Juk daugelis ankstesnių D.Grybauskaitės kalbų buvo standartiškos ir nuobodokos.
Tačiau šį kartą atrodė, tarsi šalies vadovę kokio nors literatūros klasiko vėlė būtų aplankiusi, – ji tiesiog žarstėsi viena už kitą spalvingesnėmis metaforomis, šmaikščiomis frazėmis ir palyginimais. Tiesa, apie turinį to nepasakysi.
Daugelis atkreipė dėmesį į mestelėtą prisipažinimą, jog korupcijos byla net jai nusvilino pirštus. Imta svarstyti, jog prezidentė pirmą kartą istorijoje prisipažino klydusi.
Ar tikrai taip? Ar tokio mįslingo tarstelėjimo užteko pasiaiškinant dėl savo „tulpių pašto“ su vienu pagrindinių bylos įtariamųjų, buvusiu liberalų lyderiu E.Masiuliu? Žinoma, neužteko.
Juolab kad D.Grybauskaitė čia pat pridūrė, jog taip nukentėjo, nes yra principinga ir nepriklausoma.
Beje, mažai kas pastebėjo, kad prezidentė užsiminė klydusi dėl užsienio politikos prioritetų ir paragino vėl atsigręžti į kaimynus.
Dar vienas ryškus pranešimo akcentas – aimanos dėl liūdnos partijų būklės ir aiškinimai, jog vis dėlto tik jos yra tikros demokratijos pamatas.
Šalies vadovė baisėjosi stiprėjančiomis antipartinėmis tendencijomis, iš kurių ryškiausia – vadinamieji rinkimų komitetai ir visuomeniniai judėjimai.
Vyriausioji kariuomenės vadė taip įsijautė, kad net sulygino šias tendencijas su gynyba nuo Rusijos grėsmės – esą savanoriai dabar ne mažiau yra reikalingi partijoms nei kariuomenei.
Bet kas, jei ne pati D.Grybauskaitė prieš kurį laiką smarkiai prisidėjo, kad partijos būtų diskredituotos visuomenės akyse?
Žinoma, partijų autoritetą labiausiai smukdė jų nomenklatūra. Tačiau reitingų karalienės įvaizdis ir retorika irgi buvo pagrįsta antipartinėmis nuostatomis, kova prieš partijas.
Partijų krize pasinaudojusi prezidentė dabar jų šaukiasi jau ne pirmą kartą.
Toks apsivertimas įvyko tuomet, kai ji sukryžiavo kardus su dabartine valdančiąja valstietija. O pastaroji juk kaip tik yra šių antipartinių tendencijų išraiška.
Valstiečius prezidentė pešiojo ne vien kalbomis apie partijų būklę. Pranešime ji pareiškė, kad ši valdžia toliau trypčioja, blaškosi, užsiima smulkmenomis, bet nesiima valstybei reikalingų darbų.
Vėl pritarus šioms mintims derėtų darkart paklausti: o ką reikėtų daryti, kokių veiksmų imtis socialinėje, ekonominėje ir mokesčių politikos srityse? Kaip ir kasmet, šie klausimai liko pakibę ore.
Nieko aiškesnio D.Grybauskaitė nepasakė netgi apie tai, kaip mato būsimus Lietuvos veiksmus užsienio politikos srityje, už kurią šalies vadovas bene labiausiai yra atsakingas. O čia apstu svarbių globalinių procesų. Vien šiomis dienomis reikėtų atkreipti dėmesį ne į vieną.
Pirmiausia tai JAV prezidento D.Trumpo flirtas su Šiaurės Korėjos diktatoriumi Kim Jong-unu.
Net jei šis susitikimas Singapūre neturėtų realesnių padarinių padėčiai Korėjos pusiasalyje, akivaizdu, kad galingiausia pasaulio valstybė savo prezidento rankomis legalizuoja iki šiol bene labiausiai izoliuotą diktatūrą. O tai – viltingas signalas ir kitiems režimams, su kuriais sąskaitų turi ir Lietuva.
Lietuvai dar labiau turėtų rūpėti kitas D.Trumpo viražų skatinamas procesas – gilėjanti takoskyra tarp JAV ir didžiųjų Vakarų Europos valstybių.
Kokios pozicijos Vilniui laikytis tarp šių Scilės ir Charibdės?
Bet mūsų užsienio politikos vairininkė metiniame pranešime labiau tik padūsavo, kad pasaulis pavojingas, todėl reikia būti budriems.
Grįžtant į vidaus politikos erdvę galima pastebėti, kad net kritikuojant valdančiuosius D.Grybauskaitės kalba buvo gana aptaki.
Juk, pavyzdžiui, pernai ji tiesiog lenkdama pirštus dalijo smūgius ir Seimo daugumai, ir Vyriausybei.
Tačiau šiemet Vyriausybė buvo kone apeita šonu, o daugiausia kirčių teko Seimui, net pavadintam pasikėsinimų į žmogaus teises ir laisves bastionu.
Matyt, kad tokius viražus diktavo D.Grybauskaitės kovos su valdančiaisiais dabartinė taktika.
Bene pagrindinis prezidentės priešas – nuolat jai grasinimus iš Seimo siunčiantis valstiečių vedlys R.Karbauskis.
Nenuostabu, kad šiam politikui ir buvo tiesiogiai skirtos pastabos apie skurstančius paprastus kaimiečius ir savo turtus slepiančius stambius žemvaldžius.
Tuo metu premjeras S.Skvernelis, vėl ėmęs konfrontuoti su R.Karbauskiu, į Prezidentūros pusę mojuoja balta vėliava.
Regis, būtent premjerui pasipriešinus šią savaitę Seime nepavyko sudaryti R.Karbauskio stumiamos komisijos, kuri tirtų prezidentės ir konservatorių galbūt neskaidrias sąsajas su verslu.
O juk S.Skverneliui reikia ir šalies vadovės, ir opozicijos paramos prieš kautynes Seime dėl Vyriausybės planuojamų reformų, nors premjeras turi sąjungininkų valstiečių frakcijoje, kur atsiranda vis atviriau prieš R.Karbauskį maištaujančių eilinių politinių bendrakeleivių.
Bet ar tai sustabdys į karą su visais pakilusį valstiečių vedlį? Vargu. Vis labiau garsėja kalbos, jog R.Karbauskis gali paaukoti visiems, bet ne jam įtikti mėginantį savo statytinį Seimo pirmininko poste V.Pranckietį ir jį pakeisti savo favorite A.Širinskiene.
Tiesa, norint įvykdyti tokius perversmus reikia užsitikrinti reikiamą parlamentarų balsų skaičių. O tai padaryti šiuo metu nebūtų lengva, nes, kaip minėta, prieš vedlį bruzda net dalis valstiečių.
Kad ir kaip būtų, purvina kasdienė politinė kova neturėtų liautis – nepaisant poetiško ir turėjusio įkvėpti D.Grybauskaitės pranešimo.
