Iš pradžių Vilniaus apygardos teismas išteisino prie prokuroro I.Mikelionio namų piketavusius ir korupcija jį kaltinusius tuomečius Seimo narius Kęstą Komskį ir Valdą Vasiliauską.
Po to tą patį padarė Vilniaus apylinkės teismas, kuriame I.Mikelionis savo kolegų prokurorų rankomis „Lietuvos ryto“ žurnalistą Arvydą Lekavičių ir teisininką Albertą Kučinską kaltino šmeižtu.
Teismas konstatavo, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai išreikšti.
O prokurorams nedera už kritiką keršyti baudžiamojo persekiojimo priemonėmis.
„Manau, kad šia byla I.Mikelionis ir kiti prokurorai nesiekė ginti savo reputacijos, nes Baudžiamasis kodeksas net nenumato galimybės reikalauti paneigimo.
Tiesiog norėta man ir kitiems žurnalistams užčiaupti burną.
Pareigūnai mėgsta, kai rašoma apie jų ištirtus nusikaltimus, bet negali pakęsti, kai atskleidžiami jų pačių padaryti pažeidimai ar net nusikaltimai“, – kalbėjo A.Lekavičius.
Bandė išsaugoti postą
Žurnalisto išteisinimu pasibaigęs ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar 2016 metais, kai po kelių kritinių publikacijų I.Mikelionis nebuvo dar vienai kadencijai patvirtintas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento (ONKTD) vyriausiuoju prokuroru.
Nors tuo metu už I.Mikelionį kryžiumi gulė tiek Policijos departamento vadovas Linas Pernavas, tiek Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius, pareiškę, kad be šio prokuroro sugrius visa kovos su organizuotu nusikalstamumu sistema, generalinis prokuroras Evaldas Pašilis spaudimui nepasidavė.
Dėl I.Mikelionio išlikimo per savo žiniasklaidos priemones itin aršiai kovojo koncernas „MG Baltic“, o kiekvienas šio prokuroro konkurentas buvo maišomas su purvais.
Tačiau posto taip ir neišsaugojęs I.Mikelionis buvo išsiųstas dirbti į Moldovą.
Atstovavo koncernui?
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vadovo postas itin svarbus. Buvo net kalbama, kad užimdamas šią kėdę I.Mikelionis faktiškai vadovavo visai prokuratūrai.
Per jo rankas pereidavo beveik visa svarbiausia žvalgybinė informacija, jis turėjo įgaliojimus nutraukti arba atnaujinti bet kokią bylą.
Kalbama ir tai, kad I.Mikelionio dėka ilgą laiką galėjo nevaržomai veikti koncernas „MG Baltic“.
Valstybės saugumo departamento Seimui perduotoje pažymoje buvęs I.Mikelionio pavaduotojas Raimondas Petrauskas buvo įvardytas kaip galimas koncerno atstovas Generalinėje prokuratūroje.
Buvo užfiksuoti ir I.Mikelionio susitikimai kavinėse su koncerno „MG Baltic“ atstovais.
Apie tai, kad nedera su tokiais žmonėmis susitikinėti, I.Mikelionį įspėjo ir aukšti teisėsaugos pareigūnai.
Rūpėjo ne rimti kaltinimai
Tad tokio svarbaus posto praradimas I.Mikelioniui buvo itin skaudus. Savo įniršį prokuroras nukreipė į bene daugiausia kritiškų publikacijų apie jį parašiusį A.Lekavičių.
Būtent šis žurnalistas atskleidė skandalingą I.Mikelionio namų statybos istoriją, kai versdamasis galimai neteisėta komercine veikla prokuroras galėjo nesumokėti didelių mokesčių.
I.Mikelionis buvo demaskuotas ir kaip uolus užsakymų vykdytojas. Šio prokuroro iniciatyva nepagrįstai buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas prieš vadinamojo Bronislovo Lubio dujų terminalo kūrėjus. Taip buvo sužlugdyta valstybei gyvybiškai svarbaus objekto statyba.
Pats I.Mikelionis sužlugdžius terminalo statybą ne tik praturtėjo, bet ir padarė įspūdingą karjerą – iš Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo posto šoktelėjo į Generalinės prokuratūros departamento vadovus.
Pasinaudojo išimtimi
Tačiau ne šie rašiniai užkliuvo I.Mikelioniui. Prokuroras labiausiai įsižeidė dėl publikacijos, kurioje buvo rašoma apie buvusio advokato A.Kučinsko persekiojimą.
Publikacijoje teigta, kad vien už tai, kad šis teisininkas pasinaudojo savo teise byloje nušalinti teisėją, jam I.Mikelionio vadovaujamo departamento prokurorai iškėlė baudžiamąją bylą, o ją nutraukus ėmėsi žygių, kad ji pasiektų teismą.
Nors tuomečiai įstatymai numatė, kad vadinamosios šmeižto bylos nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, kai pats įžeistas pasijutęs asmuo turi rinkti įrodymus, I.Mikelionis pasinaudojo Baudžiamajame kodekse numatyta išimtimi.
Susireikšminęs prokuroras ir jo kolegos greičiausiai nusprendė, kad kritika jų atžvilgiu daug svarbesnė už galimą prezidentės ar premjero šmeižtą.
I.Mikelionio prašymu Generalinės prokuratūros prokurorai nutarė, kad jo kolegos kritika yra ypatingos visuomeninės reikšmės įvykis, ir žurnalistui A.Lekavičiui bei jam interviu davusiam A.Kučinskui pradėjo ikiteisminius tyrimus.
Itin pavojingas nusikaltimas
Kad žurnalistas patirtų kuo daugiau nepatogumų, šią bylą kontroliuoti buvo pavesta ne Vilniaus, kaip paprastai, bet Panevėžio prokuratūrai.
Maža to, menamas I.Mikelionio šmeižtas, kuris net pagal vis dar galiojantį Baudžiamąjį kodeksą įvardijamas kaip nesunkus nusikaltimas, tapo ypač pavojingas valstybei.
Asmenines I.Mikelionio nuoskaudas Panevėžio prokurorai pavedė tirti sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos kriminalistams.
DNR įtaka publikacijai
Kriminalistai uoliai ėmėsi darbo ir jau per vieną pirmųjų apklausų pareikalavo, kad įtariamuoju tapęs A.Lekavičius pateiktų savo DNR pavyzdžius ir pirštų atspaudus, būtų nufotografuotas ir nufilmuotas.
Už durų jau laukė pasiruošę kriminalistai, kurie, savanoriškai žurnalistui nesutikus, buvo pasiruošę prievarta paimti DNR pavyzdžius.
Tačiau tik po to, kai prieš tokias represines priemones, kurios neturi nieko bendra su šmeižto byla ir kurių nenumato jokie įstatymai, griežtai pasisakė žurnalisto advokatas Algimantas Kliunka, tyrėjai suabejojo.
Advokatas A.Kliunka, kuris pats daug metų vadovavo Generalinės prokuratūros ONKTD, tvirtino per ilgametę savo darbo praktiką tokios tyrėjų savivalės dar neregėjęs.
Nors ir buvo akivaizdu, kad nei žurnalistas A.Lekavičius, nei jam interviu davęs A.Kučinskas jokio nusikaltimo neįvykdė, Panevėžio apygardos prokuratūroje daugiau kaip metus vyko tyrimas.
Žurnalistas A.Lekavičius ir teisininkas A.Kučinskas nuolat buvo kviečiami atvykti į apklausas, o tyrimui vadovavo Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė Valdemara Chodorcevičienė, kuri specializuojasi tirdama itin sunkius smurtinius nusikaltimus.
Prokurorei – vairuotojas
Praėjusiais metais byla pagaliau buvo perduota Vilniaus apylinkės teismui.
Nors paprastai taupumo sumetimais, kai tiriami nesunkūs nusikaltimai, valstybinį kaltinimą palaiko to miesto, kuriame vyksta teismo posėdžiai, prokuroras, šįsyk buvo padaryta išimtis.
Nepagrįstų bylų kėlimu ir jų vilkinimu pagarsėję Panevėžio apygardos prokuratūros vadovai nurodė asmeniškai V.Chodorcevičienei iš Panevėžio važinėti į Vilniuje vykusius teismo posėdžius ir palaikyti valstybinį kaltinimą.
Prokurorei buvo skirtas tarnybinis automobilis ir asmeninis vairuotojas.
Teisme iš viso vyko 19 posėdžių ir į kiekvieną jų prokurorė būdavo atvežama iš Panevėžio.
Nematė reikalo atsiprašyti
Per teismo posėdžius ši nesudėtinga byla, tarsi būtų nagrinėjami organizuotos gaujos nusikaltimai, išsipūtė iki 14 tomų.
Į posėdžius buvo iškviesta daugiau kaip 10 buvusių ir esamų prokurorų. Daugelis jų turėjo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo iškelta byla A.Kučinskui dėl teisėjos įžeidimo.
Nors šiuo nusikaltimu prokurorų apkaltintas A.Kučinskas buvo visiškai išteisintas, nė vienas prie šios nepagrįstai iškeltos bylos prisidėjęs pareigūnas nejautė sąžinės graužaties, kad kelerius metus be pagrindo į teisėsaugos mėsmalę buvo įmetę teisininką.
Per posėdžius atsiskleidė ir paveikslas, kaip prokurorai sutrypė jų įgeidžiams paklusti nepanorusį ir visus pareigūnų veiksmus skundusį A.Kučinską.
Advokatą marino badu
Šis teisininkas buvo sulaikytas dar 2008 metais ir apkaltintas bandymu papirkti Rokiškio apylinkės prokuratūros prokurorę Vilmą Grabauskaitę.
Kad prisipažintų ir palūžtų, advokatas buvo kelias paras marinamas badu.
Jis per visą Lietuvą buvo vežiojamas į areštines kaip tik tuo metu, kai ten pasibaigdavo maitinimo laikas, o paimamas į apklausas, kai dar niekas neduodavo pusryčių. Jis galėjo pavalgyti tik po trijų parų, kai buvo uždarytas į Panevėžio areštinę.
Tyčiojosi atidaręs duris
Savotiški tardymo metodai buvo taikomi ir siekiant palaužti sulaikytą prokurorę V.Grabauskaitę.
„Iš Vilniaus atvykę prokurorai ir STT tyrėjas Žydrūnas Krampalcas pasodino mane vidury kabineto, visą dieną taršė, tyčiojosi, specialiai atidaręs duris, kad visi girdėtų, komentavo mano intymaus gyvenimo detales ir juokėsi“, – savo apklausos subtilybes pasakojo buvusi Rokiškio rajono prokurorė V.Grabauskaitė.
Buvusi prokurorė teigė, kad pareigūnai garsiai, kad girdėtų jos kolegos, pasakojo, kad ji esanti paleistuvė, kurią advokatai vežioja Tauragės Švininių gaujos nariams.
Kai tokiam spaudimui V.Grabauskaitė nepasidavė, jai buvo pasakyta, kad tuoj trys ekipažai bus išsiųsti daryti kratų jos mirštančios močiutės namuose.
„Tai buvo paskutinis lašas. Kai tai pasakė, nors ir buvau nekalta, pažadėjau viską prisipažinti, ko jie norėjo, kad tik nedarytų tos kratos“, – sakė buvusi prokurorė.
Nors po šių įvykių praėjo beveik 10 metų, buvusi prokurorė iki šiol jaučia pyktį, kad su ja taip buvo pasielgta: „Man pačiai daug metų teko apklausti ne vieną įtariamąjį, bet nė su vienu žmogumi taip nesielgiau.“
Bylas lipdė vieną po kitos
Kai V.Grabauskaitė prisipažino, ji buvo palikta ramybėje. O kaltės nepripažinęs ir neteisėtus pareigūnų veiksmus skundęs A.Kučinskas buvo sutraiškytas.
Jam buvo iškeltos dar kelios nieko bendra su kyšio davimu neturinčios bylos pagal 14 Baudžiamojo kodekso straipsnių.
Prokurorai jį kaltino kuo tik galėjo – melagingų parodymų davimu, poveikiu liudytojui, mokesčių slėpimu. Viena byla buvo iškelta net už tai, kad jis fotografavo teismo metu.
Kad teisininkas būtų dar labiau sužlugdytas, bylos buvo išskaidomos ir išmėtomos po visą Lietuvą. Vienos vyko Klaipėdoje, o kitos – Kėdainiuose, Šiauliuose, Vilniuje.
Bylinėdamasis teisininkas sukorė dešimtis tūkstančių kilometrų, samdė advokatus.
Prieš 10 metų jis buvo ne tik populiarus advokatas, bet ir vienas klestinčių Rokiškio ūkininkų, auginęs didelę elnių ir danielių bandą.
Po patirto prokurorų preso iš ūkio liko tik pavadinimas, o pats teisininkas vos suduria galą su galu.
„Šis straipsnis ne apie I.Mikelionį, o apie visą prokuratūros sistemą, jos darbo metodus, kurie traiško žmonių likimus.
Jeigu taip buvo sutryptas prokurorų valiai paklusti nepanoręs advokatas, tai ką galime kalbėti apie paprastą žmogų“, – savo baigiamojoje kalboje sakė žurnalistas A.Lekavičius.
Norėjo uždrausti rašyti
Keršyti žurnalistams už jų publikacijas I.Mikelionis buvo užsimojęs dar savo darbo prokuratūroje pradžioje.
1994 metais dirbdamas vyresniuoju tardytoju I.Mikelionis iškėlė baudžiamąją bylą apie mafiją rašiusiam „Lietuvos ryto“ korespondentui A.Lekavičiui.
Nors šis žurnalistas didelę dalį informacijos gaudavo iš savo šaltinių nusikalstamame pasaulyje, I.Mikelionis užsimojo uždrausti jam rašyti arba liepė publikacijas derinti su prokurorais.
Po vienos publikacijų, kurioje, be kita ko, buvo kritikuojami pareigūnai, dėl kurių neprofesionalumo ar išskaičiavimo paspruko žmogžudyste kaltinamas vienas tuomet siautusios „Vilniaus brigados“ lyderis, I.Mikelionis straipsnio autoriui iškėlė baudžiamąją bylą. Korespondentas pirmą kartą Lietuvos žurnalistikos istorijoje buvo apkaltintas, kad paviešino parengtinio tardymo duomenis.
Maža to, kai į apklausą iškviestas žurnalistas atsisakė atskleisti savo informacijos šaltinį, I.Mikelionis ėmė grasinti, kad iškels dar vieną bylą – dėl žmogžudystės aplinkybių slėpimo.
Tuomet šie neteisėti pradedančio tardytojo veiksmai papiktino ir išjudino visuomenę. Žymūs visuomenės veikėjai I.Mikelionio veiksmus įvardijo kaip bandymą užgniaužti laisvą spaudą.
Griežtai apie I.Mikelionio sprendimą pasisakė net buvęs prokuroras, tuometis Seimo pirmininko pavaduotojas Egidijus Bičkauskas bei tuometis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, kuris nurodė nedelsiant žurnalisto bylą nutraukti.
