6 metus teisingumo siekę Drėzai tapo pavydžiu tūkstančiams kitų piliečių, kasdien susiduriančių su valstybės institucijų abejingumu, patenkančių į ilgus metus trunkančią teisinę mėsmalę.
E.Drėzo nuomone, šis LAT verdiktas turės svarbią įtaką ateityje atlyginant neturtinę žalą po artimųjų praradimo – juo remsis ir kiti teismai, todėl priteisiamos sumos veikiausiai bus didesnės: „Lietuvoje iki šiol net išeitinės išmokos iš darbo atleistiems valdininkams yra didesnės nei moralinė kompensacija mirusiųjų šeimoms.“
Skaudžių įvykių sūkuryje atsidūręs kaunietis užmezgė ryšius su panašaus likimo žmonėmis, o karti patirtis jam padėjo atskleisti medicinos, teisės ir kitų sričių trūkumus.
Procesas – ilgas ir skausmingas
– Vaistus supainiojusi ir mirtiną kalio injekciją vietoj paskirto gliukozės tirpalo jūsų 11 mėnesių sūneliui suleidusi Kauno klinikinės ligoninės slaugytoja Valdareza Beleškienė nuteista, o gydymo įstaiga įpareigota sumokėti kompensaciją. Tačiau teisingumui pasiekti prireikė daugybės laiko ir nervų – baudžiamosios bylos tyrimas ir jos svarstymas teismuose, vėliau vykęs civilinis procesas dėl žalos atlyginimo truko nuo 2012 metų balandžio iki 2018 metų birželio. Ką jūsų šeimai teko išgyventi? – naujienų portalas lrytas.lt pasiteiravo E.Drėzo.
– Stebint apgailėtiną spektaklį, kai pasitelkiant brangius advokatus buvo bandoma išvengti atsakomybės, ne kartą kilo noras išvažiuoti iš Lietuvos.
Slaugytoja visą laiką atkakliai neigė savo kaltę, nepaisydama nešališkų medicinos ekspertų išvadų, o tuometė ligoninės administracija ją palaikė – buvome ciniškai apkaltinti, kad mums rūpėjo kuo greičiau pateikti ieškinį, o ne išsiaiškinti mirties priežastis, nors ieškinį pateikėme tik praėjus metams nuo tragedijos.
Aiškinta, jog vaikas mirė nuo retos širdies ligos, buvo išsekęs, prigalvota įvairiausių priežasčių, kad tik nebūtų patvirtinta kalio versija. Advokatai užpylė teismą nepagrįstais prašymais, kuriuos reikėjo svarstyti, įrodinėti, kad juoda yra juoda, o ne balta.
Matydamas tokį elgesį vis klausdavau savęs – ar šiems žmonėms yra kokios nors ribos? Negi svarbiausia tik pinigai ar profesinės ambicijos? Ar jiems bent kiek rūpi skausmas žmonių, atvežusių į ligoninę nepavojingos būklės vaikelį, o po kelių dienų jį palaidojusių?
Domas sirgo nepavojinga rotaviruso forma, jo būklė buvo stabili, tik reikėjo sulašinti truputį skysčių. Tai yra įrodyta. Jei ne baisus slaugytojos aplaidumas, jis tą pačią dieną būtų buvęs namuose.
Nepaisydami nuolatinio skaudinimo, nusivylimo, minčių apie emigraciją, nusprendėme likti Lietuvoje ir kovoti iki galo. Kas bus, jei visi protestuos kojomis? Kas rūpinsis savo šeimomis, namais, miestu, pagaliau visa šalimi? Tėvynė išnyks.
– Nors visų lygių teismai V.Beleškienę pripažino kalta, nei ji, nei ligoninės administracija jūsų šeimos net neatsiprašė?
– Mane toks požiūris galutinai pribloškė. Supainioti vaistus, slėpti švirkštus, iki pažaliavimo neigti tikrąją mirties priežastį, neištarti net žodžio „atsiprašau“ – visa tai neapsakomai skaudino jau ir taip siaubingai sukrėstą šeimą.
Užuot garbingai pripažinus kaltę, pasirinktas kitas kelias. Regis, reikėjo trūks plyš įrodyti, kad slaugytoja neatsakinga dėl įvykusios tragedijos. Tada jau būtų nereikėję atsakyti ir gydymo įstaigai.
Stebina iškalbingi sutapimai – V.Beleškienę baudžiamojoje byloje gynė brangi Kauno advokatų kontora „Jankauskas ir partneriai“, kuri kitose bylose atstovavo ir Kauno klinikinei ligoninei.
Nors ligoninė neigė atseikėjusi šiems juristams iš savo iždo už atstovavimą V.Beleškienei, net ir pasibaigus teismo procesui jos byloje niekur neradau kvito, kuriame būtų parašyta, kiek slaugytoja jiems sumokėjo.
Naivu būtų manyti, kad advokatai dirbo veltui. Kas tada juos finansavo, kokios sumos jiems buvo metamos?
Sveikatos apsaugos ministerija apie šias keistenybes žino, tačiau ar atliko išsamų patikrinimą, kur keliauja mokesčių mokėtojų pinigai?
Viliasi pakeisti požiūrį
– Internete pasirodė komentarų, kad nukentės visuomenė, nes kompensacija jūsų šeimai bus sumokėta iš ligoninės, tai yra iš valstybės pinigų.
– Esmė tikrai ne pinigai. Jei turėčiau milijoną arba milijardą eurų, nedvejodamas tą pačią akimirką viską atiduočiau iki paskutinio cento, kad tik Domas būtų gyvas.
Tačiau įstaigos ir jų darbuotojai privalo atsakyti už savo veiksmus, ypač jei jie sukėlė šiurpias, negrįžtamas pasekmes.
Lietuvoje klesti netvarka ir nebaudžiamumas – su tuo susiduria kiekvienas žmogus, turėjęs reikalų su valstybinėmis institucijomis.
Dar prie sūnelio karsto pažadėjau, kad jo mirties kaltininkai bus nubausti. Kovojome dėl teisingumo, tačiau mūsų teismo procesas svarbus ir kitiems žmonėms.
Tikiu, kad po Domo mirties visos šalies medikai bus atidesni, rūpestingiau atliks savo pareigas, ypač dirbantys vaikų skyriuose. Gal pagaliau ims keistis atsainus daugelio medikų požiūris – iš priimamųjų nebebus išvaromi į gatvę mirštantys ligoniai, tiksliau bus nustatoma diagnozė, parenkami efektyvesni gydymo būdai, nepainiojami vaistai. Nuo to visuomenė tik laimės.
Tragedija turėtų priminti gydytojams, slaugytojams ir kitiems medicinos darbuotojams, kad už aplaidumą neišvengiamai teks atsakyti.
Jei sūnaus gyvybės kaina bus užkirstas kelias kitoms tragedijoms, vadinasi, mano kova turėjo prasmę.
– Minėjote, kad Lietuvos teismai nevertina žmogaus gyvybės nustatydami neturtinės žalos dydį. Žemesni teismai jūsų šeimai priteisė beveik 100 tūkst. eurų, tačiau Aukščiausiasis teismas šią sumą pakėlė iki 150 tūkst. eurų. Galbūt po šio LAT žingsnio ir kitais atvejais būtų skiriamos didesnės kompensacijos?
– Daugelyje Europos Sąjungos šalių priteisiamos milijoninės sumos, o pas mus gyvybė neretai įvertinama net mažiau nei kokio nors aukšto valdininko ar politiko išeitinė pašalpa.
Neatmetame galimybės kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, kurio rekomendacijos privers Lietuvą ateityje jautriau pažvelgti į tokias bylas.
„Negyvi“ ir įstatymai, ir jų vykdytojai
– Mirus sūnui jūs ne tik aktyviai įsitraukėte į teisinę kovą, bet ir užmezgėte ryšius su panašaus likimo žmonėmis, ėmėte gyviau domėtis visuomenės procesais. Kokie didžiausi pūliniai drasko valstybę, kaip juos sutraiškyti?
– Pačios bjauriausios piktžaizdės – korupcija, netvarka ir visi jas lydintys veiksniai: iždo grobstymas, švaistymas, kyšiai, nešvarių verslo grupių protegavimas, neatsakingi sprendimai, atpildo nebuvimas.
Įstatymas tokiems veikėjams turėtų smogti tarsi vėzdas, bet dabar tai – tik švelnus bakstelėjimas. Ką reiškia korumpuotam veikėjui, ėmusiam kyšius dešimtimis tūkstančių, teismo paskirta kelių tūkstančių eurų bauda? Tokie paskui tik juokiasi, vyksta graudus spektaklis, teisingumo parodija.
Pasiekėme tokį lygį, kad pavienių priemonių, tokių kaip draudimas tam tikrą laiką dalyvauti rinkimuose už korupciją nuteistiems asmenims, jau nepakanka.
Reikia priversti iki galo atlyginti nuostolius valstybei, įvesti tvarką viešuosiuose pirkimuose, stipriau griebti už pakarpos tuos, kuriems turtus sukrauna aitvarai, griežčiau tikrinti konkursus, kuriuose dėl pareigų ėjimo dalyvauja tose pačiose įstaigose dirbančių politikų ir valdininkų giminaičiai.
Kitas ginklas – viešumas. Ne veltui jo paniškai bijo susitepę veikėjai. Nešvarius reikalus dažnai pavyksta nuslėpti dangstantis asmens duomenų apsauga ir kitais dalykais. Reikia pakeisti įstatymus taip, kad būtų sudarytos geresnės sąlygos viešinti negeroves.
Piliečiai turi gauti kuo didesnę dozę viešumo apie tai, kaip panaudojamos valstybės lėšos, o dabar tai dažnai slepiama po devyniais užraktais.
Šiuo metu svarstau apie organizacijos, kuri užsiimtų kova su korupcija, padėtų neteisybę patiriantiems žmonėms, įkūrimą. Taip norėčiau pridėti savo ranką, kad gyvenimo spalvos Lietuvoje būtų šviesesnės.
