65-erių S.Crameris yra lankęsis visuose pasaulio žemynuose, įskaitant Antarktidą, aplankytų šalių skaičius artėja prie šimto.
Tačiau į Lietuvą jis atvyko pirmąkart ir smarkiai nustebo.
„Tai perlas, paslėptas perlas, – kalbėdamas su „Sostine“ kartojo amerikietis. – Sugrįžęs į Ameriką visiems papasakosiu, kokia graži Lietuva ir koks nepakartojamas Vilnius.“
– Kokie vėjai jus atpūtė į Vilnių? – pasiteiravo „Sostinė“ advokato S.Cramerio.
– Čia atvykau kaip teisininkas savanoris iš Advokatų asociacijos, kurios bazė yra Austrijoje.
Dėsčiau Mykolo Romerio universiteto teisės studentams. Buvau pasirinkęs kelias kitas šalis, kuriose galėčiau dėstyti, bet taip susiklostė reikalai, kad gegužės pradžioje atsidūriau Lietuvoje.
Vilniuje buvo nemažai smagių akimirkų.
Viena iš jų – su žmona atšventėme 33 metų vedybų sukaktį ir vakarieniavome Užupio restorane „Sweet Root“. Tai viena iš įsimintinų akimirkų, kurią išsivešiu iš Vilniaus.
– Kaip supratome, Vilnius jus pakerėjo. Kuo?
– Nesitikėjau tokio atradimo. Esu išmaišęs visą pasaulį, tačiau neteko lankytis Lietuvoje.
Čia buvau sužavėtas miesto, architektūros, restoranų ir kavinių. Mane žavi architektūra, todėl prifotografavau labai daug nuotraukų. Mes apsistojome Užupyje – magiškoje miesto dalyje.
Vilnius – tai perlas, paslėptas perlas. Po apsilankymo Prahoje ir kituose Rytų Europos miestuose nesitikėjau tokios pažangos, kokią teko išvysti Vilniuje.
Lietuva padarė nepaprastai didelę pažangą per pastaruosius 28 metus. Ypač stebino miesto grožis, spalvos.
Esu buvęs Suomijoje, Helsinkyje teko kurį laiką dirbti. Tai pilkas, nuobodokas miestas. Maniau, kad Šiaurės Europoje visur panašūs vaizdai.
Pasirodo, klydau. Daug metų gyvenau Paryžiuje.
Kai kurios vietos Vilniuje man primena šį miestą arba Prahą. Gėda, kad prieš atvykdamas nepaskaičiau daugiau apie Vilnių, neatlikau namų darbų.
– Kurios Vilniaus vietos paliko didžiausią įspūdį?
– Okupacijų ir laisvės kovų muziejus buvusiuose KGB rūmuose. Buvome priblokšti okupantų žiaurumo. Tai tiesiog mane sargdino, pasidarė bloga būnant muziejuje. Mane sukrėtė ši vieta iki sielos gelmių.
Aš parašiau muziejaus lankytojų knygoje: „Niekada nepamirškime visų šių kančių, nes žmogaus laisvė turi kainą ir žmogaus orumas nugalės neapykantą.“
Mane labai paveikė vaikų nuotraukos šiame muziejuje. Aš žiūrėjau į berniukų, kurie buvo išvežti į Sibirą, nuotraukas ir verkiau. Būtina visiems užsieniečiams ten apsilankyti.
– Tačiau Vilnius nesulaukia didelio turistų srauto iš Amerikos.
– Lietuva ir pats Vilnius amerikiečiams yra neatrasta žemė. Visi keliauja į Londoną, Paryžių, Romą, Florenciją ir aplenkia Baltijos šalis.
Jums trūksta reklamos. Niekur Amerikoje nesu matęs, kad kas reklamuotų Baltijos šalis – Lietuvą, Estiją ar Latviją.
Prahoje lankiausi gal 10 kartų. O Vilniuje esu pirmą kartą, nors jis yra palyginti netoli nuo Prahos.
– Ar Vilniuje teko ragauti cepelinų, bulvinių blynų?
– Teko ragauti lietuviškų bulvinių blynų su lašiniais ir antiena. Buvo nuostabu. Man labai patiko šaltibarščiai, juos ne kartą valgiau. Ypač patiko Užupyje žuvies restoranas „Šturmų švyturys“. Nors daug dešimtmečių keliavau po pasaulį ir ragavau įvairių patiekalų, valgiau geriausiuose restoranuose, galiu pasakyti, kad skaniausius žuvies patiekalus savo gyvenime valgiau šiame restorane Vilniuje.
Tiesa, man neteko valgyti cepelinų.
– Jūsų gyvenime netrūko nei įdomių pažinčių, nei kelionių ir nuotykių. Ar dėl ko nors tenka gailėtis?
– Taip, buvau Barselonoje 1992 metais, kai vyko vasaros olimpinės žaidynės. Buvo galimybė pamatyti JAV krepšinio Svajonių komandą.
Siūlė man bilietus advokatų kontoroje, bet aš atsisakiau. Tais metais JAV krepšininkai laimėjo auksą, lietuviai grįžo su bronzos medaliais. Dabar labai gailiuosi, kad nenuėjau į rungtynes.
Užtat dabar, gegužės 18 d., pasinaudojau proga stebėti „Žalgirio“ Eurolygos rungtynių su turkais transliaciją.
– Jūsų dukra neseniai ištekėjo už olando ir gyvena Roterdame. Čia jūsų įtaka?
– Vaikai mažai mane matė. Aš ištisai keliaudavau, net po 6 mėnesius kasmet.
Tačiau stengdavausi kiek galėdamas su žmona ir vaikais atostogų išvykti kur nors į užsienį – ar į Centrinę Ameriką, ar į Naująją Zelandiją, ar į Romą.
Dukra mokėsi Olandijoje ir ten rado savo gyvenimo meilę. Prieš metus ji ištekėjo ir dabar mokosi olandų kalbos.
Ji laisvai kalba ispaniškai, dar moka mandarinų kalbą.
