komentuojant „pažymą“, užsienio žvalgybos, kuri domisi mūsų kraštu, akimis? Nereikia būti naiviems – apie Lietuvą informaciją renka ne tik priešininkai, bet ir strateginiai partneriai, taip pat tie, kurie rengiasi investuoti ar tvirčiau įkelti koją. Pinigų aklai niekas nekiša.
Daug kas sužinoma iš įvairių tarptautinių tyrimų institutų. Tačiau yra daug kitų reikšmingų visuomenės gyvenimo aplinkybių, kurios į jokią statistiką nepatenka, bet gali nulemti tiek investuotojo pasirinkimą, tiek padėti pasinaudoti įvairiais valstybės gyvenimo niuansais blogiems tikslams.
Tęstinai skelbiama „pažyma“ teikia rimtą pagrindą tiek aptarti iki šiol nekeltas problemas, tiek pripažinti nelabai malonią tiesą apie save.
Spėčiau beveik neapsirikdamas, kad Rusijos ar Baltarusijos žvalgybininkas, susipažinęs su jau vieša „medžiaga“, trina rankas: neprašovėme savo analizėje pro šalį – Lietuvoje taip ir yra, kaip savo vadovybei rašėme, todėl pasitvirtinusios, taigi ir teisingos, informacijos pagrindu galime ir toliau projektuoti sau naudingą politiką toje valstybėje.
Tai nereiškia, jog to, kas paskelbta, nereikėjo viešinti, bet ką nors išslaptinant visada reikia galvoti, kaip bus reaguojama ne tik Lietuvoje. Žvalgybinė analizė minta niuansais ir subtilybėmis, o ne bendrybėmis. O jeigu mes patys pabandytume pažiūrėti į save „svetimomis“, ne turisto, bet „specialisto“ akimis? Kokius save pamatytume?
1989 m., kaip Sąjūdžio deleguotas deputatas į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, Saugumo ir gynybos komitete, kurio narys buvau, girdėjau „specializuotas“, bet nebeslepiamas Sąjūdžio ir situacijos Lietuvoje charakteristikas.
Apie Sąjūdį buvo sakoma, kad jame ryškėja asmeniniai konfliktai (pavardžių neminėjo), bręsta skilimas tarp jaunesnės ir vyresnės kartos, ir nors į šoną dreifuojantys Lietuvos komunistai problemiški, jie neturėtų leisti įsiūbuoti valtis tiek, kad ta apvirstų.
Strategiškai „specialistai“ šovė pro šalį, tačiau istoriškai neteisinga būtų teigti, kad Sąjūdis neturėjo vidinių problemų. Beveik visu B.Jelcino valdymo laikotarpiu Rusijos „specialistų“ nupieštas Lietuvos „vaizdelis“ buvo miglotas, impresionistinis.
Realistinis, su reikšmingomis detalėmis Lietuvos politinis, ekonominis ir karinis peizažas pradėtas fotografuoti ir analizuoti Rusijoje į valdžią atėjus V.Putinui. Tačiau euroatlantinis traukinys jau buvo nuvažiavęs.
Vienas rimtas Rusijos politologas rašo, jog V.Putinas žinią apie Lietuvos tapimą NATO nare išklausė pietaudamas. Pirmoji V.Putino žvalgybinė pergalė prieš Lietuvą buvo naujos atominės elektrinės idėjos žlugimas.
Nežinau LEO LT skaidrumo „analizų“, bet sukeltas visuotinis chaosas labiau dėl konkurencijos, pavydo, politinių interesų nei dėl tyrumo, sudarė tobulas sąlygas Rusijai užpildyti stebuklingai atsiradusį laiko tarpą savomis naujų atominių elektrinių idėjomis.
Ar ne panašiai, Maidano valdžiai trypčiojant vietoje ir ginčijantis tarpusavyje, buvo užimtas Krymas? V.Putinas moka pasinaudoti susidariusiomis progomis.
Žvelgiant iš laiko perspektyvos, Lietuvoje nauja atominė elektrinė dabar jau būtų baigiama statyti. Nebūtų nei stabdomomis statybomis kamuojamo projekto Karaliaučiuje, nei aiškiai geopolitinio sumanymo Astrave. Arba Baltarusijoje būtų pasirinkta kita, tolimesnė, vieta.
Kitas klausimas, ar mums nauja atominė elektrinė reikalinga. Tačiau jeigu jau nuspręsta statyti, reikia bent minimalaus sutarimo tiek tarp verslo bendrovių, tiek tarp verslo ir valdžios, partijų, tiek atitinkamo visuomenės suvokimo. Be šių elementarių sąlygų strateginio projekto neįmanoma įgyvendinti.
Visa tai ir matome viešinamoje „pažymoje“. Atvirai tariant, joje neįžiūriu jokio valstybės užvaldymo, nors kažkodėl taip nuspręsta pavadinti keistą verslo ir valdžios santykių istoriją. Juoda konkurencija tarp verslo ir kai kurių politikų, o kartais ir partijų, savanaudiškas įsitraukimas į tas pjautynes – štai kas skleidžiasi iš nelemtosios „pažymos“ puslapių.
Savanaudiškumas, o ne valdžios troškimas ar aistra valdyti, kaip buvo pasakyta viename komentare, dominavo ne vienus metus Lietuvoje. Kokia mintis kyla mus stebinčiai žvalgybai? Ji paprasta – Lietuva, bandanti pasitelkti nacionalinį verslą dideliems strateginiams projektams nesugebės jų realizuoti, nes visi kovoja su visais.
Lietuvai gali padėti tik strateginis užsienis. Kokia priešiškos žvalgybos išvada? Reikia „dirbti“ su tomis įmonėmis ir valstybėmis, į kurias Lietuvos valdžia kreipiasi.
Reikia „pažymos“ tęsinio ar ne? Bus jis ar ne, esminių naujienų nebepamatysime. Kita vertus, įsibėgėjusį procesą sunku sustabdyti. Nors kada nors jis vis tiek sustos. Nusibos aiškintis, kas kam dirba, kurio rango koncerno ar įmonės atstovas kur ir už kiek „pietauja“ su politikais. O kas po to?
Tai svarbesnė istorijos dalis nei visi galimi ilgamečiai ikiteisminiai tyrimai. Galima iš anksto prognozuoti, kad kad nė vienas jų nepasibaigs realia byla. O po visų „procesų“ pradėsime ciklą iš naujo?
Nusipurtys lyg dulkes nuo pečių nemalonius prisiminimus Liberalų sąjūdis. Į politinę areną sugrįš Darbo partija. Sociologų apklausiami gyventojai jau dabar pradeda pamiršti juodąją buhalteriją. Bus reformuoti, persigrupuos didieji verslo koncernai ir mažai kas prisimins, kokia jų dalis kadaise stengėsi paveikti politikus.
Pagaliau visų dėmesys nukryps į naujo Lietuvos prezidento naujas idėjas, kaip pagal gyvenimo sąlygas deramai organizuoti verslo ir politikų santykius. Žinoma, jeigu tokių idėjų bus.
