Į vieną centrinę įstaigą sujungtos 42 urėdijos, toks pat likimas laukia 10 Vyriausybės atstovų tarnybų.
Tiesa, pačių atstovų skaičių ketinama mažinti iki penkių ir kiekvienas jų aptarnautų po dvi apskritis, bet savo atskiros tarnybos jie neturėtų ir remtųsi bendru administraciniu aparatu.
Kaip ir kitus savo sumanymus, šią reformą valdantieji giria, o opozicija peikia. Antai socialdemokratas J.Sabatauskas siūlomą pertvarką supliekė iš peties, net pavadinęs ją smūgiu demokratijai ir teisinei valstybei.
Ar tikrai per pusę sumažinus Vyriausybės atstovų apskrityse skaičių jau kyla pavojus Lietuvos demokratijai ir teisinės valstybės principams?
Ginčų su valdančiaisiais įkarščio įkvėpti opozicijos atstovai galbūt ir sutirština spalvas, bet šios reformos pasekmes iš tiesų nėra lengva numatyti.
Be abejo, sujungus dešimt tarnybų pavyks sutaupyti kažkiek pinigų.
Kita vertus, pigesnis Vyriausybės atstovų veiklos administravimas – ne svarbiausias reformos vertinimo kriterijus. Dar reikia, kad ši institucija veiktų efektyviai.
Reformos sumanytojai įrodinėja, kad Vyriausybės atstovų darbo kokybė pagerės, nes viena įstaiga dirbs vieningiau ir nuosekliau nei dešimt, bus daugiau darnos.
Bet opozicijai pirmiausia ir kelia nerimą, kad centralizavus Vyriausybės atstovų tarnybas jie taps labiau priklausomi nuo valdančiosios partijos, nors teisine prasme šie pareigūnai yra politiškai nepriklausomi ir turi prižiūrėti, kaip savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, kaip vykdo ministrų kabineto nutarimus.
Opozicija netgi siūlo, kad Vyriausybės atstovai būtų atrenkami konkurso būdu. Taip esą jie galėtų nešališkiau prižiūrėti, kaip savivaldybės įgyvendina įstatymus, nekreipdami dėmesio į tai, kokia partija jas valdo.
Tuo metu premjeras S.Skvernelis Vyriausybės atstovų veikloje įžvelgia kitokią blogybę – esą jie kartais atstovauja net priešingai, negu ministrų kabinetas yra užėmęs, pozicijai. Kitaip sakant, Vyriausybės atstovai ne visada atstovauja Vyriausybei.
Galbūt valdantieji tikisi, kad centralizacija leis griežčiau kontroliuoti pačius savivaldybių veiklos teisėtumo kontrolierius – Vyriausybės atstovus.
Jei taip nutiks, kaip tai vertinti?
Teisiniu požiūriu atstovai turėtų paisyti tiktai teisės, būti politiškai nešališki. Bet ar gali jie turėti kitokią nuomonę nei Vyriausybė, elgtis priešingai jos valiai, jei tokia centrinės valdžios pozicija atitinka įstatymus?
Turbūt teisūs tie Seimo nariai, kurie tvirtina, kad ir dabar šių atstovų nepriklausomumas tėra mitas. Juk jie pavaldūs Vyriausybei, o atskaitingi premjerui.
Todėl tarnybos centralizacija savaime neturėtų padaryti jos šališkesnės.
Svarbiausia: ar nebus ribojamos savivaldos teisės? Prievaizdų tarnybos jungimas į vieną įstaigą šiuo požiūriu padėties nekeičia, bet gal vykdant reformą ir vertėtų atsižvelgti į opozicijos siūlymus ne pačiai Vyriausybei skirti savo atstovus, o juos atrinkti konkurso būdu.
Tuomet Vyriausybės atstovas taptų grynai karjeros valstybės tarnautoju.
Atrenkant juos konkurso būdu mažiau įtakos turėtų politinis lojalumas valdžiai, daugiau dėmesio būtų skiriama pareigūno profesinei kompetencijai.
Bet neatrodo, kad bus pasirinktas toks kelias.
Kyla dar vienas klausimas: ar perpus sumažinus Vyriausybės atstovų apskrityse skaičių jų institucija sugebės susidoroti su teoriškai kiekvienam pareigūnui du kartus turinčiu išaugti darbo krūviu?
Opozicijos nuomone, penki atstovai nepajėgs kokybiškai atlikti savo funkcijų, nes esą ir šiandien, kai jų dešimt, kiekvienas prižiūri po 5–7 savivaldybes, jiems sunku dalyvauti visuose posėdžiuose, įvertinti visų ten priimamų sprendimų teisėtumą.
Gal tokie perspėjimai ir pagrįsti. Tačiau tikriausiai įmanoma ir taip paskirstyti darbus, kad Vyriausybės atstovai sugebėtų laiku su jais susidoroti, kai kuriais atvejais juos gali pakeisti kiti valdininkai.
Kita vertus, ne vieną, o dvi apskritis prižiūrintis Vyriausybės atstovas gal ne taip smulkmeniškai kišis į savivaldos reikalus, savivaldybės turės daugiau savarankiškumo.
O nuo neteisėtų vietos valdžios sprendimų gali apsaugoti ir viešąjį interesą ginanti prokuratūra, kitos institucijos.
Dar numatoma nuo 4 iki 5 metų pailginti Vyriausybės atstovų kadenciją. Bet iki šiol jie galėjo šias pareigas eiti neribotą laiką, o pagal naują tvarką – ne daugiau kaip dvi kadencijas.
Aišku, galima svarstyti, ar tai naudinga. Tačiau ir prezidentė D.Grybauskaitė, ir Vyriausybė laikosi nuostatos riboti visų valstybės tarnybos vadovų darbo vienoje vietoje laiką. Natūralu, kad išimtis nebus daroma ir Vyriausybės atstovams.
Vadinasi, ši reforma iš esmės atitinka dabartinės valdžios politinę kryptį, o ko šie pokyčiai duos daugiau – naudos ar žalos, paaiškės tik ateityje.
