Mečys Laurinkus. Politinis Lietuvos organizmas pasilpęs, bet dar pajėgus kautis

Prezidentės metinis pranešimas, o iš tikrųjų – apibendrinta
politologinė apžvalga, gal ir panaši į diagnozę, bet „analizai“ – dar
ne mirtino ligonio.  Politinis Lietuvos organizmas, kad ir pasilpęs, dar
pajėgus kautis.  Ir dar visai neseniai jis atlaikė kur kas didesnį
poveikį.

Buvo metas, kai jau atkūrus nepriklausomybę Rusijos energetika lyg juros
periodo parko dinozaurai laisvai bėgiojo nuo Turniškių iki valstybinės
poilsio rezidencijos Palangoje.

Net Lietuvai tapus ES nare Rusija buvo įsitikinusi, jog Baltijos šalys
dar ilgai „sėdės ant jos energetinės „adatos“.  Ir ne vienas įtakingas
Lietuvos politikas tuo tikėjo.  Ne pavardės yra svarbu, o esmė.

Bet Lietuva surado taką į Vakarų energetinę sistemą, ir tai yra rimta
pergalė prieš tikrų tikriausių įtakos agentų pastangas, kad tokio kelio
nebūtų rasta.

Savaime suprantama, kiekvienoje rimtoje kovoje sunku išvengti klaidų.
Yra manančių, kad atominės elektrinės Astrave galima buvo išvengti ar ji
bent jau būtų statoma kitoje, mums ne taip pavojingoje vietoje.
Pritrūko diplomatinio išmanumo.

Gal ir „Independence“ per brangus, ir per didelis.  Bet kai pats esi
šeimininkas, atsiras ir protingas sprendimas.

Negalima numoti ranka į tai, kas skelbiama apie „MG Baltic“ užmojus
politikoje, bet vis tiek tai yra dviem pakopomis žemiau.  Tai jau yra
buvę netolimoje praeityje. Šiek tiek nustebęs skaitau ir girdžiu apie
konservatorių gretų šienavimą vien už „rankos paspaudimą“ pagarsėjusio
koncerno atstovui.  Gal tai ir teisinga, pamoka ateičiai, bet nereikėtų
perlenkti lazdos.  Politinės sausros metu viskas trupa ir greitai lūžta.
Nuo parodomųjų bausmių savanorių į partijas nepagausės.

Partijų likimas – viena opiausių Lietuvos problemų.  Susirūpinimas ja
prezidentės metiniame pranešime – netikėtas.  Ankstesnėse platesnėse
kalbose D.Grybauskaitė partijas, diplomatiškai tariant, vertino
skeptiškai.  Mažai bendravo su parlamentinių partijų vadovais, nekvietė
neformalių pietų.

Jei būdavo gera nuotaika, partijos pačios, reikia tikėtis, be „koncerno“
pagalbos, susirinkdavo kokiam nors bendram nacionaliniam susitarimui.
Ir štai beveik dešimties metų nueito kelio apžvalgoje – toks didelis
reveransas partijoms, kad jos net garsiai aiktelėti nebepajėgė.  Deja,
gerokai pavėluotas dėmesys.

Neigiamas požiūris į partijas žmonių mąstyme įsitvirtino lyg piktybinis
auglys.  „Skandalas“ gali tapti paskutine vinimi į partijų karstą.  Bet
ne artėjančios partijų pakasynos yra valstybės vadovės susirūpinimo
priežastis.

Konspiracinis mąstymas man sufleruoja, kad mintis apie galimas geresnes
partijas prezidentei šovė Sąjūdžiui švenčiant 30-metį. Įtariu,
nepatiko jai A.Juozaičio kalba Seime.  O buvo kam labai patiko, ir jie
pasiūlė, pageidavo, paskatino A.Juozaitį kandidatuoti į Lietuvos
prezidento postą.

Man A.Juozaičio kalba buvo aiški, bet ne su viskuo sutinku.  Dažnai
įtaigiai pakartota mintis skamba kaip naujiena.  Pritariu minčiai, kad
tautos išsivaikščiojimas yra grėsmė.  Tačiau dar didesnė grėsmė kyla iš
nežinojimo, ką daryti, imtis kraštutinių priemonių.  Pasaulyje griūva
paskutinės užtvaros, išgyvename antrąjį visuotinį nuo šeštojo amžiaus po
Kristaus tautų kraustymosi laikotarpį, panašų į potvynį.  Kol pats
nesustos, nesustabdysi.

Nesakau, kad reikia budisto poza laukti, kol upė sugrįš į savo vagą.
Jeigu bus pasiūlytas protingas sprendimas, būtinai pritarsiu.
A.Juozaitis kritikuoja „globalios Lietuvos“ idėją ir mano ją esant
pražūtingą tautinei savimonei.  Manau, kad tai jau nebetikra problema.

Jaunystėje žavėjausi pasaulinės vyriausybės idėja ir skaičiau rimtas
studijas net apie religijų integraciją.  Neįvyks tai.  Globalizmas yra
techninis, o ne vertybinis procesas.  Yra vis daugiau problemų,
įskaitant ir gamtines, kurių pavieniui valstybės nepajėgios išspręsti.
Šiuo požiūriu globalus kooperatinis veikimas nacionalinės kultūros
plėtoti netrukdo.

A.Juozaitis yra prieš dvigubą pilietybę.  Aš – už.  Gaila, kad dėl
referendumo spąstų idėja gali būti sužlugdyta.

Bet kuriuo atveju A.Juozaičio apsisprendimas kandidatuoti būtų ir
sveika intriga, ir galimybė kalbėti apie idėjas, o ne bendromis frazėmis
apie tarnavimą visuomenei, vengiant paaiškinti, kaip tą tarnystę
įsivaizduoja.

Artėja ES reformos.  Kas iš galimų kandidatų į prezidentus galėtų
tinkamu lygiu ir be pataikavimo „oficiozui“ diskutuoti šia tema?
A.Juozaitis, V. Ušackas, Ž.Pavilionis. Kas dar?

Praėjusi prezidento rinkimų kampanija buvo nykiausia iš visų galimų
visais klausimais.  A.Juozaitį palaikytų daug Sąjūdžio pirmeivių, o gal
ir dabartinio jaunimo dalis.  Jo priešininkai bus liberalioji visuomenė
donskiška šio termino prasme ir konservatoriai, V.Landsbergio, kurį
A.Juozaitis nuolat kritikuoja, šalininkai.

Palanki A.Juozaičiui ir nenutylanti politinės korupcijos tema, nes jis
jau trisdešimt metų toli tiek nuo partijų, tiek nuo „užkulisių“.

Vis dėlto man artimesni tie, kurie ne tik pradėjo Sąjūdį, bet ir metėsi
į nežinomą valstybės kūrybos kelią, mokėsi ir klydo, galbūt dažnai
išradinėjo dviratį, dėl abejotinų ir rizikingų sprendimų buvo kalami
prie kryžiaus, bet galų gale nenusivylė tuo, ką veikė.  Nenusivylė ir
esama Lietuva.