Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarė, kad Širvintų rajono merė Ž. Pinskuvienė turi kompensuoti žalą – 22 tūkst. eurų – vietos gydymo įstaigai, iš kurios ji neteisėtai atleido vyriausiąją gydytoją.
Kaip teigia P. Ragauskas, kol kas neįmanoma įvertinti, ar priimtas sprendimas rodo įsigaliojusią naują teismų praktiką, nes panašių sprendimų yra buvę nedaug. Vis dėlto, tvirtina docentas, tai sukuria atgrasymo elementą, kuris neleis vadovams savivaliauti.
„Kartais ta savivalė tikrai badė akis. Buvo akivaizdu, kad sprendimai priimami ne siejant tai su žmonių kvalifikacija, moraliniais kriterijais, o tiesiog dėl to, kad jie nepaklusdavo (gal ne visai teisėtiems) reikalavimams ar nebuvo „savi“. Blogai yra tai, kad susidaro įspūdis, jog šis teisingumas yra tik atrankinis“, – sako P. Ragauskas.
Jo aiškinimu, tai priekaištas ne teismui, o prokuratūrai, nes per pastaruosius trejus metus tai pirmas sprendimas, susijęs su neteisėtu atleidimu iš darbo.
„Kyla klausimas, ką veikė prokuratūra kitų neteisėtų atleidimų atveju? Juk tokių atleidimų tikrai buvo. [...] Kitaip sakant, yra tik keli tokie atvejai [susiję su politikais], kurie politiniame elite nėra ypač gerai kotiruojami. Galima manyti, kad jų atžvilgiu teisingumas vykdomas, o kai kurių kitų asmenų atžvilgiu – ne“, – nurodo P. Ragauskas.
Jis priduria – nepaisant teigiamų aspektų, tokia praktika gali sukurti baimę net ir pagrįstai atleisti žmones. Kaip teigia P. Ragauskas, sprendimas neatleisti prasto darbuotojo bus priimtas nenorint rizikuoti. Ypač dažnai tai gali nutikti didesnėse įstaigose, kur per metus atleidžiamos net kelios dešimtys darbuotojų.
„Net 10 proc. tokių ribinių sprendimų, kai pripažįstama, kad darbuotojais atleistas ne visai pagrįstai, neteisėtai, vadovą paprasčiausiai priverstų bankrutuoti. Tai reiškia, kad vadovas ypač atsargiai vertins bet kokią galimybę atleisti žmogų iš darbo, nes tai bus didžiulė grėsmė jo finansinei gerovei“, – atkreipia dėmesį docentas.
Be to, tvirtina P. Ragauskas, galima kelti klausimą ir dėl kompensuoti priteistos sumos. Paprastai šios sumos dydį nulemia ir tai, kiek laiko trunka teismo procesas: „Tai priklauso nuo teismų arba, tiksliau sakant, nuo valstybės politikos, formuojant teismų veiklą, t. y. kiek paskiriama teisėjų, koks skiriamas finansavimas teismams, kiek apskritai teisėjų gali būti. Juo labiau kad šiandien mes turime tikrai daug neužpildytų teisėjų darbo vietų.“
Dėl šių priežasčių, pastebi P. Ragauskas, priteisiama suma gali smarkiai išaugti, o ją sumokėti turi sprendimą atleisti žmogų priėmęs vadovas.
„Dar vienas dalykas, kuris yra slidus ir man atrodo keistas – kodėl už pasekmes atsako tik tas žmogus, kuris deda galutinį parašą? Juk tiek daug vizuojančių yra. Kas žino ministerijose ir savivaldybėse vykstančią biurokratinę procedūrą, tai puikiai supranta, kad yra mažiausiai trys, keturi ar net penki ir šeši parašai šalia ministro ar mero parašo“, – atkreipia dėmesį P. Ragauskas.
Jo nuomone, jei šie žmonės neprisiima atsakomybės, tuomet kyla klausimas, kam reikalingi jų parašai: „Arba tai yra tik tuščias reikalas, tik procedūras imituojantys veltėdžiai, bet tuomet kam jie įdarbinami ir kodėl gauna algą? Jeigu jie nėra veltėdžiai, jeigu atlieka tikrai rimtą funkciją, kodėl jie neatsako kartu su vadovu? Kodėl tie, kurie savo vizose parašė, kad viskas gerai, kad atleidimas yra teisėtas, pagrįstas, kodėl jie nėra bendraatsakovai? Juk jie irgi kažką ne taip padarė“, – sako P. Ragauskas.
Pagal LRT RADIJO laidą „60 minučių“ parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.
