim visas savo pozicijas ir pavadinsim „Pro memoria“. Tada tiktų visas nuodėmes išpažinti ir atsiprašyti visų. Šiandien aš tokio tikslo neturėjau.
– Ar yra kokių nors dalykų, dėl kurių gailitės, dėl kurių graužia sąžinė?
– Labai abejoju. Klaidų tai padaręs, žinoma. Kad galėčiau neužmigti, kankintis naktį – manau, kad ne. Tikrai ne. Nesiruošiu atgailauti.
– Man yra sakę, neva jūs su nusikaltėliais palaikėte glaudžius ryšius.
– Jeigu atkreipėte dėmesį, knyga pradedama nuo santykių palaikymu su nusikaltėliu. Kai buvo susitinkama miške su nusikaltėliu, kuris po to davė parodymus, kai buvo pabaigta sudaužyti „Vilniaus brigada“.
Taip, aš ir bendravau, ir po šiai dienai šie žmonės man siunčia atvirukus ir sveikinimus švenčių progomis. Yra žmonės, kurie po sprogimo tą pačią dieną kreipėsi į mane – įvyko sprogimas, buvo sužalotas Zbignevas Mackevičius, Eldaras Gordeladzė. Taip, aš bendravau.
– Jūsų darbo dalis yra bendrauti, bet nelygu, koks tas bendravimas.
– Šios dienos akimis žvelgiantį tuos įvykius – aš buvau nusikaltėlis. Aš buvau nusikaltėlis, kai Valerijaus Januškevičiaus baudžiamojoje byloje savo nutarimu panaikinau areštą butui, kuris buvo areštuotas, jį buvo leista parduoti ir V.Januškevičiaus žmona išvyko. Aš šiandien galiu pasakyti, kad, šios dienos akimis, aš padariau nusikaltimą.
V.Januškevičiui sudariau sąlygas realizuoti turtą. Bet tuo metu kas buvo svarbiau – butas ar viešasis interesas, kai ištirta visa virtinė tyčinių nužudymų? Visi garsūs nusikaltėliai, kurie figūravo – taip, su jais bendravau, susitikinėjau, bet klausimas: dėl ko? Dėl to, kad būtų atsiversta, būtų duoti parodymai ar ištirti nusikaltimai.
– Jūsų knygoje sudėta dauguma jūsų profesinio gyvenimo istorijų.
– Ne visos. Dalis bylų dar šiandien turi tam tikrą paslapties grifą. Šiandien dar negaliu apie jas kalbėti.
– Bet nieko nėra parašyta apie šiuos laikus. Perskaičiusiems ir žinantiems jūsų pastarųjų metų veiklą kiltų klausimas, kodėl jūs nepaaiškinate, kodėl baigęs prokuroro kadenciją nuėjote dirbti į dabar po politinės korupcijos bylas valkiojamą koncerną.
– Aš jau į tą klausimą atsakinėjau n kartų. Daug visko buvo išdėstyta ir nenoriu kartotis. Jūs man neuždavėte klausimo: ar jūs rašysite dar vieną knygą? Atsakau – taip. Ten bus parašyta ne tik tie įvykiai, bet ir tai, kaip „sąžiningai“ rengiami konkursai eiti atitinkamas pareigas ir panašiai.
– Apie kokias sritis jūs kalbate?
– Ten, kur aš dirbau. Ten susidėlios ir kitokių dalykų. Ten bus ir daugiau politikų pavardžių, jų veiksmai, žingsniai. Aš net kartais sau užduodu klausimą: jeigu nueičiau į Seimo tribūną ir paklausčiau Seimo narių: tegul atsistoja tie, kurie neturėjo man prašymo ar pageidavimo.
Pasakyčiau, gal maždaug koks 50 ir atsistotų. Klausimas yra ne ko prašoma, o ką tu padarei. Ar tavo ir tavo kolegų, pavaldinių sprendimai, kurie buvo priimti, atitiko galiojančios teisės aktus ir buvo teisingi. Tada būtų galima kalbėti. Kaip ir iš pastarųjų Seimo išvadų.
Aš tiesiog tylėjau ir nenoriu plėtoti tos temos. Kai pakilo tokia banga, atrodė, tiek išlįs, o išvadoje liko, kad mano atžvilgiu buvo daromas siekis paveikti. Bet patikrinti visi sprendimai – teisėti, pagrįsti ir nekelia niekam abejonių. Vadinasi, manęs nepaveikė. Gyvenimas taip susidėlioja, aš šiandien matau daug netiesos, kitokių dalykų, bet tiesiog nutariau patylėti ir neplėtoti tos temos. Ko gero, ir teismuose susitiksime su kai kuriais asmenimis.
– Gal jūs tiesiog patogus žmogus buvote, turintis daug pažinčių?
– Kas yra įdomu. Konservatoriai mane kaltino, kad esu kairuoliškų pažiūrų ir tarnauju socialdemokratams. Socialdemokratai partijos pirmininko asmenyje mane kaltino, kad esu dešinysis ir palaikau konservatorius.
Tuo metu dar buvo centristai, Artūras Zuokas ir kiti – jie sakė, kad aš tarnauju ir tiems, ir tiems. Jiems kažkada pasakiau: jūs pasirinkit, kam aš tarnauju. Aš tarnavau prokuratūrai ir įstatymams. Niekam daugiau. Jeigu buvau parankus ar neparankus, jei būtų galimybė man įkąsti ar ką nors blogo padaryti, tai 30 metų beveik atidirbęs tose pareigose turbūt nebūčiau?
– Bet per šiuos 30 metų pas jus atsirado labai daug kontaktų. Išėjęs dirbti iš prokuratūros, įsidarbinęs ten, kur įsidarbinote, turėdamas tam tikrų pažinčių ir ryšių galėjote sutvarkyti tam tikrus reikalus gerokai greičiau.
– Nepykit, man šiek tiek juoką sukelia. Lietuvių tauta galvoja būtent taip, kaip jie darytų. Visada mąstymas tų klausiančių žmonių yra toks: jeigu aš dabar užimčiau – žinoma, kaip kitaip. Čia yra, nepykit, kvailokas klausimas, į kurį sunkoka atsakyti.
– Bet susidaro paradoksas: sąžiningas, doras prokuroras, daugiau nei 30 metų tarnavęs prokuratūros sistemoje, kai baigia savo karjerą, nueina dirbti į privatų sektorių ir dar pasirenka būtent tą koncerną, kuris, pasirodo, yra visus užvaldęs.
– Sustatykim laiką atgal. Kai aš nuėjau dirbti į koncerną, ar koncernui buvo pareikšti įtarimai? Nebuvo.
– Jeigu turėtume omenyje, kad 10 metų vyko tyrimas, susijęs su koncernu. Jūs to nežinojote?
– Žinoma, nežinojau. Jei būčiau žinojęs, gal būčiau ir kitokius sprendimus priėmęs. Bet aš nežinojau tokių dalykų, man niekas nepranešė. Pasirinkimo teisė – aš pasirinkau. Pasirinkimų turėjau daug daugiau. Bet išeidamas iš tarnybos ir šalies generaliniui sakiau: aš turiu savo trijų „ne“ programą. Ne politika, ne advokatūra ir ne valstybinė tarnyba. Tai kur man reikėjo eiti dirbti ar tarnauti? Atsirado galimybė, atitiko mano sveikatos būklę. Bet pateiksiu retorinį klausimą: norite pasakyti, kad koncerne dirbantys 4 tūkst. darbuotojų yra blogi? Jūs kartkartėmis apsilankote „Aprangos“ parduotuvėse? Manau, kad taip. Manau, kad didžioji dalis gyventojų užsuka į gėrimų parduotuvę – perka gėrimus. Kaip tada galima daryti šituos dalykus?
– Bet aš nebuvau Vilniaus apygardos prokurorė. Čia yra tam tikras statusas.
– Aš atėjau dirbti į koncerną ne būdamas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras. Aš atėjau į šią įstaigą dirbti būdamas pensininkas. Mes esame tose pačiose pozicijose.
– Tai jūs šiuos dalykus aprašysite ateityje?
– Manau, kad taip. Aš tokį sau planą turiu. Gal šiais metais nepavyks, bet manau, kad kitų metų pavasarį turėtų atsirasti, jeigu nebus nenumatytų aplinkybių. Tada galėsim diskutuoti, bus galima mane kritikuoti, ar buvau nuoširdus antroje knygoje, ar ne. Taip, kaip ir šioje knygoje.
– Jūsų parašytoje knygoje yra šiek tiek politikos – aiškesnio vaizdo, kiek politikai daro įtakos tokiems pareigūnams kaip prokurorai. Suprantu, kad to išvengti faktiškai neįmanoma?
– Kai mūsų valstybėje pradedama kalbėti, kad šalies generalinis prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymų, tai aš, kaip pradirbęs šioje institucijoje, galiu pasakyti, kad tai tiesa, bet ne visa. Jis jau, prasisukdamas per Seimą, Prezidentūrą ir kitas institucijas, vienaip ar kitaip tampa tam tikru dideliu politikos įrankiu – jėgos įrankiu.
Gal pasakysiu ne visai gerai, bet kažką mūsų šalies prezidentė yra pasakiusi, kad tokios institucijos kaip Prezidentūra nežino. Tik žino, kad yra valstybės vadovas – prezidentas. Bet kaip tada paaiškinti, kai prezidentės patarėjai – buvę, esantys – vienokiu ar kitokiu būdu bando koreguoti, kištis ar teikti tam tikrus patarimus generaliniam prokurorui, jo aplinkai arba, imkime žemiau, apygardos prokuratūroms.
Čia yra politika ar ne politika? Kai pamatai šitą situaciją iš vidaus, nėra taip, kaip yra deklaruojama. Man labai gaila šalies generalinių prokurorų, kurie nuolat vaikšto įjungti į elektros tinklą. Neaišku, kada bus paleista elektros srovė, jie bus nukratyti ir pasiūlytas kitas darbas ar išvaryti.
Šioje situacijoje labai sudėtinga. Jūs man uždavėte klausimą, kodėl išėjau, ir todėl išeina, kad generaliniai prokurorai ar jų pavaduotojai tampa advokatais ir gina nusikaltėlius. Paskui mes stebimės, kodėl taip vyksta, kodėl tai darosi.
Kažkodėl akcentuojama R.Jancevičiaus pozicija, o ne visų kitų, kurie daro ne visai gerus dalykus. Politikos yra pilna. Kadangi mačiau tą politiką iš išorės, iš vidaus, galiu pasakyti, kad buvo gundymų patraukti link politikos įvairius dalykus. Aš mačiau tą purvą, kai politika daroma nešvariomis rankomis, kai daromi spaudimai, priimami politizuoti procesiniai sprendimai arba prokuratūros pareigūnai skambina ir reikalauja bylas nutraukti. Taip neturi būti. Taip nėra viešojoje erdvėje, bet gyvenime, deja, taip vyksta. Ką aš galiu padaryti.
– Kitaip sakant, prokuratūra yra labai geras įrankis.
– Protingų žmonių rankose tai yra nuostabus įrankis vykdyti teisingumą. Bet jūs man įvardykite bent vieną instituciją, kuri neturi savo interesų. Seimas, Seimo komitetai, Prezidentūra turi savus interesus, nes žmogus ieškomas, paskiriamas į pareigas. Neatkreipėte dėmesio, kai prezidentas keičiasi, taip pat keičiasi ir generalinis prokuroras. Ką tai sako? Galima kalbėti labai ilgai ir nuobodžiai apie šitą situaciją iš vidaus. Tai mane tikrai pykdo, pykdė ir pykdys ateityje.
– Prokurore, jūs esate pasakęs tokią frazę: aš niekada negalėsiu atleisti prezidentei.
– Galiu pasakyti net ir už ką. Manęs ji neįžeidė. Man ji nieko blogo nepadarė, bet tiriant įvykį, teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymą garsiojoje Garliavos byloje... Kai nušaunamas valstybės pareigūnas, teisėjas, apygardos teismo teisėjas, ir nušaunamas visiškai už nieką, nė vienas valstybės vadovas, ypač valstybės vadovas, kuris paskyrė tą teisėją į pareigas savo dekretu, nerado laiko, progos, atleiskit, gal ir sąžinės, pareikšti užuojautą nušautojo artimiesiems.
Ir, kiek žinau, užuojautos ir atsiprašymo iki šios dienos nėra. Dėl to aš labai pykstu. Galėtų šiandien prezidentė pasakyti visuomenei, kodėl ji nepareiškė užuojautos nušautojo giminėms. Laiko nebuvo? Galbūt, nežinau.
– Jums tas Garliavos istorijos laikotarpis, kai Klonio gatvėje vyko mitingai, buvo labai sudėtingas.
– Man tas laikotarpis buvo mažiau sudėtingas. Aš dirbau savo darbą, tuo laiku teko pabūti ligoninėje, širdies veikla sutriko, bet per porą valandų mūsų šaunūs medikai atkūrė. Bet baisiausia tai, kad šonu praėjo viskas – man, šeimai, dukrai, žmonai gąsdinimai, žinutės. Buvo skelbiami konkursai nupirkti gražiausią karstą dukrai. Žinote, išgyventi šitą nėra taip paprasta.
Man dėl to labai pikta, kad mūsų aukščiausi valstybės vadovai užėmė stručio poziciją. Įkišo galvas į smėlį ir laukė, kuo pasibaigs. Ir šiandien knygoje miniu – lenkiu galvą, nuimu kepurę prieš du mūsų valstybės didžiavyrius, didvyrius – tuometį Aukščiausiojo teismo pirmininką Gintarą Kryževičių ir Seimo narį Stasį Šedbarą – tik du valstybėje žmonės viešai drįso išsakyti savo poziciją, sakydami, kad ne minios, linčo teismas vertina kaltę, o tik atliktas išsamus tyrimas.
Sunku suvokti, kad radosi valstybėje tik du žmonės, kurie suprato, kas dedasi. Matyt, kad taip nebuvo. Matyt, kad žmonės, kurie stovėjo šalia, turėjo savų politinių interesų. Tai manęs labai nežeidė, bet, ko gero, buvo pirmas atvejis, kai sprendžiau spjauti į prokuratūrą ir išeiti iš tarnybos. Ko gero, tai buvo pirmas signalas. Paskui nebebuvo paslaptis tarp mano kolegų, kad aš nelauksiu kadencijos pabaigos, išeisiu savo noru ir parodysiu savo veiksmu, kaip yra.
– Pasakykite, Lietuvoje buvo organizuojama revoliucija?
– Vertinant šitą situaciją aš matyčiau dvi realias grėsmes nacionaliniam saugumui. Tai tuometiniai Klonio gatvės įvykiai ir įvykiai prie Seimo, kai buvo daužomi langai. Tai dvi realios grėsmės mūsų valstybei. Mano akimis žiūrint, galėjo pakrypti visiškai kitokiu būdu.
– Prokurore, tai lauksime antrosios knygos su visomis pavardėmis.
– Duodu žodį, kad ji bus. Tik galiu suklysti terminuose ir laike. Jeigu atkreipėte dėmesį, šioje knygoje yra labai daug pavardžių, keleto aplinkybių neminiu, pavardžių, nes nenoriu įpilti žibalo į dabartinę mano buvusią įstaigą. Tegu dirba tie žmonės. Specialiai neminėjome pavardžių. Bet aš negaliu garantuoti, kad jos nebus paminėtos kitame leidinyje. Palaukim truputį.
„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 val. ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
