Arūnas Dumalakas. Posėdis be feisbuko - vėjais paleistas laikas

užduotims vykdyti, sutartims rengti, projektams kurti. Šiukštu niekas
darbo metu net nemėgina žvilgtelėti į svetaines su gražių merginų
nuotraukomis.

Net per didžiausius karščius valdžios vyrams ir moterims galvos
neperkaista ir jie nelandžioja po pornografinio turinio puslapius.

Skirtingai nei jų kolegos iš Vilniaus rajono savivaldybės, kurie iki
soties tarnybiniuose kompiuteriuose grožėjosi pikantiškomis
nuotraukomis.

Grožėjosi, kol neužkliuvo vadovams.  Kai pradėjo skaičiuoti, paaiškėjo,
kad per tris mėnesius būta net 1200 prisijungimų, kurių darbo metu
nederėtų būti.  Vadinasi, savo erotines fantazijas valdininkai tenkino
maždaug 20 kartų per dieną.

Gal taip Vilniaus rajono valdininkai, kurių ne vienas priklauso Lenkų
rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai, siekė padidinti
gimstamumą?  Kas ten žino.

Tie, kurie buvo sučiupti, sakė nematą nieko blogo žiūrėti į gražią
moterį. Juk ne vaikų pornografijos puslapius naršė.  Dar to betrūko.

Tegu vėl skamba ditirambai sostinės valdžiai, kurios atstovai yra tikri
šeimos židinio puoselėtojai.

Prisiminkime, kaip meras R.Šimašius gynė savo vaikus nuo Gyvu stendu
pasivadinusio keistuolio, kuris su kauke pasitiko šeimą prie namų.  O
kaip mėgino savo sūnų į vaikų darželį įtaisyti tarybos narys
V.Urbonavičius.  Net sovietmečio nomenklatūros atstovas taip nebūtų
sugebėjęs.

Bet ar tikrai taip jau viskas gerai sostinės valdžios dangoraižyje?
Reikia pripažinti, kad ne.

Tas pats R.Šimašius kolegų ne kartą per tarybos posėdžius buvo įspėtas
nerašinėti žinučių, nenaršyti feisbuke.  Ne vienas tarybos narys buvo
užkliuvęs per posėdžius vartantis naujienų portalus.  Gerai, kad bent
juos.

O kalbėtis telefonu, garsiai aptarinėti reikalus, juoktis ir kikenti,
išeiti ir vėl ateiti per tuos posėdžius tapo kasdienybe.

Gali būti, kad Vilniaus valdininkus nuo pagundų darbo vietoje apsaugo
vienas patobulinimas, kurį dar prieš 17 metų pasiūlė tarybos narys
V.Martikonis.

Jis buvo labai paprastas - stiklinės durys.  Dar nuo senų laikų buvome
įpratę, kad valdininko kabinetas - už masyvių medinių durų, tad prieš
naujovę daug kas purkštavo.  Tačiau dar senajame savivaldybės pastate
Gedimino prospekte sumanymą pavyko įgyvendinti.

Tuometis meras A.Zuokas žengė dar toliau.  Jis darbo kabinete įsirengė
vaizdo kamerą ir kiekvienas vilnietis galėjo stebėti, ką meras veikia.
Kuris savivaldybės vadovas dabar tuo galėtų pasigirti?

Kai savivaldybė persikėlė į Konstitucijos prospektą, daugumos valdininkų
darbo vietos liko kaip ant delno.  Gal iš tiesų stiklinės durys ir
pertvaros taip veiksmingai saugo nuo pagundų?