Dabar E.Jurgelevičius – Tauragės rajono Žygaičių parapijos klebonas. Katalikų kunigo meilė dešimt metų jaunesnei moteriai ir iš meilės gimę trys vaikai gal ir būtų likusi paslaptis, jei ne turto dalybos.
Buvusiai mylimajai Renatai (vardas pakeistas. – Red.) iškilo grėsmė su trimis vaikais atsidurti gatvėje, todėl ji kreipėsi į teismą, kad būtų padalytas kartu užgyventas namas su sklypu šalia Klaipėdos, Rimkuose. Šį bendrą poros turtą kunigas jau buvo padovanojęs savo tėvui.
Prieš mišias Šv.apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje Žygaičiuose šią savaitę „Lietuvos ryto“ paklaustas apie vaikus ir teismus dėl turto klebonas iš pradžių gerokai sutriko, bet vėliau pamažu atsivėrė.
Nors E.Jurgelevičius prisipažino nujautęs, kad į tokius klausimus gali tekti atsakinėti, po pokalbio su „Lietuvos rytu“ laikydamas mišias neatrodė ramus – didžiulį dvasininko jaudulį išdavė veidą nudažęs raudonis, prakaito išmušta kakta, virpančios rankos.
„Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“, – tą vakarą, kaip ir šimtus kartų anksčiau, meldėsi kunigas.
Po mišių pakalbintos Žygaičių tikinčiosios kalbėjo skirtingai.
Vienos sakė, kad jų klebonas – puikus, o jo asmeninis gyvenimas joms nerūpi, kitos piktinosi, esą tai nesąmonė, absurdas, anekdotas.
Kai prieš porą metų E.Jurgelevičius baigė tarnystę Židikuose (Mažeikių r.), žmonės savo ganytoją išlydėjo gražiais žodžiais – prisimindami Dianą, Širdžių Princesę, vadino jį Širdies Klebonu, o septynerius jo darbo metus Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje – tikra Dievo dovana.
Teisme – taikos sutartis
Prieš susitikdama su kunigu „Lietuvos ryto“ žurnalistė pakalbino Renatą. Moteris tikėjosi, kad jos ir kunigo keliams išsiskyrus namą ir sklypą pavyks pasidalyti abipusiu sutarimu, tačiau E.Jurgelevičius esą nesileido į kalbas.
Todėl pernai moteris nusprendė kreiptis į teismą, susirado advokatą. Ir tik tada sužinojo, kad visas turtas padovanotas kunigo tėvui.
Klaipėdos apygardos teisme civilinė byla, iškelta pagal Renatos ieškinį E.Jurgelevičiui ir jo tėvui dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuosavybės teisių į pusę turto pripažinimo, balandžio pabaigoje baigta taikos sutartimi.
Dovanojimo sutartis, sudaryta pernai rugpjūčio 10-ąją Telšių notaro biure, buvo panaikinta. Teismas Renatai suteikė nuosavybės teises į pusę žemės sklypo ir namo. Iš atsakovų priteistos visos bylinėjimosi išlaidos.
E.Jurgelevičius teisme pripažino, kad visas turtas įgytas abiejų bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kunigas su buvusia mylimąja sutarė, kad parduos namą su sklypu, o gautus pinigus pasidalys po lygiai.
Buvo išrauti net krūmai
Bet pasirašyta taikos sutartis tikrosios taikos neatnešė. Po teismo nuvažiavusi į senuosius namus Renata buvo priblokšta.
„Aš seniai ten negyvenu ir neturiu raktų, todėl nuvažiavau jų pasiimti. Radau jį namuose su nauja moterimi. Ir išgirdau: „Teismo nutartis įsigalios po septynių dienų, tada su tavimi ir kalbėsiu. Jokių raktų negausi.“
Nuvykau po septynių dienų ir nustėrau: viskas iš namų jau buvo išvežta – net kadaise įmontuotas virtuvės komplektas.
Ir tuo metu dar buvo vežami kiti daiktai. Kai paklausiau, kas čia vyksta, atsakė: „Jei reikės, išsivešiu, ką norėsiu, – ir duris, ir langus, gal ir stogą nusiimsiu“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo trijų kunigo vaikų motina.
Tuomet Renata iškvietė policiją. Tačiau pareigūnai tiktai skėsčiojo rankomis aiškindami, jog nieko negali padaryti, nes turtas padalytas, o kad vežti baldus ir kitus daiktus draudžiama, nenurodyta.
Moteris parašė pareiškimą policijai dėl savavaliavimo ir turto niokojimo.
Po kelių dienų ji sužinojo, kad kieme jau raunami krūmai. Žmonės matė, kaip kunigas iš namų važiavo savo automobiliu su įvairių daiktų prikrauta priekaba.
„Nežinau, ką rasiu sugrįžusi po mėnesio, ar bus ką pardavinėti. Ta sodyba atrodo kaip po karo, vadinasi, ir kaina sumažės. Jis nesileidžia su manimi į jokias kalbas apie pardavimą, negalima susitarti, kas viską sutvarkys.
Nepavyksta nieko suderinti, jis nekelia ragelio, neatsako į žinutes“, – kalbėjo kunigo išduota moteris. Ji iš senųjų namų pasiėmė tik dvi vaikų lovas ir stalą.
Pirko už abiejų pinigus
Kalbėdama su „Lietuvos rytu“ Renata prisiminė, kaip 2009-aisiais su mylimuoju nusprendė kartu pirkti namą su sklypu. Ji pardavė butą Klaipėdoje, o kitą pusę pinigų pridėjo E.Jurgelevičius.
Vyras bendravo su namo pardavėju, tvarkė reikalus ir visą sandorį įteisino savo vardu.
„Aš – tiesiog moteris. Be to, tuo metu antras vaikas buvo dar visai mažas, ne tas buvo galvoje. Įdaviau pinigus, ir tiek.
O teisme sužinojau, kad turtas padovanotas jo tėvui. Vis dėlto aš įrodžiau, kad pusė pinigų buvo mano, kad buvo tvarkomas bendras ūkis“, – kalbėjo Renata.
Meilė įsižiebė kalėdojant
Renata kunigą E.Jurgelevičių pirmą kartą išvydo savo namuose, kai jis atėjo kalėdoti.
Susitiko žvilgsniai, ir prasidėjo draugystė, trukusi maždaug penkiolika metų.
„Mano gyvenimas – tragedija. Iš pradžių kunkuliavo pakilūs jausmai. Tikėjausi gyventi ilgai ir laimingai, būti laimingiausia moteris – mylėti, būti mylima ir tikėjausi, kad mano vaikai irgi bus laimingi. Bet nieko panašaus nenutiko. Daugiau tokios klaidos jau niekada nebedaryčiau.
Kai prisimenu viską, net nesitiki, kad aš šį žmogų dangsčiau visose situacijose pati save prarasdama, atsisakydama draugų, pažįstamų, giminių, pasibuvimų kartu, pasisėdėjimų prie kavos puodelio.
Ir dar per teismą patyriau šitiek bjaurasties ir purvo, jis visaip stengėsi mane pažeminti“, – „Lietuvos rytui“ atviravo moteris.
Moteris tiki, kad kadaise šis vyras ją mylėjo, gal kitaip, savotiškai. Ji su vaikais gyveno name Rimkuose, vyras atvažiuodavo kartais dienai, kartais dviem per savaitę. Jos pečius buvo užgulę visi rūpesčiai – namai, vaikai, kuriuos tekdavo vežioti į darželius, mokyklas. Ir dar dirbti.
„Jis pasirodydavo kaip jaunas mėnulis. Jaučiausi taip, tarsi turėčiau meilužį, kuris ištrūkęs iš šeimos kartais užšoka pas mane.
Aš su vaikais gyvenau savo gyvenimą šiame pasaulyje, jis – aname. Ten visai kita respublika. Jie jaučiasi tarsi karaliukai, laikui bėgant patys susidievina.
Be abejo, tikėjausi, kad jis mes kunigystę, gyvensime kaip visos normalios šeimos.
Bet laikui bėgant supratau, kad to niekada neįvyks. Taip pasielgti gali tik brandi asmenybė. O gyventi dvilypį gyvenimą jiems labai patogu“, – kartėlį liejo trijų vaikų motina.
Vaikai susitinka su tėvu
Vyriausiam neįprastos poros sūnui jau sukako aštuoniolika, tačiau tėvas nepasveikino jo pilnametystės proga. Vėliau tarstelėjo, kad nebuvo pakviestas į „balių“.
Praėjusį pirmadienį su tėvu buvo susitikę mažieji Renatos vaikai.
„Negaliu drausti jiems susitikinėti, nors vaikai po pasimatymų grįžta pikti. Leidau, tik prašiau, kad kartu nebūtų naujosios ponios. Paaiškėjo, kad ji buvo, visi laiką leido mūsų senuosiuose namuose“, – apmaudo neslėpė Renata.
Moteris neatmeta, kad kunigo rūpinimasis vaikais pastaruoju metu susijęs su byla dėl jų išlaikymo. Birželį paaiškės, ar antrą kartą teisme pasiseks pasirašyti taikos sutartį.
Renata tvirtina, kad nori atgauti tik savo dalį ir jokių kitų turtų jai nereikia.
„Niekas nieko nepraras, jei jis išeis iš kunigų luomo. Ir daugiau tokių yra. Teorija – viena, praktika – visai kas kita: jie kalba vienaip, daro antraip, o mąsto turtbūt trečiaip“, – svarstė moteris.
Išvyko dirbti į Norvegiją
2013 metais, kai galutinai suprato, kad bendro gyvenimo nebesulipdys, Renata pradėjo ruoštis kelionei į Norvegiją.
„Galėjau atsidurti gatvėje su trimis vaikais. Jutau psichologinį spaudimą: nepatinka – gali išeiti, patyriau patyčias.
Bijojau likti benamė, todėl nusprendžiau, kad reikia važiuoti į užsienį užsidirbti naujam būstui.
Taip ir padariau“, – prisiminė Renata.
Kunigo širdis – ne geležinė
– Atrodo, kad netikėtai sutikta moteris ir meilė jūsų gyvenimą apvertė aukštyn kojomis? – „Lietuvos rytas“ Žygaičiuose užkalbino kunigą E.Jurgelevičių.
– Viskas – iš meilės. Nenoriu šia tema kalbėti. Ar čia kokia nors sensacija? Patys matote, koks tas gyvenimas.
– Susilaukėte net trijų vaikų. Bet juk jūs – katalikų kunigas.
– Tai buvo meilė. Negi manote, kad kunigui įdedama kitokia širdis – geležinė ar dar kokia? Ar jūsų gyvenime nebuvo meilės?
– O kaip dėl celibato?
– Na, įvyko klaida.
– Ne viena, trys klaidos.
– Tačiau malonios... (Staiga susizgribęs ištarė: „Šitą iškirpkite“. – Red.) Celibatas draudžia gyventi šeimoje. Bet ji juk su manimi negyvena, pasiėmė vaikus. Aš gyvenau sau, ji – sau, vaikai buvo pas ją, aš dirbau.
O ką jūs siūlote – gal reikėjo jai sakyti: darome abortą arba palikti vaiką gyvybės langelyje? Kas garbingiau – nužudyti vaikus ar tris vyrus išauginti Lietuvai? Yra vaikai, privalai juos išlaikyti ir jais rūpintis.
Aš ketverius metus su jais vienas pats gyvenau. Ir į mokyklą vežiojau. Nevarykite ant manęs.
Dabar jos vaikus augina sesuo. Ir abi stengiasi kiek galėdamos trukdyti, kad nesusitikčiau su savo vaikais, nuteikinėja juos prieš mane.
Su jaunesniaisiais mus sieja stiprus ryšys, vyriausias – pilnametis, pats nusprendžia, kiek bendrauti.
– Ar vaikai gavo jūsų pavardę?
– Ne mano. Toks buvo mamos pageidavimas, nors galėtų turėti ir mano.
– Sakote, rūpinatės vaikais, bet Renata kreipėsi į teismą dėl vaikų išlaikymo. Kitą mėnesį numatytas teismo posėdis.
– Mes sutarsime dėl taikos sutarties. Ji jau ketveri metai Norvegijoje. Ji iš anksto planavo išsiskirti, nusipirko butą.
– Tai gal kada nors anksčiau reikėjo išsižadėti kunigystės, susituokti, mylėti moterį ir auginti vaikus? Taip neseniai pasielgė vienas kunigas kaimyniniame rajone.
– Gal. Bet ji tokio pageidavimo neišsakė. Be to, mes nebūtume ilgai gyvenę kartu.
Pamačiau, kas ji per žmogus. Gali sieti namas, vaikai, dar kas nors, bet tai nebuvo žmogus, su kuriuo būtų galima gyventi.
Aš gyvenau su ja tik dėl vaikų. Vaikas turi turėti tėvą, duonos.
Sudužusio ąsočio sulipinti neįmanoma.
O kodėl turėčiau atsisakyti kunigystės? Dėl ko? Apie ką mes kalbame? Ar aš neatlieku pareigų?
– Bet jeigu moteris pagimdė tris vaikus, vadinasi, jus iš tikrųjų mylėjo.
– Pagimdo ir išvažiuoja į Norvegiją darbuotis.
– Gal neturi iš ko pragyventi?
– Oho! (Nusijuokia.) Vergauti jie ten važiuoja – visiems reikia pinigų. Ir čia viskas dėl pinigų, turtų. Mes pykstamės tik dėl pinigų. Ir tai vienintelis dalykas, kuris jai rūpi.
– Ar daug kunigų turi vaikų?
– Nelendu į kitų žmonių gyvenimą. Su savo nesusitvarkau.
– Kalbama, kad jūs jau turite kitą moterį.
– Kitą moterį? O kam man kita moteris? Žinote, kaip būna. Jei bažnyčioje ar mano namuose moteris ką nors dirba, kai kas gali sakyti – klebonas su moterimi. Jokios kitos aš neturiu.
– Renata sakė, kad jūsų bendruose namuose surado jus su nauja sugyventine.
– Kai ji atvažiavo raktų, buvo moteris – pasamdžiau žmones, kad viską sutvarkytų, išplautų.
– Ar namą su sklypu Rimkuose pirkote kartu, sudėję savo ir Renatos santaupas?
– Namas pirktas už bendrus pinigus. Ji pardavė butą Klaipėdoje. Aš aštuonerius metus dirbau Rietavo senelių namų direktoriumi, dar iš aukų, pasiskolinau pinigų iš tėvų.
– Pirkote bendrai, o paskui namą su sklypu padovanojote tėvui?
– Pernai reikėjo namo statybą atiduoti vertinti. Ten ūkinės paskirties žemė, o tėvas ūkininkas, todėl, kad būtų paprasčiau, perrašiau jam.
Siūliau viską pasidalyti draugiškai, bet ji nenorėjo. Siūliau parduoti tą namą, ir viskas. Jis mums – kaip nereikalingas daiktas.
– Renata sakė, kad jūs iš namo išsivežėte visus daiktus, net įmontuojamą virtuvės komplektą, išrovėte krūmus. Dėl to esą sumažės parduodamo namo kaina.
– Sumažės kaina dėl virtuvės komplekto? Juk parduodamas namas. Pažiūrėkite teismo sprendimą – parduoti namą ir sklypą.O visa kita, kas viduje, yra nurodyta? Taigi laikykimės įstatymų.
Nieko neišplėšiau, tvarkiau viską, kaip priklauso. Ji pati dar rugpjūtį išsivežė savo daiktus.
– Ar Rimkuose, kur nusipirkote namą, žmonės žinojo, kad jūs – klebonas?
– Ten kaimas – jiems tai nerūpi. Pasakiau, kad dirbau Mažeikių rajone, o žmonės iškart mano, kad tai „Mažeikių nafta“.
– Ar nesigailite, kad viskas taip susiklostė?
– Kad daviau pasauliui tris gyvybes? Ar jūs kada nors gailėjotės, kad mylėjote? Bet už klaidas reikia mokėti.
Ką skelbiame, turime savo gyvenimu įkūnyti
Kęstutis Kėvalas, Telšių vyskupas: „Jeigu tai, ką girdime, yra tiesa, tai nėra suderinama su kunigo pašaukimu.
Tai liūdnos žinios, man iš tikrųjų dėl to labai širdį skauda, nes kunigas yra didelio pasitikėjimo žmogus, kaip ir pati Bažnyčios institucija.
Turime būti pavyzdžiai, ir tai, ką skelbiame, turime savo gyvenimu įkūnyti.
Bažnyčios nuostata labai aiški – tu myli visus, o ne vieną. Tai reiškia, kad turi atsiduoti visiems – ir vyrams, ir moterims, ir vaikams.
Kadangi kunigas yra visų žmogus, tokie pavyzdžiai kaip šis jau seniai suprantami kaip nederami. Trumpai kalbėjausi su kunigu, sutarėme artimiausiu metu susitikti ir apie viską kalbėsime išsamiau.
Tai reikia ištirti. Yra nustatytos Bažnyčios procedūros, įprasta tokiais atvejais tvarka – pirmiausia apklausa, jeigu reikia – ir tribunolas.
Nenoriu kol kas kalbėti apie kunigo suspendavimą. Bažnytinis teismas, kaip ir civilinis, stengiasi gerbti abi puses – leisti žmogui išsikalbėti, išsakyti, kaip jam atrodo situacija.
Diskusijos dėl celibato vyksta visus du tūkstančius metų. Yra Bažnyčios nuostata, kad Jėzus buvo nevedęs ir kad jo troškimas atsiduoti visiems žmonėms kartu yra sprendimas atsisakyti šeimos.
Kunigui bažnytinė bendruomenė irgi yra šeima. Kol kas Bažnyčia palaiko mintį, kad kunigas turi būti nevedęs. Šiandien priimame tą tvarką kaip duotybę.
Jei turtas tampa tikslu, iš karto patenkame į kitą, labai rizikingą ir pavojingą, zoną, nes kunigo tarnystė įdarbinama kitam tikslui, o ne kunigiškai misijai. Jei turtas kliudo žmogui, jis turi greitai daryti išvadas, nes kitaip iš turto padaromas stabas.
Yra taisyklė: turtas tarnauja bendram gėriui, o man reikia tiek, kiek galiu pasitarnauti žmonėms. Prireikia išminties, kai turi nustatyti ribą, kas reikalinga ir kas per daug.
Žmogus gali padaryti klaidą, nuodėmę, nupulti, jį gali ištikti nemalonūs dalykai – tai nekelia nuostabos. Bet kai tai vyksta ilgą laiką, kai tai tampa tarsi gyvenimo stiliumi, jau yra negerai. Panašių istorijų pastaruoju metu neteko girdėti.“
