M. Biržiškos anūkas Vytautas Barauskas tvirtina, kad idėja perlaidoti senelį kilo dar 1993 m., kai jie pirmą kartą lankėsi Lietuvoje: „Kai pirmą sykį aplankėme laisvą Lietuvą 1993 m., mane su Venta ir mama palydėjo į Rasų kapines. Ten vaikščiojant tarp tų kapų... mūsų mama pažinojo tiek daug tų žymių žmonių. Ten pat man kilo mintis, jog čia turi būti ta vieta, kur senelis sugrįš – Rasų kapinės. Tai buvo pirmoji idėja, bet projektas rimtai pradėtas įgyvendinti prieš maždaug penkerius metus.“
Anot M. Biržiškos anūkės Ventos Barauskaitės-Leon, tas penkerių metų laikotarpis buvo sunkus, tačiau priduria – pačiai šeimai daug nereikėjo daryti, daug darbo įdėjo kiti.
„Čia, Vytauto Didžiojo gimnazijoje susiformavo komitetas, Danutė Puchovičienė ir Rimvydas Ginkus koordinavo darbus su mumis, su kitais – vyriausybe, universitetu, muziejininkais, su visais autoriais, istorikais. Jie labai daug darbo darė“, – sako V. Barauskas.
V. Barauskaitės-Leon teigimu, M. Biržiška iki pat mirties nepaleido idėjos sugrįžti į Lietuvą: „Jis kasdien dirbo jos naudai, galvojo, rašė. Tai jam buvo labai svarbu.“
M. Biržiškos anūkai, prisimindami senelį, išskyrė jo meilę mokslui ir išsilavinimui. Pats M. Biržiška mokėjo net 12 kalbų ir savo pavyzdžiu anūkams rodė, kokia svarbus išsilavinimas.
„Man jis išugdė meilę mokslui. Jis kalbėjo 12 kalbų, gražiai, laisvai. Jis mums įskiepijo, kad švietimas, mokslas yra svarbiausias dalykas gyvenime“, – sako V. Barauskas.
V. Barauskaitė-Leon prisimena, kad būtent senelis paskatino nepamiršti lietuvių kalbos: „Vytas minėjo, kad senelis laisvai kalbėjo 12 kalbų. Jis mums sakė, kad buvo per senas išmokti kalbėti angliškai, todėl namuose turėjome kalbėti lietuviškai. Kai man buvo 16 metų, pastebėjau jį parduotuvėje netoli mūsų namų, priėjau ir išgirdau, kad jis laisvai kalbėjo angliškai. Supratau – jeigu jis mums būtų leidęs namuose kalbėti angliškai, mes būtume visai pamiršę lietuvių kalbą. Tikrai esu dėkinga, kad dar moku kalbą, kurią myliu.“
V. Barauskaitė-Leon priduria – M. Biržiška taip pat buvo labai kuklus, teisingas ir tiesus. Be to, nestokojo švelnumo, ramumo ir kantrybės.
„Jis visada buvo labai mandagus ir mus išmokė mandagumo ir kuklumo. Jis įskiepijo mums meilę tėvynei ir ypač kalbai“, – tvirtina M. Biržiškos anūkė.
V. Savukynas: tai žmogus, iš kurio galime daug pasimokyti
LRT žurnalistas, istorikas Virginijus Savukynas atkreipia dėmesį, kad, nors M. Biržiška buvo kantrus ir kuklus, jis taip pat buvo itin atkaklus ir griežtas dėl to kas jam rūpėjo.
„Tai, kas jam buvo svarbu, jis visada labai griežtai gindavo. Galime prisiminti tokius epizodus, kaip išėjimas iš Lietuvos Tarybos, kai jis aiškiai pasakė, kad Lietuva turi būti nepriklausoma ir nesusijusi jokiais ryšiais, netgi ir su Vokietija. Tuo metu Taryboje buvo kita nuomonė. Būtent protestuodamas prieš tą kitą nuomonę, prieš glaudesnius ryšius su Vokietija jis pasitraukė iš Lietuvos Tarybos“, – primena V. Savukynas.
Jo teigimu, M. Biržiškos atkaklumą rodė ir tai, kad 1918 m., artėjant bolševikams, jis pasiliko Vilniuje, nors visa vyriausybė persikėlė į Kauną.
„Jis buvo suimtas komunistų, vėliau – lenkų. Kas rodo jo padorumą, jo drąsą, jo bajorišką garbę – kai jis ir keli draugai buvo suimti, M. Biržišką išleido iš kalėjimo, tačiau jis atsisakė išeiti, kol nebus išleisti jo draugai. Tai iš tiesų žmogus, iš kurio galime daug pasimokyti, ypač to tvirtumo sudėtingose moralinėse situacijose“, – įsitikinęs V. Savukynas.
Pirmadienį Vilniaus oro uoste turėtų nusileisti lėktuvas su Biržiškų palaikais. Tuomet jie bus nugabenti į šv. Jonų bažnyčią, kur bus laikomos mišios šeimoms nariams.
Antradienį su Biržiškais atsisveikinti galės visi norintys. Trečiadienį palaikai bus perlaidoti Rasų kapinėse.
Pirmadienį nuo 18:45 val. LRT TELEVIZIJA transliuos specialią laidą, skirtą pasitikti Biržiškų palaikus.
Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė
