V. Radžvilas: „Tai jau seniai nebėra kova dėl darbo vietos“

– Susiklosčiusią situaciją apibūdinčiau garsaus XIX a. filosofo veikalo pavadinimo žodžiais: „arba-arba“. Jau visus metus trunkantis viešas ir vien todėl labai nemalonus mano konfliktas su VU TSPMI vadovybe seniai nebėra kova dėl darbo vietos. Man visiškai šito nenorint ir dar visai neseniai net nesitikint jis virto kai kuo daugiau – sąmoningu pasipriešinimu VU vis labiau įsivyraujančiai savivalei.

Mane mėginama atleisti iš darbo universitete absoliučiai pramanyta dingstimi, nesant tam nė menkiausio dalykinio ir teisinio pagrindo. Tai daroma šiurkščiai pažeidžiant darbo santykius reglamentuojančius įstatymus. Viliuosi, kad ši iš pažiūros tik asmeninė istorija padės atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į sisteminę Lietuvos aukštojo mokslo problemą: šitokia savivalė nėra atsitiktinumas, ji gresia kiekvienam šalies universitetui.

Vykdant liūdnai pagarsėjusias A. Kubiliaus ir G. Steponavičiaus inicijuotas neoliberalias aukštojo mokslo pertvarkas universitetai buvo paversti faktiškai pusiau privačiomis viešosiomis įstaigomis ir įdiegtas naujas jų valdymo modelis. Didžiausia jo yda ta, kad universitetų tarybos – formaliai aukščiausi jų valdymo organai – iš esmės nesikiša į kasdienius universiteto veiklos reikalus, bet tuo pat metu buvo nepaprastai sumenkintos senatų galios.

Universitetų rektorių rankose buvo sutelkta didžiulė vykdomoji valdžia. Kadangi valstybės institucijos taip pat negali kištis į autonomiškų, tai yra iš valdžios priežiūros išlaisvintų, universitetų vidaus gyvenimą, jų rektoriai iš principo įgijo net sovietmečiu neturėtą galią, kurią atsverti ir, prireikus, pažaboti praktiškai nėra kam.

Šitaip buvo atvertos galimybės rektoriui tvarkytis universitete beveik kaip nuosavame dvare ir buvo atrištos rankos savivaliauti akademinės bendruomenės atžvilgiu. Todėl įgyvendinus minėtas reformas šalies aukštajame gyvenime buvo sukurtos idealios sąlygos stiprėti ir plisti reiškiniui, kuris vis dažniau ir atviriau vadinamas tiesiog akademine baudžiava.

Nesant teisinių saugiklių bet kurio universiteto darbuotojų santykiai ir net pati akademinė laisvė pernelyg smarkiai pradeda priklausyti nuo rektoriaus asmens – jo asmens ir charakterio savybių, sveikos nuovokos ir paprasčiausio padorumo bei geros valios.

Kol VU rektoriaus pareigas ėjo inteligentiškas ir subtilus prof. J. Banys, jokių savivalės ir akademinės baudžiavos apraiškų nebuvo, nes vadovas gerbė darbuotojus ir nuosekliai vadovavosi akademinės laisvės principais. Tačiau per pastaruosius trejus metus moralinė ir psichologinė atmosfera VU iš esmės pasikeitė. Rektoriumi tapusio prof. A. Žukausko požiūris į darbuotojus ir jo vadovavimo stilius yra gerai visiems žinoma, nors retai garsiai pasakoma vieša paslaptis. Tvyro baimė, įtampa ir nerimas dėl pradėtų universiteto pertvarkų, kurių tikslai ir prasmė yra neaiškūs ir nesuprantami akademinei bendruomenei. Grasinimai viską „optimizuoti“, o tai reiškia – atleidinėti darbuotojus be aiškaus pagrindo, skamba net Senato posėdžiuose.

Įprasta praktika tapo ir brutalūs, niekaip nemotyvuoti atleidimai iš darbo. Kiek man yra žinoma, būta atvejų, kai teismai įpareigojo VU administraciją mokėti nemenkas kompensacijas rektoriaus savavališkai, tai yra neteisėtai, atleistiems darbuotojams, nors dėl suprantamų priežasčių stengiamasi, kad apie tokias pralaimėtas bylas nesužinotų universiteto bendruomenė ir visuomenė. Taigi rektoriaus mėginimas savavališkai susidoroti su manimi nėra vienintelis ar kuo nors ypatingas, o yra tik jo išpažįstamų ir nuolatos taikomų „personalo vadybos“ principų apraiška. Suprasdamas tai pasakiau sau ir, naudodamasis proga, sakau viešai: esu laisvas žmogus ir visateisis Lietuvos Respublikos pilietis.

Turiu teisę reikalauti, kad su manimi būtų elgiamasi ne pagal kieno nors užgaidas, o vadovaujantis VU Statutu ir šalies įstatymais. Taip pat neleisiu tyčiotis iš savęs. Nepriėmiau rektoriaus siūlymo užimti vieneriems metams docento pareigas, nes, pirma, po metų būčiau lengvai atleistas be jokių teisinių kliūčių ir praktinių padarinių, o antra – yra akivaizdu, kad tokiu siūlymu sąmoningai siekiama sumenkinti mano mokslinę kvalifikaciją ir profesinį lygį. Kartu darysiu viską, ką galiu, kad VU liktų laisvų mokslo žmonių bendruomene, o ne privačiu akademiniu dvaru verčiamo universiteto įbaugintų ir užguitų baudžiauninkų sambūriu ar kumetynu. Situaciją vadinu „arba-arba“ turėdamas omenyje, kad, jeigu bus susidorota su manimi, akademinis įbaudžiavinimas VU tik stiprės ir reikšis vis atgrasesnėmis formomis. Žmogiškojo orumo ir akademinės laisvės klausimu kompromisų ar pusinių sprendimų būti negali.

– Atsisakymo dalyvauti konkurse tikrosios priežastys mažai kam žinomos. Todėl natūralu, kad šis sprendimas yra apaugęs gandais ir vien spėlionėmis grįstais aiškinimais. Džiaugiuosi turėdamas galimybę paaiškinti visuomenei tokio apsisprendimo aplinkybes ir jį lėmusius motyvus. Nors VU TSPMI buvau pradėtas „spausti“ jau nuo 2011 m., galutinai supratau, kad rimtai užsimota pašalinti mane iš universiteto tik praėjusių metų žiemą. Ne vienerius metus skaičiau fundamentalų, todėl privalomą, teorinį kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ Europos studijų programos studentams. Kursas buvo gerai vertinamas, paklausyti paskaitų savanoriškai ateidavo kitų TSPMI vykdomų studijų programų, taip pat kitų VU fakultetų, kartais – kitų Vilniaus aukštųjų mokyklų studentai ir net žingeidūs bei norintys geriau suvokti ES idėjines ištakas ir dabarties realijas nestudijuojantys asmenys.

Todėl likus porai savaičių iki pavasario semestro pradžios gerokai nustebau sužinojęs, kad būsima kurso klausytoja, dirbanti Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje, kviečia savo kolegas studentus į atstovybę pasirašyti prašymą TSPMI administracijai, kad privalomas kursas būtų panaikintas ir padarytas pasirenkamu. Iš karto supratau, kad ši studentės iniciatyva yra itin keista mažiausiai dviem požiūriais. Pirma, buvo prašoma keisti kurso statusą dar net nepradėjus jo lankyti. Antra, tokios studentų iniciatyvos nėra dažnos net tais atvejais, kai jų klausomi kursai būna iš tiesų prasti. Todėl tokia neįprasta „drąsa“ iš anksto ir neturint jokio objektyvaus pagrindo prašyti skubiai keisti kurso statusą ypač nustebino ir vertė manyti, kad ją įkvėpęs šaltinis yra nematomų rėmėjų ir globėjų parama. Ši prielaida nėra laužta iš piršto: į kelių žmogaus teises ginančių organizacijų vėliau pateiktą prašymą įvertinti savo darbuotojos elgesį atstovybė ir jos vadovas A. Pranckevičius taip ir neatsakė. Toji tyla – iškalbinga.

Vis dėlto dėl įvairių priežasčių planas panaikinti mano skaitomą privalomą kursą buvo atidėtas. Bet tik trumpam: vos pasibaigus pavasario semestrui, minėta studentė ir jos sukurstyti kolegos pareikalavo panaikinti privalomą kursą motyvuodami tuo, kad „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškraipo supratimą apie Europos Sąjungą“. Jokių dalykinių argumentų nebuvo pateikta, o vienintelis skundo pagrindas yra tik sovietmečiu įprasto kaltinimo – „iškraipo ir juodina tarybinę tikrovę“ – parafrazė.

Skundas buvo žaibiškai patenkintas: mano skaitytas kursas buvo pakeistas privalomu kursu „Modernios Europos civilizacijos sampratos“, kurį skubiai parengė Europos studijų srityje net nesispecializuojantis TSPMI politikos teorijos katedros doktorantas, dirbantis lyginamosios politikos ir politinės sociologijos srityse. Mano „euroskeptiškumas“ buvo ir yra tik toks, kad paskaitose argumentuotai teigiau, jog „eurofederalistinis“ ES integracijos kelias yra neperspektyvus, o pati Sąjunga galėtų išlikti tik būdama pertvarkyta naujais pagrindais. Per praėjusius metus ši prognozė pildėsi su kaupu.

Tai matydamas ir suvokdamas, kaip svarbu suteikti Europos studijų programos studentams kuo gilesnį teorinį supratimą apie ES vykstančius sudėtingus ir pavojingus krizinius procesus, kreipiausi į TSPMI direktorių R. Vilpišauską ir instituto Tarybos pirmininką bei Europos studijų katedros vedėją G. Vitkų, siūlydamas ištaisyti padarytą klaidą ir grąžinti mano skaitytą privalomą Europos idėjos kursą. G. Vitkus atsakė, kad tai daryti nesą reikalo, o kolegos doktoranto faktiškai skaitytą kursą įvertins jį išklausę studentai, neturėję jokių galimybių palyginti ir įvertinti abiejų kursų lygio ir kokybės. Matant, kaip vėl mėginama dangstytis studentų nuomone, tapo akivaizdu, kad TSPMI direktorius ir katedros vedėjas, siekdami savo tikslų, yra pasiryžę tai daryti net tolesnio Europos studijų lygio smukdymo kaina.

Tiesą sakant, tokį elgesį galima pagrįstai vertinti net kaip sąmoningą kenkimą valstybei. Savaime kyla klausimas: o kas bus, jeigu ES vis dėlto byrės toliau, ir ko bus verti bei ką galės duoti savo valstybei kaip piliečiai ir specialistai institutą baigę studentai, neparuošti ir nesugebantys net įsivaizduoti tokios galimybės? Šitoks neatsakingas studijų akademinio lygio smukdymas griūvant pasaulio geopolitinei tvarkai iš tikrųjų yra intelektualinis nu(si)ginklavimas augančių grėsmių Lietuvai akivaizdoje. Taip pat iš karto supratau, kad kategoriškas atsisakymas grąžinti mano skaitytą privalomą kursą yra savaip prasmingas kaip ruošimasis artėjusiam konkursui profesoriaus pareigoms užimti.

Nesu TSPMI Tarybos narys ir nedalyvavau jos posėdyje, kuriame buvo svarstomas konkursinių vietų skaičiaus klausimas. Tačiau sužinojau, kad, turėdami omenyje institute buvusius profesorių etatus, kai kurie kolegos siūlė skelbti konkursus keturių profesorių vietoms užimti. Tačiau TSPMI direktoriaus pavaduotoja I. Vinogradnaitė ragino tarybos narius skelbti konkursą tik į tris laisvas profesorių vietas. Ji pranešė, kad kartu su instituto direktoriumi R. Vilpišausku lankėsi pas rektorių ir suderino su juo vietų skaičiaus klausimą. Rektorius manąs, kad profesorių TSPMI esą per daug, tad jis norįs „optimizuoti“ jų skaičių. Tad ji tik perduodanti rektoriaus valią. Šiam siūlymui buvo pritarta. Tapo akivaizdu, kad per universiteto rektoriaus ir instituto vadovų pasitarimą buvo galutinai ir tvirta sutarta žūtbūt „išspręsti“ mano klausimą.

Aiškiai mačiau, kad formuluojant konkurso sąlygas man buvo rengiami dvejopi spąstai. Kadangi dėstau klasikinės politinės teorijos ir Europos idėjos kursus, galėjau konkurse siekti politinės teorijos arba ES integracijos profesoriaus vietos. Pirmuoju atveju būčiau turėjęs konkuruoti su prof. A. Jokubaičiu, nes buvo skirta tik viena politinės teorijos profesoriaus vieta. VU rektoriui ir TSPMI administracijai tokia akistata neabejotinai buvo ypač pageidautina: kolega būtų visais atžvilgiais lygiavertis ir gerbtinas varžovas, tad pralaimėjimas jam konkurse būtų atrodęs gana natūralus.

Tačiau įgyvendinti šį planą sutrukdė viena kliūtis: buvo neapsižiūrėta arba balsavusiems dėl konkursinių vietų skaičiaus TSPMI Tarybos nariams buvo „pamiršta“ pasakyti, kad seniau negu aš institute dirbančiam prof. A. Jokubaičiui dalyvauti konkurse jau nebereikia – jam pakako paprastos atestacijos. Todėl plano rengėjams teko atviriau atversti kortas: VU rektorius vienasmeniškai paskelbė konkursą tik į dvi – politikos sociologijos ir ES integracijos (kažkodėl ne Europos studijų) – profesorių vietas. Būčiau turėjęs dalyvauti antrajame konkurse, kurio sąlygos buvo iš anksto suformuluotos taip, kad neišvengiamai būčiau pralaimėjęs.

Buvo keliamas reikalavimas vykdyti tyrimus ir studijas „Europos integracijos, Europos Sąjungos institucijų ir politikos klausimais“. Ši iš pažiūros nekalta formuluotė iš tikrųjų yra klastinga, nes ją sudaro dvi dalys. Pirmoji – abstraktus ir neapibrėžtas reikalavimas vykdyti Europos integracijos tyrimus ir studijas – dalis buvo skirta man, antroji – konkretus ir aiškus reikalavimas vykdyti Europos Sąjungos institucijų ir politikos tyrimus – buvo skirtas mano konkurentui G. Vitkui.

Reikalo esmė ta, kad tokio dalyko kaip Europos integracijos tyrimai ir studijos „apskritai“ nėra ir būti negali. Tai, kas vadinama Europos integracija, iš tiesų yra plati ir daugialypė tyrimų ir studijų sritis, kurioje yra būtina ir neišvengiama siauresnė ir konkretesnė specializacija. Skelbti konkursą „Europos integracijos“ profesoriaus vietai užimti yra tiek pat absurdiška, kiek, pavyzdžiui, būtų absurdiška skelbti panašų konkursą, pvz, fizikos, chemijos, istorijos, matematikos ar medicinos profesoriaus vietai užimti. Visai kas kita yra besiintegruojančios ES institucijos ir politika: tai labai konkrečios ir aiškios tyrimų sritys ir studijų programos dalykai. Neatsitiktinai konkurso sąlygose nebuvo įrašytas reikalavimas tirti ir dėstyti Europos ir ES filosofinius ir idėjinius pagrindus – būtent tai ir buvo mano specializacijos ir darbo sritis Europos studijų katedroje.

Mano skaitytas privalomas Europos idėjos kursas buvo brutaliai atimtas, o vėliau sąmoningai negrąžintas tam, kad konkurso metu net neprireiktų lyginti mano ir G. Vitkaus akademinių kompetencijų. Pakankamu ir iš pažiūros tvirtu bei įtikinamu argumentu išrinkti jį profesoriumi būtų buvusi vien ta aplinkybė, kad jis katedrai ir institutui „reikalingesnis“ negu aš, nes dėsto objektyviai svarbius dalykus – ES institucijas ir politiką, – be kurių sugriūtų ir negalėtų būti vykdoma pati Europos studijų programa. Tuo tarpu aš būčiau turėjęs dalyvauti konkurse kaip „neturintis aiškios vietos“ – privalomo kurso – ir negalintis nieko pasiūlyti katedrai, taigi ir „ne toks reikalingas“, pretendentas į profesoriaus vietą.

Būtų buvę pasakyta, kad studijų programai būtinas ir todėl privalomas kursas apie Europos idėją jau yra skaitomas, tad mano paslaugų nereikia. Žinoma, būtų kukliai nutylima, kad šį privalomą ir ne vienerius metus ruoštą ir tobulintą kursą praradau ne dėl savo kaltės ir juo labiau – kad jį skaito keistomis aplinkybėmis priverstas skubiai parengti jo pakaitalą šios srities niekada netyrinėjęs doktorantas. Būtent šias primityvias ir net pigias gudrybes ar veikiau suktybes įžvalgiai perprato VU Senato sudaryta darbo grupė, konstatavusi, kad „prof. V. Radžvilas nevykdo tyrimų Europos Sąjungos institucijų klausimais, todėl pretenduoti į šias profesoriaus pareigas bei tenkinti šio konkurso sąlygas prof. V. Radžvilas, net ir norėdamas, objektyviai neturėjo galimybių.“

Tokiomis sąlygomis dalyvauti iš anksto surežisuotame konkurso spektaklyje nemačiau galimybės ir prasmės. Sutikdamas jame dalyvauti būčiau pripažinęs šio spektaklio teisėtumą ir suteikęs jo pagrindiniams organizatoriams – TSPMI direktoriui R. Vilpišauskui, Tarybos pirmininkui G. Vitkui, direktoriaus pavaduotojoms M. Šešelgytei ir I. Vinogradnaitei – formalų pagrindą melagingai tvirtinti, jog pralaimėjau sąžiningame konkurse dėl akademinių kvalifikacijų stokos. Taip pat būčiau sumažinęs galimybes toliau ginti pažeistas savo teises. Taigi atsisakymas dalyvauti konkurse buvo gerai apgalvotas ir sąmoningas apsisprendimas.

– Cituota Senato darbo grupės išvada iš tiesų pripažįstama, kad man buvo atimta galimybė dalyvauti konkurse. Tai reiškia, kad faktiškai buvo panaikintas mano užimtas profesoriaus etatas, tai vengta tai padaryti formaliai, kaip reikalauja darbo įstatymai – iš anksto nustatytais terminais informuojant mane apie numatomą etato naikinimą. Iš tikrųjų jo naikinti net neketinta, o tai liudija dvi aplinkybės. Pirmoji – nėra pakeista TSPMI studijų programa, o tai reiškia, kad mano dėstyti dalykai yra būtini studijų programos vykdymui ir lygiui užtikrinti. Antroji – pagal man pasiūlytą sutartį dėl docento pareigų vienerius būčiau turėjęs skaityti tuos pačius iki šiol dėstytus kursus, kuriuos po to būtų perėmęs kiti dėstytojai. Išvada aiški: šie dalykai reikalingi, bet juos privalo dėstyti bet kas kitas, tik ne aš.

VU rektoriaus išsakyti priekaištai, neva aš vengiąs tikros akademinės konkurencijos ir reikalaująs personalizuotų, tai yra sau pritaikytų konkurso sąlygų, yra demagogiški ir melagingi. Priešingai, kaip tik rektoriaus ir TSPMI direktoriaus pastangomis konkurso sąlygos buvo suasmenintos ir pritaikytos būtent man – tačiau ta prasme, kad būtų sutrukdyta dalyvauti konkurse. Kelias jame dalyvauti buvo užkirstas dviem būdais – panaikinus konkursinę politinės teorijos profesoriaus vietą ir pasiūlius konkuruoti dėl realiai nesančios vietos kitoje katedroje, tai yra varžytis dėl teisės dirbti joje tai, kas nėra mano akademinių interesų ir specializacijos sritis. Iš tikrųjų viskas, ko siekiu ir reikalauju – tai teisė varžytis sąžiningame ir teisingame konkurse. Jokių privilegijų ar išimčių man nereikia.

Kaip žinoma, VU Senatas pritarė darbo grupės išvadoms triuškinama balsų dauguma. Tačiau VU rektorius jų nepaisė. Tuoj po Senato posėdžio jis nurodė parengti minėtą trumpalaikę sutartį docento pareigoms eiti. Du motyvus, dėl kurių šį siūlymą atmečiau, jau nurodžiau. Tačiau esama ir kitų, dar svaresnių priežasčių tokio siūlymo nepriimti. Niekaip nesuprantu, kodėl turėčiau jį priimti nepralaimėjęs konkurso į profesoriaus vietą. Ne mažiau keistas argumentas siūlyti man docento pareigas yra rektoriaus užmojis „optimizuoti“ profesorių skaičių institute. Tačiau šis „optimalus“ skaičius neįtvirtintas nei VU strateginiame plane, nei jokiame kitame normatyviniame dokumente. Šalindamas mane iš universiteto rektorius apeliuoja tik į kažkokią abstrakčią „pasaulinę“ praktiką, kurią taiko mechaniškai ir kažkodėl pirmiausia būtent mano atžvilgiu. Jeigu VU iš tiesų būtų profesorių perteklius, išmintingas vadovas turėtų jį šalinti pamažu ir apdairiai mažindamas profesorių skaičių, o ne vienu ypu, lyg kapodamas kirviu, retinti profesorių gretas beatodairiškai atiminėdamas jų ilgus metus dirbtą darbą.

Galiausiai, jeigu VU TSPMI iš tiesų pernelyg daug profesorių, jų skaičius išsipūtė tik dėl direktoriaus R. Vilpišausko visą dešimtmetį vykdytos neapdairios personalo politikos. Jam artima institutą faktiškai valdanti grupė žmonių dosniai apsidalijo pedagoginiais profesorių vardais, kurių, mano požiūriu, iš tiesų verti yra anaiptol ne visi. Todėl niekaip nesuprantu, kodėl už tokios personalo vadybos rezultatus turiu sumokėti būtent aš, tai yra laukčiau įtikinamo VU rektoriaus ir TSPMI administracijos paaiškinimo, kodėl neigiami jų klaidų padariniai turi būti šalinami mano darbo vietos praradimo kaina. Šiek tiek pajuokaudamas leisiu sau pasakyti: jeigu TSPMI profesore galėjo tapti rusų poezijos tyrinėtoja, tai kodėl rektorius negalėtų padaryti analogiškos paslaugos man paskirdamas rusų poezijos profesoriumi Filologijos fakultete? Juk rusų literatūra visada domėjausi ir tikrai esu skaitęs daug kūrinių.

O kalbant rimtai, šį siūlymą laikau nepagrįstu ir žeminančiu, nors tam tikra prasme suvokiu rektoriaus motyvus: siūlyti ką nors kita, būtent skelbti sąžiningą konkursą profesoriaus vietai užimti, reikštų pripažinti ne tik savo klaidą, bet ir aktyvų vaidmenį mano persekiojimo kampanijoje bei siekį pašalinti mane iš universiteto. Šito rektorius sau leisti negali, nes asmens politinis persekiojimas dėl pažiūrų ir įsitikinimų yra ne tik šiurkštus akademinės etikos pažeidimas, bet ir teisinę atsakomybę galintis užtraukti nusikaltimas. Todėl šį siūlymą vertinčiau ir kaip neapgalvotais veiksmais save į kampą įvariusio asmens desperacijos išraišką.

– Spręsti šį klausimą yra tik VU Tarybos kompetencija. Mano nuomonė čia nėra svarbi, nors, žinoma, ją turiu ir nematau reikalo slėpti. Nekyla abejonių, kad rektorius mėgaujasi ir linkęs piktnaudžiauti savo turima valdžia, nes yra pernelyg įsijautęs į vienintelio universiteto šeimininko ir visagalio jo darbuotojų gyvenimų ir likimų valdovo vaidmenį. Kitas jo bruožas – atsainus ir niekinamas požiūris į universiteto akademinę bendruomenę ir visus darbuotojus. Šiuos du bruožus – polinkį savivaliauti ignoruojant VU Statutą bei šalies įstatymus ir panieką kolegoms – ryškiai atskleidė ir jo reakcija į minėtą Senato nutarimą.

Grįsdamas savo siūlymą man užimti docento pareigas rektorius atkakliai ignoruoja šį nutarimą ir kartoja, kad neva savanoriškai atsisakiau dalyvauti konkurse. Tiesą sakant, šis „argumentas“ pribloškia, nes juo atvirai tyčiojamasi iš Senato narių. Jo potekstė aiški: Senato sudaryta kvalifikuota darbo grupė ir visi už nutarimą balsavę jo nariai laikomi nepajėgiančiais atskirti tikro ir fiktyvaus konkurso sąlygų kvailiais. Šitoks autokratinis valdymo stilius tikrai prieštarauja universiteto kaip laisvų ir orių žmonių akademinės bendruomenės dvasiai ir LR įstatymo raidei.

– Medžiaga, patvirtinanti, kad jau kelerius metus esu persekiojamas dėl politinių pažiūrų, yra kruopščiai surinkta ir bet kada gali būti paskelbta. Tiesą sakant, jau dabar ja disponuoja VU Centrinė ir TSPMI akademinės etikos komisijos, nagrinėjusios mano tariamai padaryto akademinės etikos pažeidimo bylą. Pripažinta, kad akademinės etikos nepažeidžiau. Tačiau dėl suprantamų priežasčių nedrįsta eiti toliau ir pripažinti, kad galėjau būti politiškai persekiojamas – tai būtų užtraukę nešlovę universitetui ir būtų sulaukta gal net Lietuvos sienas peržengiančio atgarsio. Susipažinęs su šia medžiaga bet kuris nešališkas teismas pripažintų, kad patyriau grynai sovietinio stiliaus politinį persekiojimą. Tačiau myliu savo šalį ir savo Alma Mater, kuriai atidaviau daug gyvenimo ir darbo metų. Todėl labai norėčiau, kad šis persekiojimas pagaliau baigtųsi – būtų nutrauktas vieną kartą ir visam laikui, o galiausiai taptų pamoka tiems, kurie linkę eiti panašiu keliu. Juk mano persekiojimo istorija – anaiptol ne vienintelė. Viešinau ją ir todėl, kad norėjau ir noriu padėtį į panašią padėtį pakliuvusiems žmonėms, kurių galimybės gintis yra menkesnės.

O dėl savęs galiu pasakyti: esu persekiojamas todėl, jog dariau ir darysiu viską, kad VU TSPMI netaptų Lietuvos duobkasių institutu, kokiu jis verčiamas jau dešimt metų. Mane norima pašalinti iš instituto tam, kad neliktų moralinės ir intelektualinės opozicijos direktoriaus R. Vilpišausko primestai ideologinei krypčiai. Ją laikau pavojinga ne tik institutui, bet ir visai šaliai. Kalbant apie Lietuvoje sukerojusią sisteminę korupciją paprastai minimi trys jos elementai arba atraminiai stulpai: korumpuoti politikai bei valdininkai, verslininkai ir žiniasklaida. Tačiau beveik niekada neužsimenama apie ketvirtąjį šios sistemos elementą arba atraminį stulpą – korumpuotą akademinės bendruomenės dalį. Korupcija akademinėje sferoje reiškiasi dviem pagrindinėmis formomis: nepaprastai suklestėjusiu vadinamuoju „pinigų įsisavinimo“ menu vykdant akademiniu ir praktiniu požiūriu visuomenei ir valstybei nenaudingus ir beverčius projektus, o taip pat intelektualine ir ideologine tarnyste abejotinų ar net nusikalstamų tikslų siekiančioms politikų ir verslininkų grupuotėms.

Prieš dešimtmetį VU TSPMI buvo prestižinė, gero akademinio lygio, iš esmės visuomenei ir valstybei neblogai tarnavusi universitetinė mokslo ir studijų įstaiga. Tačiau išrinkus direktoriumi R. Vilpišauską institutas pradėjo sparčiai keistis. Jį išrinkę politiškai naivoki TSPMI Tarybos nariai nesuvokė, kad išrinko ne tik naują direktorių, bet tam tikra prasme pasirinko savo likimą. Apie tai pasakiau tuojau pat po įvykusių rinkimų, nes aiškiai supratau ir žinojau, kas nutiks toliau. Neabejojau, kad instituto vadžias perėmęs LLRI atstovas neišsižadės savo išpažįstamos neoliberalizmo ideologijos ir neatspirs pagundai, gal ir spaudimui, perkelti ją į institutą. Minėta ideologija trukdo mąstyti visuomenės, tautos ar valstybės interesų kategorijomis. Ji tarnauja užsienio ir vidaus stambiojo verslo ir net, kaip galiausiai paaiškėjo, nusikalstamų tikslų siekiančių bei neteisėtais būdais veikiančių verslo struktūrų interesams. Suprantu, kad direktorius labai norėtų atsiriboti nuo buvusio ministro G. Steponavičiaus veiklos ir ištrūkti iš jo šešėlio.

Tačiau, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi: jis ir kiti TSPMI kolegos buvo aktyvūs ir įtakingi nevykusią, o dabar ir su MGB koncerno interesais siejamą, aukštojo mokslo reformą vykdžiusiais komandos nariai. Toji reforma nebuvo paprasta klaida. Nėra abejonių, kad ji bus vertinama kaip didžiulis Lietuvai ir ypač jos jaunajai kartai padarytas nusikaltimas. Dar ją tik ruošiant skambėjo įspėjimai, kad už gražių žodžių apie laukiantį šalies aukštojo mokslo suklestėjimą slypi viešai neįvardijami tikrieji reformos tikslai. Neatsitiktinai buvo pasirinktas ydingiausias – „krepšelinis“ – aukštojo mokslo finansavimo modelis. Jo pirmoji paskirtis buvo sukurti kuo gausesnį brangiai už mokslą mokančių ir todėl priverstų imti bankų paskolas jaunų žmonių sluoksnį.

Didžiausias ES mokestis už mokslą taip pat turėjo padidinti „atliekamo“ ir „perteklinio“ nekilnojamojo turto plotus, nes jis buvo pasirinktas kaip parankiausia priemonė „išvalyti“ universitetų auditorijas nuo „trukdančių“ jaunų žmonių priverčiant juos ieškoti pigesnių ir prieinamesnių studijų užsieniuose. Apie tai plačiai kalbėjo, bet buvo brutaliai tildomi tokius padarinius numatę reformos kritikai. Ne tik straipsniuose, bet ir asmeniškai esu išsakęs savo abejones direktoriui ir įspėjęs, kad toji reforma gali būti labai nešvarus ir pavojingas reikalas. Dabar paaiškėjo, kad taip ir yra, bet aš už šias įžvalgas buvau nemėgiamas ir persekiojamas. O juk politikos tyrinėtojas, juolab tokio instituto direktorius, galėjo ir privalėjo pademonstruoti profesinę kompetenciją bei politinį įžvalgumą ir pasirūpinti, kad ant jo vadovaujamos akademinės įstaigos nekristų nė menkiausias sąsajų ir ypač sąmoningo tarnavimo neaiškioms politikos ir verslo grupuotėms šešėlis.

Su VU rektoriumi nesame asmeniškai pažįstami. Todėl galiu tik spėlioti, kokios priežastys ir motyvai skatina jį žūtbūt išstumti mane iš universiteto. Tačiau neabejotina, kad tos priežastys bent iš dalies taip pat yra politinės. Vykdydamas reformas jis iš esmės vadovaujasi ta pačia LLRI skelbiama neoliberalizmo ideologija. Vargu ar kas nors žino, kokia yra jo turima universiteto ateities vizija. Sunku įžvelgti ir nors kiek aiškesnį bei konkretesnį reformų planą.

Atrodo, kad vykdomos reformos paremtos tik asmeniniu rektoriaus tikėjimu, kad egzistuoja kažkoks magiškas vadybos metodas, leisiantis stebuklingu būdu universitetui suklestėti neapibrėžtoje ateityje. Mano požiūriu, kadangi šios reformos remiasi ta pačia G. Steponavičiaus vykdytos „krepšelinės“ reformos ideologija, jos neišvengiamai baigsis didele ir sunkiai atitaisomų padarinių turėsiančia nesėkme. O kol kas jos vykdomos – ir vykdomos aklai ir beatodairiškai. Dažnai laužant ištisus dešimtmečius nuoširdžiai ir gerai dirbusių VU žmonių gyvenimus ir likimus. Tai teko patirti savo kailiu. Vis dėlto tikiu, kad universitetas bus ir išliks tuo, kuo buvo net sunkiausiais – okupacijos ir priespaudos – laikais. Laisvų žmonių akademine bendruomene, nešančia mokslo žinių šviesą visai Lietuvai.

Naujienų portalas lrytas.lt primena, kad praėjusią savaitę dėl profesoriaus V.Radžilo komentarą pateikė ir VU rektorius A.Žukauskas. Jis paklaustas, kodėl nuspręsta naikinti V.Radžvilo iki šiol užimtą etatą teigė, kad visi akademiniai darbuotojai, vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymu, yra įdarbinami arba konkurso būdu penkeriems metams, arba kaip kviestiniai dėstytojai pagal terminuotą sutartį iki dvejų metų.

Pasak A.Žukausko, profesorius V. Radžvilas pastaruosius penkerius metus dirbo VU TSPMI Europos studijų katedros profesoriaus pareigose būtent terminuotos sutarties pagrindu ir ši sutartis šiemet baigiasi.

„Šiai sutarčiai besibaigiant, o taip pat ir todėl, kad padalinyje, lyginant su kitomis pareigybėmis – docentais, asistentais, lektoriais – yra pernelyg daug profesorių, buvo paskelbtas vienas viešas konkursas į Europos studijų katedros profesoriaus vietą vietoje anksčiau buvusių dviejų. Tai vadybinis ir visuose akademiniuose padaliniuose, kuriuose egzistuoja pareigybių disbalansas, taikomas sprendimas, priimtas siekiant jas subalansuoti. Konkurse profesorius V. Radžvilas galėjo dalyvauti kaip bet kuris kitas pretendentas, tačiau jis jame nedalyvavo savo valia. Visi konkursai, kurių šiemet VU buvo apie 400, buvo paskelbti griežtai laikantis Mokslo ir studijų įstatymo bei VU Statuto normų, taip pat ir vidinių universiteto teisės aktų“, – teigė VU rektorius.

Jis teigė, kad į studentų pasirašytą kreipimąsi buvo atsižvelgta, nes jų nuomonė visuomet buvo ir yra labai svarbi. Anot A.Žukausko, su kreipimusi buvo supažindinti VU Senato nariai, jis buvo apsvarstytas dalyvaujant ir studentų atstovams, išanalizuotos ir vykdomos studijų kokybės apklausos.

Kaip teigė VU rektorius, studentai savo rašte labiausiai siekė, kad V.Radžvilas ir toliau dėstytų studentams. Jo dėstytas kursas programoje išlieka, o V.Radžvilui pasiūlytos docento pareigos.

A.Žukauskas tikino, kad jei V.Radžvilas sutiks su jam siūlomomis pareigomis, studentams nereikės nerimauti, kad neliks jų pamėgto kurso.

Rektorius pripažino, kad Senato darbo grupė rekomendavo vieneriems metams sudaryti su V.Radžvilu profesoriaus pareigų sutartį, bet toks sprendimas nebuvo pasirinktas dėl dviejų priežasčių. „Visų pirma, VU TSPMI yra pernelyg didelis skaičius profesorių, lyginant su kitomis akademinėmis pareigybėmis. Antra – tai sukurtų precendentą, kuomet asmuo nedalyvauja skaidriai rengiamame konkurse, visiems apskelbia, kad konkursas neva blogas, o tada jam pasiūloma dirbti tą patį profesoriaus darbą, į kurį skelbtas viešas konkursas. Tai atvertų Pandoros skrynią – būtent tokių prielaidų akivaizdžiai korupcijai ir nepotizmui mes ir siekiame išvengti. Kartu tai būtų ir nusižengimas mūsų teisės aktams. Todėl V. Radžvilui ir buvo pasiūlyta tęsti darbą docento pareigose. O ar šį pasiūlymą priimti, gali nuspręsti tik pats kolega V. Radžvilas“, – komentavo A.Žukauskas.

Tiesa, VU rektorius neigia kalbas, kad sprendimas naikinti V.Radžvilo etatą buvo priimtas dėl politinių pažiūrų. Kaip sakė A.Žukauskas, profesorius nebuvo pašalintas, o pats priėmė sprendimą nedalyvauti viešai skelbtame konkurse besibaigiant jo dabartinei sutarčiai su VU.

Taip pat rektorius priminė, kad V.Radžvilas turi galimybę dirbti docento pareigose. Paklaustas, kaip vertina išplatintą informaciją, kuria prašoma jo nušalinimo, A.Žukauskas teigė, kad mūsų valstybėje nuomonę ir siūlymus gali skelbti kiekvienas jos pilietis. Visgi tokius pareiškimus reiktų vertinti kritiškai, nes, pasak jo, kova panašesnė ne į žmogaus teisių ir laisvių gynimą, bet į vienasmenių interesų atstovavimą ir tai, jo nuomone, kelia nerimą.

„Nors ir stebime bandymus kištis į universiteto autonomiją, ją gina mūsų Statutas, patvirtintas šalies įstatymu. Taip pat tikiu, kad mūsų bendruomenė yra atspari tokioms provokacijoms. Na, o aš pats, kaip universiteto rektorius, galiu tvirtai pareikšti, kad nesu niekaip suinteresuotas šioje istorijoje. Mano vienintelis tikslas – kad konkursai į visas pozicijas universitete vyktų skaidriai. Labai gaila, kad matome bandymą šiam siekiui priešintis prisidengiant kažkokiais mistiniais, neegzistuojančiais susidorojimais bei kiršinant mūsų bendruomenės narius“, – sakė VU rektorius.