Liūdną šypseną sukelia daugelio žmonių, net ir jaunesnės kartos politikų požiūris – antai Vilniaus meras Remigijus Šimašius pareiškė neturintis laiko domėtis, kas pas mums atvyksta koncertuoti. Ir kas gi čia tokio, jei sostinėje per rusų kultūros šventę birželį pasirodys SSRS ir įžūlų Krymo atplėšimą nuo Ukrainos šlovinantis atlikėjas Viktoras Saltykovas. Savivaldybė ir toliau ją globos.
Kažin kaip R.Šimašius prabiltų, kaip jo veidas išbaltų, jeigu vietoje V.Saltykovo ar panašaus atlikėjo Olego Gazmanovo būtų paskelbta apie hitlerinės Vokietijos garbintojų grupės atvykimą? Pultų viešai atsiprašinėti, bet posto išsaugoti nepavyktų net ir tūkstantį sykių drebančiu balsu ištartas pažadas, kad daugiau tokie dalykai nepasikartos.
Kai Ignalinos kultūros ir sporto centre pasirodo moksleiviai, ryšintys pionierių kaklaraiščius ir mosuojantys raudonomis vėliavomis, renginio režisierė ir vietos valdžia rėžia – nieko baisaus, nebijokime prisiminti savo istorijos. Tačiau kokia būtų reakcija, jei į sceną išeitų paaugliai Hitlerjugendo uniformomis? Kiltų pagrįstas visuotinis pasmerkimas, oras aidėtų nuo pasipiktinimo šūksnių.
Nepaisant kruvino, į gilų sąstingį mus nubloškusio raudonojo laikmečio, Lietuvoje dar gausu sovietinių reliktų – nepajudinami lyg uolos stovi kolaborantų paminklai, išlieka jų vardais pavadintos gatvės ir mokyklos.
Kad ir kokie talentingi buvo Petras Cvirka, Salomėja Nėris ar Liudas Gira, jie – laisvės duobkasiai, šlovinę terorą sėjusią sovietinę mėsmalę. Išbraukti jų kūrybą iš vadovėlių būtų neteisinga, tačiau jie neverti, kad jų atminimas būtų įamžintas. Tokia galimybė net nebūtų svarstoma, jei jie būtų paprašę Lietuvą įtraukti į Trečiojo reicho sudėtį ir šį žingsnį džiaugsmingai apdainavę savo eilėse.
Ukmergės valdžiai nekliudo paminklas „Vėliavnešiai“ centrinėje miesto gatvėje, išdygęs SSRS įkūrimo 60-mečiui – kaskart politiniams kaliniams paklibinus jo pamatus, užtarėjai ima šaukti, kad tai mūsų kultūros ir istorijos dalis todėl jo nevalia liesti.
Kokios kultūros? Negi raudonojo teroro ir laisvės užgniaužimo laikotarpis yra toks brangus vietos valdininkams? Ką jūs kalbėtumėte, jei per stebuklą ne centre, o miesto pakraštyje būtų likusi nacistinė skulptūra? Lenktyniautumėte, kuris greičiau ją nugriaus.
Nacistinės ir komunistinės ideologijos sukėlė pragarą visoje planetoje, o antroji Lietuvai padarė ne mažiau žalos nei pirmoji – nepriklausomybės laidotuves raudonuoju laikotarpiu lydėjo kraupios masinės žudynės, kankinimai, trėmimai, siaubingas ekonomikos, kultūros nuosmūkis.
Sovietai pavertė Lietuvą varguolių užčiauptomis burnomis kraštu, kuriame veidrodis dar niekada nebuvo taip šlykščiai iškreiptas – apie lygybę postringavę partiniai bonzos nulaižydavo visą grietinėlę, o dauguma žmonių gyveno milžiniškose eilėse, per šaltį, karščius ir lietų prie prekystalių laukdami retsykiais nusviesto deficito, tarsi laimės žiburio.
„Ir tuomet dirbome Lietuvai“, – LTSR laikus gana šviesiomis spalvomis piešęs Algirdas Brazauskas pamiršo pridurti, kad jis ir panašūs veikėjai, skirtingai nuo eilinių „priverstinių“ komunistų, buvo vieni svarbiausių siaubingos santvarkos ramsčių, tėvynę dusinančios ideologijos puoselėtojų, besinaudojusių riebiomis to meto privilegijomis.
Korupcija, alkoholizmas, valdžios cinizmas ir tingumas, susipykę su sąžine teisėjai ir prokurorai, nešvarus ir goduliu trykštantis stambusis verslas, praraja tarp turčių ir skurstančiųjų, suktiems kombinatoriams palankūs skylėti įstatymai, kitos dabarties rykštės – sovietinės eros pasekmė, kuriai pasibaigus valdžioje pasiliko tie patys bonzos, perkėlę į nepriklausomą Lietuvą blato laikus, pusę amžiaus puoselėtą pažinčių ir vagysčių sistemą.
Supuvusi tvarka liko valstybiniuose kabinetuose, kuriuose ir toliau šeimininkavo praeities veikėjai, nemokantys dirbti, bet puikiai sugebantys viską susiveikti.
Nejaugi miestų ir miestelių vadovams neskauda širdies prisiminus, kiek blogio atnešė sovietinė sistema?
Jei nesugebate įveikti abejingumo šarvų, prisiminkite kraują praliejusius laisvės kovotojus, gyvuliniuose vagonuose išvežtus tremtinius, brutaliai persekiotus politinius kalinius, NKVD rūsiuose nukankintus partizanus – bent jau vardan jų atminimo atsikratykite sovietinio palikimo, nepriimkite koncertuoti tų, kurie liaupsina košmarišką tautų kalėjimą.
Tarp nacizmo ir sovietinės ideologijos reikėtų dėti lygybės ženklą, bet to iki šiol nesuvokia dar didelė dalis Lietuvos piliečių.
