– Atkurtos Lietuvos 100-mečio proga, „Tautiškos giesmės“ giedojimo visame pasaulyje iniciatoriai iškėlė ambicingą tikslą – bendram himnui pakviesti 4 milijonus lietuvių. Tai yra, daugiau nei milijoną tų, kurie išvykę, daugiau nei emigravo nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Jūsų nuomone – ar tai tik skambus šūkis, ar tame yra gilesnė prasmė?
– Tai daugiau, nes žadinamas potencialas. Aš gerai atsimenu nustebimą – ne tik mūsų, bet ir lietuvių užsienyje – kaip Lietuvos atgimimas ir Nepriklausomybės paskelbimas 1990 metais iškėlė Lietuvos vardą pasaulyje ir atsirado daugybė lietuvių, kuriems buvo garbė pasakyti: „Mes – lietuviai! Štai, mes tai padarėm!“
Matote, tas potencialas yra. Bet pirmiausiai Lietuva turi būti garbinga, turi elgtis garbingai, ir tada keturi milijonai didžiuosis būdami lietuviais. Tai garbės dalykas, lietuviu būti turi būti garbė. O tą galima pajusti, kai Lietuva būtent garbingai skamba pasaulyje.
Manau, kad kai Lietuva laimi kad ir kokias visų stebimas ir matomas sporto varžybas, daug kam kyla tokių jausmų. Tas, kuris nelabai akcentuodavo, dabar parėjęs pas savo draugus pasakys: „Matei, kaip lietuviai laimėjo? Aš irgi lietuvis!“
– Ar „Tautiškos giesmės“ giedojimas visame pasaulyje irgi yra tas garbės dalykas, kuris gali pažadinti daugiau lietuvių pasaulyje atsiliepti?
– Iš tikrųjų, giedoti galima ir vienam – tiesiog atsistoji, pridedi ranką prie širdies, ir giedi. Bet jei kitataučiai pamato, jie klausia – ką čia darai? Ir tu gali jiems papasakoti, kad štai mes, lietuviai, kartą per metus visame pasaulyje giedame savo šalies himną. Tai padarys užsieniečiams įspūdį. Tada šis veiksmas taps lietuviškos tapatybės, orumo ir garbės jausmo parodymu.
– 2009-aisiais, kai Lietuva minėjo savo vardo 1000-metį ir prasidėjo ši iniciatyva, buvome gilioje ekonominėje krizėje. Mažai kas tikėjo, kad lietuviai pasaulyje atsistos dėl Lietuvos. Ir vis tik jie atsistojo ir giedojo vienu metu. Dabar, švęsdami atkurtos Lietuvos 100-metį, mes vėl esame tarsi nuosmukyje, šįkart emociniame. Iš viešosios erdvės kartais gali susidaryti įspūdis, kad tuoj tuoj ir Lietuva liks tuščia, visi žmonės emigruos. Ir vis dėlto, kai pakviečiame – lietuviai, stokime ir dainuokime! – mes atsistojam ir dainuojam. Kaip suprasti tą prieštarą?
– Čia nėra prieštaros, tokia realybė. Viena vertus, ji neraminanti ir skaudi; kita vertus, ji patvirtina, kad vis dėlto ir išvažiavę brangina lietuviškumą arba savo ryšį su Lietuva. Kaip ir anuomet, ligi šiol yra žmonių, kurie nebūtinai sako „aš lietuvis“, bet „o mano močiutė buvo lietuvė“, „mano senelis iš Lietuvos“. Net ir tie, kurie tautybės ne lietuvių, Dažnai sako: mano senelis iš Lietuvos, ir aš važiuosiu pasižiūrėti tų vietų, kur jo šeima gyveno.
Daug pasaulyje gyvenančių žydų save sieja su Lietuva todėl, kad senelis arba močiutė yra kažkur iš Rokiškio arba iš Plungės, iš Telšių, gal koks senelis mokėsi Telšių ješyvoje...
Taip Lietuva turi vertę ir daugeliui žmonių. Ir tiems, kurie jaučiasi ir pasisako, kad yra lietuviai, ir tiems, kurie žino ir brangina, ir nevengia pasisakyti, kad mano šeimoje yra lietuviško prado, ir man Lietuva šį tą reiškia.
Todėl aš ir sakau – jeigu tau Lietuva šį tą reiškia, o juo labiau – jei reiškia daug, – tai tu ir esi lietuvis. Nebūtina tyrinėt kraujo grupę ar kilmės dokumentus.
– Skleisdami pasaulinės Lietuvos idėją, mes perstebime, kad Lietuvos viduje yra kažkokio neįgarsinto nepalankumo išvykusiųjų atžvilgiu. Tarsi jie paliko, išdavė.... Kas galėtų mus apjungti ir ar tai įmanoma?
– Lietuvių tarpe labai daug nenuoseklumo ir keistybių. Jei kas nors galvoja, kad Jonas išvažiavęs išdavė Lietuvą, tai toks pirmiausiai turėtų pagalvoti: kas tą Joną auklėjo? Gal tas auklėtojas išdavė Lietuvą, jeigu taip vertini išvažiavusį...
Bet nebūtina taip vertinti ir ieškot kokio nors priekabiavimo, papeikti kitą, išsikelti save. Gal ir tas, kuris išvažiuoja, jausdamas priekaištą ar kokį nors savo sąžinės neramumą, peikia tuos pasilikusius, kad jie taip prastai gyvena, o aš mat susikursiu geresnį gyvenimą ir pakilsiu aukščiau už juos, dar jiems pašalpos atsiųsiu.
Darykim, kaip kam išeina. Bet nereikia nei savęs aukštinti, nei kito žeminti. Juo labiau priekaištauti. Reikia kibti į darbą, į gerus darbus, ir padaryti, kad Lietuvoje būtų visiems gerai. Bet tas „gerai“ nebūtinai išreiškiamas atlyginimo suma. Ar tu jautiesi gerai Lietuvoje? Tu gali turėti daug pinigų, bet ir visokių problemų, pridaręs nusikaltimų, bijot atsakomybės, būti susipykęs su vyru ar žmona, praradęs vaikus, – na, tai kur ta tavo laimė, nors ir turi pinigų? Laimė susideda iš kitų dalykų, iš žmonių santykių.
– Ar tai mūsų visuomenės brendimo procesas?
– Arba brendimo, arba dvasinio nusigyvenimo procesas. Jeigu mes prarandame vertybių sampratą, ir aiškų skyrimą, kas iš tikrųjų gyvenime svarbu. Jeigu pirmoj vietoj – pinigas, tai tu jau esi paslydęs, tave pagadino arba blogai auklėjo. Auklėjo nebūtinai mokytojai ar tėvai, gali ir draugai. Pripūtė tau, prikalbėjo, ir tu pasidavei: o, dabar aš bėgsiu, pasidarysiu pinigo. Na ir kas, kad pasidarysi pinigo. Ką, pasiimsi tuos pinigus į grabą? Ką tu po savęs paliksi? Čia turėtų būti klausimas.
– Kiekvienas lietuvis, rodos, turi savo istoriją, susijusią su „Tautiškos giesmės“ giedojimu. Kažkas giedojo sustojęs autostrados pakelėje, kiti lipa į kalnus, treti didžiuojasi giedoję pačiame Čikagos centre. Kokia jūsų istorija?
– Aš turiu labai įdomią istoriją. Tai istorija, kai mes pirmą kartą viešai Katedros aikštėje per pirmąjį Sąjūdžio mitingą giedojom „Tautišką giesmę“. Sąjūdininkai, iniciatoriai – mes stovėjome tribūnoje, mes surengėm tą susirinkimą, į kurį kvietėm žmones, ir nežinojom, ar ateis, ar daug ateis, o paskui buvo jūra žmonių. Ir mes buvome pasiruošę siūlymui ir veiksmui, kad giedosim „Tautišką giesmę“. Bet neturėjom nei choro, nei orkestro – ar tikrai žmonės pagaus? Kaip padaryti, kad visi lengvai pagautų ir įsijungtų?
Aš turėjau mintį ir pasiūliau: paleiskim plokštelę. O iš kur tu gali sovietų Lietuvoje turėti plokštelę su „Tautiška giesme“? Aš ją turėjau atsivežęs iš Amerikos, tai buvo man dovanota plokštelė iš Lietuvių Dainų šventės Amerikoje. Žinoma, ten yra „Tautiška giesmė“. Tai aš tą plokštelę atsinešiau, kažkas parūpino patefoną, plokštelė buvo paleista, ji sukosi, ir ėjo garsas į aikštę, visi giedojom. Mes – tie, kurie tribūnoje, ir tie, kurie aikštėje. Ir man taip įstrigo, visam gyvenimui: aš žiūrėjau nuo tribūnos į aikštę, į žmones, ir mačiau, kad jauni žmonės bando sugauti žodžius. Jie nemoka žodžių, bet jie nori dainuoti, jie pavėluotai pagauna žodžius. O vyresni žmonės negali dainuoti, nes verkia. Ašaros bėga, jie negali dainuoti. Štai koks vaizdas, koks įspūdis!
Mes padarėm išvadą, ir per kitą didelį mitingą jau Vingio parke parūpinom daugybę mažų popierėlių su tekstu ir tūkstančius dalinom visiems ten, toje pievoje, kad visi, kam reikia, galėtų mesti akį ir prisiminti žodžius.
– Ačiū Dievui, šiandien niekam nereikia dalinti lapelių....
– Man atrodo, kad ir maži vaikai gieda labai tvirtai ir žinodami, ką gieda.
– Ir pabaigai – jei sakote, kad lietuviu būti yra garbės reikalas, o ne dokumentų ar kraujo, tai kaip liepos 6-osios giedojime dalyvauti tiems, kurie nemoka lietuvių kalbos? Ką jie galėtų tą akimirką 21 valandą padaryti, išreikšdami savo bendrystę su Lietuva?
Pirmiausiai, kiekvienas gali sekti himną ir gaudyti toną. Jei nemoki žodžių, himno melodija yra lengvai pagaunama. Be to, kiekvienas tą minutę gali stovėti uždėjęs ranką ant širdies.
– Dėkojame už pokalbį ir gražios šventės!
Kalbino Tautiškos giesmės giedojimo organizatoriai.
