Nors mūsų tautiečių protėviai čia buvo nežmoniškai kankinami, šiandien čia viskas kitaip – lietuviai gyvena normalų gyvenimą, į šią šalį savo noru atvyksta nemažai verslininkų.
Manoma, kad sovietmečiu į Kazachstaną buvo išvežta apie 80 tūkstančių lietuvių, o konkrečiai šis lageris, esantis visai netoli sostinės Astanos, buvo skirtas politinių kalinių žmonoms, seserims ar net dukroms. Lageryje, pavadinimu Alžiras, moterys buvo nežmoniškai kankinamos.
Moterų lageris veikė nuo 1937 metų. Pirmosios kalinės turėjo pačios pasistatyti vadinamuosius barakus. Viename mažame namelyje gyvendavo po 400 belaisvių. Jos per dieną gaudavo vos 50 gramų duonos.
„Vienas toks vagonas buvo skirtas 30-iai 40-iai žmonių, bet tuomet veždavo po 70-imt 80-imt moterų. Surinkdavo moteris iš visų Sovietų Sąjungos kalėjimų ir nežmoniškomis sąlygomis gabendavo į lagerį Alžirą“, – pasakojo muziejaus gidė Sakanova Bahtygul Žumabajevna.
Turimais duomenimis, čia kalėjo ir 13 lietuvių.
„Čia moterys buvo žiauriai kankinamos ir išnaudojamos. Jas sodindavo ant tokių aukštų kėdžių, kad kojos nesiektų grindų. Taip jos išsėdėdavo nuo 5 iki 10-imt valandų, kol prarasdavo sąmonę ar pradėdavo trūkinėti kojų venos. Netekusias jėgų, jas versdavo pasirašyti įvairius dokumentus, kad jų vyrai yra šalies priešai, palaikantys antisovietinę revoliuciją“, – pasakojo muziejaus gidė.
Po Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino mirties, 1953 metais, kalinės galėjo pradėti savarankišką gyvenimą, tačiau tai padaryti buvo labai sunku – jos buvo atskirtos nuo šeimų, neturėjo nei pinigų, nei dokumentų.
Po tremties dauguma lietuvių pasiliko Kazachstane. Šiandien daugiausia lietuvių gyvena Karagandoje, nes čia buvo įkurtas didžiausias lagerių tinklas – Kurlagas. Dabar čia susibūrusi didžiausia lietuvių bendruomenė „Lituanika“.
„Būtent tie sunkumai ir suartino žmones. Svarbiausia, kad mes, lietuviai, ukrainiečiai, čečėnai ir dauguma kitų, nepraradome savo identiteto, kultūros. Džiugu, kad mūsų tėvai, seneliai lietuviškas tradicijas perdavė ateinančioms kartoms“, – sakė garbės konsulas Kazachstane Vitalijus Tvarijonas.
„Kazachai labai geros širdies žmonės, itin svetingi. Kadaise jie mus priėmė šiose žemėse tokius, kokie esame. Jie labai mums padėjo, ir dabar draugiškai gyvename“, – pasakoja Karagandoje gyvenantis lietuvis Nikolaj.
„Ištremtas į Kazachstaną, mano prosenelis pradėjo statyti šį namą, o dabar čia gyvename mes. Aš dukrą į Lietuvą issiunčiau mokytis, jaunesnę taip pat noriu išsiųsti. Ateity ir pati norėčiau keltis į protėvių gimtinę“, – tikina Karagandoje gyvenanti lietuvė Marina.
10-metė Milana jau metus mokėsi Lietuvoje, todėl lietuviškai papasakojo savo įspūdžius.
Kazachstane gyvena ne tik tremtinių anūkai ir pronūkiai, dabar į šią šalį savo noru plūsta lietuviai verslininkai.
„Atidaromos naujos įmonės ir jų veikla susijusi ne tik su logistika. Lietuviai šioje šalyje dažnai gamina baldus, dirba informacinių technologijų srityje. Kazachstane dirba geri architektai. Žinoma, čia laukiama ir lietuviško pieno produkcija“, – sakė garbės konsulas Kazachstane.
Kazachstane po kelių savaičių lankysis ir „Misija Sibiras“ dalyviai, nes Rusija atsisakė išduoti jiems vizas.
„Na, pagrindinis motyvas yra na nenuvykti į Sibirą ir aplankyti, pamatyti, kaip ten viskas atrodo, bet įgyvendinti šio projekto pagrindinį tikslą, tai yra sutvarkyti kapines, susitikti su ten gyvenančiais lietuviais ir išsaugoti mūsų istoriją.
Tai ta žinia, kad vyksime į Kazachstaną, na ji tikrai nieko nei nuliūdino, nei ypatingai nustebino, mes tiesiog džiaugiamės, kad galėsime įvykdyti šių metų ekspediciją ir ekspedicijos tikslą pasiekti ten, kur istorija taip pat turi būti išsaugota“, – pasakojo projekto „Misija Sibiras“ dalyvė Aistė Eidukaitytė.
Projekto „Misija Sibiras“ dalyviai Karagandoje susitiks su gausia lietuvių bendruomene, taip pat lankysis Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse.
