Gyrė mamas ir mokytojus
Minėjime dalyvavo ir buvusi Seimo narė Vida Marija Čigriejienė, kuri 1941-ųjų birželio 14-osios rytą kartu su sesute ir mama buvo ištremtos į Krasnojarsko kraštą. Buvusi parlamentarė savo kalbą pradėjo Jono Basanavičiaus žodžiais: „Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities.“
Anot jos, šie žodžiai ir šiandien ypač prasmingi. V.M. Čigriejienė kalbėjo, kad net ir prabėgus 77 metams po baisiųjų įvykių, patyrus visas tremties kančias ir patyčias, ji iki šiol negali atsakyti į sunkiausią gyvenimo klausimą: „Už ką man likimas skyrė tokį beprasmį pasmerkimą?“
„Pasmerkimą, su kuriuo neįmanoma susitaikyti, neįmanoma užmiršti sutryptos vaikystės, kančių, bado ir šalčio, Tėvynės ilgesio. Juk tūkstančiai šeimų ir vaikų buvo ištremti, gyvenimai sugriauti tiesiog aklos tirono valios mostu“, – išgyvenimus prisiminė buvusi politikė.
Tremties skausmus patyrusi moteris kalbėjo, kad ir pati Tėvynė tada buvo apimta skausmo ir gedulo, o baimė ir nežinomybė kaustė visų likusiųjų gyvenimus. „Okupantai buvo įvaldę vieną tautos naikinimo įrankį – sulaužyti stuburą“, – sakė V.M.Čigriejienė.
Garbaus amžiaus moteris kalbėjo, kad jai ir jos šeimai ši diena visada bus ypatinga, o jos jaunystės atsiminimai susiję su begaliniu mamos pasiaukojimu ir meile. Pasak jos, tik neįsivaizduojamas motinų didvyriškumas padėjo gležniems vaikams pakelti įprastai nepakeliamą naštą.
„Leido neprarasti vilties, tikėti, kad gyvenimas nėra vien juodas. Todėl, be jokios abejonės, Sibiro motinos buvo sopulingosios Madonos, o mes, Sibiro vaikai, – vaikai be vaikystės ir džiaugsmo.
Kad tame šaltame ir svetimame krašte būtų bent kiek daugiau šilumos, be mūsų motinų, prisidėjo ir ypatingos profesijos žmonės – mokytojai. Tą birželio 14-osios naktį į Sibirą juos vežė 17 ešalonų, vien iš Alytaus apskrities vagonais išdardėjo 80 mokytojų.
Nepraradę žmogiško orumo, skausmingai išgyvendami dėl savo tautos ir vaikų, jaučiantys pareigą ir tremtyje, pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis jie, mokytojai, stengėsi išlaikyti lietuvybę, buvo moralinis orientyras savo tautiečiams“, – kalbėjo V.M.Čigriejienė ir pridūrė, kad daugybė itin nusipelniusių mokytojų savo žemiškąją kelionę baigė tremtyje.
Prisiminė tėvo pasakotas istorijas
„Šiandien gedime ir prisimename, prisimename dešimtis tūkstančių žmonių, šimtus tūkstančių sudaužytų vilčių ir neišsipildžiusių svajonių, palaužtų gyvenimų ir likimų. Tai mūsų visų istorijos šešėlis, skaudžiai palietęs kiekvieną šeimą. Liūdna? Tragiška? Nesuvokiama?
Kokį dar galime rasti žodį norėdami apibūdinti tokį žiaurų elgesį su tauta? Neminėsiu skaičių ar enciklopedijose aprašytų faktų, tai – istorikų darbas. Pasidalinsiu prisiminimais apie tremtį, kuriuos dar būdamas mažas girdėjau iš savo tėvo, jis su neteisybės nesuprantančiu balsu atverdavo dalį savo praeities“, – kalbėjo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Viena istorija, sakė parlamento vadovas, liudijo, pasakojo apie jauną studentą, lageryje virtusį išblyškusiu ir iškankintu kaliniu. Kaip tuščiomis akimis jis tiesė kaulėtus pirštus prašydamas bent kelių ryžių kruopų – ne sau, o nuo sunkios ligos mirštančiam savo profesoriui.
Kita istorija – apie partizaną Juzę, 12 kv. metrų rūsyje įkalintą su dar 60 žmonių. Pažįstami jo nebegalėjo pažinti, nes visas veidas buvo sudaužytas stribų šautuvų buožėmis. Jis vienintelis nežuvęs, kai jį su kitais partizanais apsupo miške.
„Tai tik maži potėpiai dideliame ir tamsiame Lietuvos istorijos paveiksle. Jie sunkūs ir skaudūs, bet turi išlikti kaip mūsų istorijos dalis. Rašykime jas, kalbėkime apie jas.
Tolimuose nuo gimtinės kraštuose, kurie bendrai buvo vadinami gulagu, amžino poilsio liko tūkstančiai įvairių tautybių mūsų tėvynainių, taip ir neišvydusių laisvos Lietuvos. Jų vardus šiandien skaitome, prisimename, apie juos galvojame“, – sakė V.Pranckietis.
Anot jo, turime didžiuotis mūsų jaunuoliais, kurie kaip savanoriai kasmet ryžtasi leistis į ilgą ir sunkią ekspediciją į Sibirą, kad tinkamai pasirūpintų protėvių atminimu. V.Pranckietis kalbėjo, kad kiekvienas jų pastatytas kryžius ir sutvarkytas kapas tarsi sako: „Mes vertiname savo istoriją, kad ir kaip sunku ją suvokti.“
„Nuostabu, kad „Misija Sibiras“ taps tarptautiniu projektu, – Lietuvos kvietimu ketina prisijungti ir Lenkija. Juk neretai kartu su nelaimės draugais lenkais lietuviai dalijosi tuo pačiu tremtinio kryžiumi. Prasidėjus rezistenciniam pasipriešinimui per 20 tūkst. Lietuvos „miško brolių“ stojo į pogrindinę kovą už mūsų dabartinę laisvę. Laisvę, už kurią amžinai būsime dėkingi. Nelaisvė nėra amžina. Amžinas yra laisvės šauksmas.
Galime vadinti tai simbolišku sutapimu, tačiau nepaneigsime fakto svarbos, kad laisvės kovotojo, tuometinio faktinio laisvos Lietuvos vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų radimas yra dovana, įteikta tuo metu, kai šalis mini svarbias Nepriklausomybės datas. Mūsų tautos didvyris bus palaidotas garbingai, ir už tai visos Lietuvos vardu noriu padėkoti istorikams ir archeologams.
Noriu padėkoti ir Jungtinių Amerikos Valstijų Konektikuto valstijos Niu Briteno miesto, kuriame gimė generolas Adolfas Ramanauskas, vadovybei, sutikusiai prisidėti prie jo atminimo įamžinimo šio miesto skvere. Privalome pasirūpinti tinkamu Vanago, dvigubo piliečio, atminimo istoriniu įprasminimu abipus Atlanto.
Dėkoju tiems, kurių pavardes šiandien skaitome, žmonėms, kurie visa tai matė, kurių gyvenimus paženklino kančia, tremtis, žudymai ir negailestingi represijos kirčiai. Visada juos prisiminsime“, – kalbėjo Seimo pirmininkas.
Padėjo tikėjimas
Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos redaktorius ir leidėjas, politinis kalinys, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius kalbėjo, kad 1917 metais, po valdžios perversmo Rusijoje, bolševikai pradėjo naikinti žmones, įvardindami juos liaudies priešais.
„Į šią mėsmalę pateko patys doriausi žmonės, tarp jų ir savo šalį mylėję giliai tikintys žmonės ir dvasininkai. Stačiatikių vienuolyne buvo įkurtas pirmasis griežtojo režimo lageris, kuris tapo etalonu naujai kuriamiems lageriams visoje Rusijoje.
Tuo metu mes gyvenome Nepriklausomoje Lietuvoje ir kūrėme laisvo žmogaus vertą gyvenimą, statėme Lietuvą ir nė slogiame sapne nesapnavome, kas ištiks mūsų Tėvynę, kai Lietuvą pasidalins du XX amžiaus tironai“, – prisiminė S.Tamkevičius.
Anot jo, niekas nesitikėjo, kad geriausi Lietuvos sūnūs ir dukros bus sugrūsti į prekinius vagonus, tėvai bus atskirti nuo savo šeimų ir tremtinių ešalonai pajudės į Rytus, veždami žmones į katorgišką darbą ar tiesiog į mirtį.
„Tremiamiems žmonėms kartais būdavo duodamos tik kelios valandos pasiruošti į nežinomybę“, – sakė jis ir pridūrė, kad sunkiausiu metu žmonėms padėdavo tikėjimas.
