Ministerijos ruošiamuose teisės aktų pakeitimuose bręsta auksinio kabelio, sujungsiančio valstybės ir savivaldybių įstaigas, skandalas.
Valstybė ketina išleisti apie 100 mln. eurų saugiajam valstybiniam duomenų tinklui. Kitaip tariant – naujam kabeliui, kuris sujungs valstybės institucijas ir turės būti tiesiamas šalia jau egzistuojančios bei jų naudojamos infrastruktūros.
Tinklui keliami reikalavimai kol kas visiškai nėra aiškūs, todėl kyla pagrįsti klausimai, ar tikrai šios paslaugos negali teikti ilgametę patirtį sukaupusios verslo įmonės.
Taip pat kyla rizika, kad pasikartos auksinių šaukštų skandalo scenarijus, kuomet valstybė už virtuvės įrangą permokėjo bent aštuonis kartus.
Įstatymo projekte – auksinis kabelis
Krašto apsaugos ministerija užregistravo Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo pakeitimus grąsinančius ne tik monopolio sukūrimu konkurencingoje IRT rinkoje, bet ir valstybės biudžeto lėšų švaistymu.
Siūlomi įstatymo pakeitimai numato, kad visos valstybės ir savivaldybių įstaigos ir įmonės, atitinkančios neskelbiamus kriterijus, privalės naudotis valstybinių duomenų centrų paslaugomis ir saugiuoju valstybiniu tinklu.
Šis tinklas būtų valstybės nuosavybė ir nepriklausytų nuo viešųjų elektroninių ryšių tinklų. Tai reiškia, kad ministerija planuoja tiesti kabelį, kuris į vieną tinklą sujungs numatomas institucijas.
Turint galvoje tai, kad valstybės įmonė „Infostruktūra“, kuriai numatoma patikėti saugiojo tinklo atsakomybę, neturi išvystyto šviesolaidinio tinklo, jai tektų pasirūpinti 8-10 tūkst. kilometrų alternatyvaus tinklo nutiesimu.
Nors ministerija įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodo, kad naujasis tinklas valstybės biudžetui nekainuos, įvertinus darbus, kuriuos reikėtų atlikti, akivaizdu, kad toks scenarijus vargiai įmanomas.
INFOBALT ekspertų skaičiavimai rodo, kad šiam kabeliui bei šalia būtinam transmisijos tinklui, DDoS apsaugos, šifravimo ir kitai reikalingai įrangai reikėtų apie 90-110 mln. eurų. Be to, nemenkas lėšas atsieitų ir šio tinklo priežiūra – norint mokėti konkurencingą atlygį kompetentingiems ir rinkoje paklausiems specialistams kasmet prireiktų dar maždaug 1 mln. eurų.
Rizika dubliuoti esamą infrastruktūrą
Valstybės kontrolė jau yra nustačiusi, kad esama valstybės elektroninių ryšių tinklų infrastruktūra valdoma neefektyviai – dubliuojami infrastruktūros plėtros sprendimai ir teikiamos elektroninių ryšių paslaugos.
Pavyzdžiui, dubliuojama 3,6 tūkst. kilometrų fizinės infrastruktūros, o ryšių tinklų valdytojai (operatoriai) viešojo sektoriaus organizacijoms teikia analogiškas arba panašaus pobūdžio paslaugas. Panaši rizika kyla ir šiuo – planuojamo auksinio kabelio – atveju.
Valstybės įmonė „Plačiajuostis internetas“, įgyvendinusi keletą RAIN projekto etapų, į plačiajuosčio tinklo plėtrą jau investavo daugiau kaip 130 mln. eurų. Jų metu nutiesta daugiau kaip 9 tūkst. kilometrų plačiajuosčio ryšio tinklo, pasiekusio pačias įvairiausias šalies institucijas.
Paslaugos ir jų kainos – už devynių užraktų
Įstatymo projekte tinklui keliami reikalavimai neatskleidžiami. Tačiau jame numatoma, kad būtent šis tinklas teiks ne tik ryšio, kitaip tariant – interneto, bet ir kitas elektroninių ryšių paslaugas.
Vis dėlto, kokios tai paslaugos, kokioms institucijoms jos bus reikalingos ir kiek kainuos neatskleidžiama. Nurodoma tik tai, kad valstybės ir savivaldybių institucijos už paslaugas pačios nemokės. Nežinia kokios lėšos ir nežinia už ką bus skiriamos tiesiogiai iš valstybės biudžeto.
Jau minėta Valstybės kontrolė yra pažymėjusi, jog valstybės elektroninių ryšių paslaugų kainodaros praktika neužtikrina pakankamo paslaugų kainų pagrįstumo – trūksta priežiūros ir patikimų kainos apskaičiavimo kriterijų.
Toks pastebėjimas ypač tinkamas ir šiuo atveju, kuomet viena ministerija ne tik bus atsakinga už tinklų ir duomenų priežiūrą bei kontrolę, teiks duomenų perdavimo ir duomenų centrų paslaugas bei kartu vertins šių paslaugų kokybę.
