Tai – pirmoji, kukli vienos dienos Vilkpėdės slaugos ligoninėje istorija. Tokioje sostinės medicinos įstaigoje, kurioje medikams dirbti, atrodytų, yra „ne prestižas“. Ir į kurią – šio įsitikinimo sunku atsikratyti – žmonės suvežami tam, kad „laimingai sulauktų mirties“.
„Labas rytas. Dirbam“
Baimės vaza, kurią tempiausi ketindama Vilkpėdėje padirbėti slaugytojos padėjėja, sudužo apsivilkus mėlyną chalatą. Nes ne paliatyvios slaugos skyrius buvo ta vieta, kurioje pirmiausia atsidūriau, bet kineziterapijos salė ir joje vykstantis rytinis užsiėmimas.
„Bumt“, – aukštas vyriškis mėtė kamuoliuką į sieninių kopėčių turėklą tarsi į krepšinio lanką.
„Bumt ir bumt“, – suko žvilgsnį ne nuo manęs, bet nuo visų. Jam neįdomu? Veidas bylojo, kad taip. Nors ranka buvo gana taikli. Akivaizdu, kad krepšinio kamuoliai jo rankose kažkada buvo virtę jei ne tritaškiais, tai tikrai dvitaškiais.
Bet dabar šis gana aukštas vyras turėjo mankštintis kartu su tais, kurie į salę suėjo pasiremdami vaikštynėmis arba slaugytojų buvo suvežti neįgaliųjų vežimėliais. Ir jis juos ignoravo. Kiek pažaidęs kamuoliuku tiesiog iškulniavo lauk.
„Skauda?“ – klausiu susigūžusio vežimėlyje vyro. Jis linkteli. Akys – ramios, bet kepurė su snapeliu prigludusi prie kaktos taip, kad paslėptų veidą. „Kažką skaitai?“ – beprasmis klausimas išsprūsta pamačius, kaip vyriškis spaudžia prie šono į mankštą atsivežtą knygą. Nepaliko palatoje, vadinasi, kartu pasiėmė kažką svarbaus?
Vyras neatsakė. Atrodo, kad nesuprato klausimo. Arba jo paties mintys buvo taip giliai, kad mano žodžiai jų nebepasiekė.
„Dirbam“, – kineziterapeutė Justina išdalino visiems svarmenis. Nejuokauju – visiems: vieniems – kilograminius, kitiems – lengvesnius, tretiems – tik lazdeles.
„Vienas, du“, – ir rankos kyla aukštyn, tiesiasi į šonus, leidžiasi žemyn. Vienų jos smūgiuoja taip, kaip liepia „gydytoja“, kitų vos vos sujuda. Kiekvienas stengiasi atkartoti jos judesius taip, kaip pavyksta.
Jie kartu lenkiasi, siekia tai viena, tai kita ranka grindis. „Mėto“ į šonus kojas ir taip pamažu pamažu išjudina sustingusius sąnarius.
„Patrepsim“, – sako Justina. Ir visų kojos ima dunksėti į žemę.
Ir tai vadinasi slauga? Juk maniau, kad toje ligoninėje visi pacientai nepakyla iš lovų. Bet pakyla, nors ne visi.
Kodėl jie čia?
„Gatvėje sudribau kaip maišas. Ėjau ir susmukau: atsijungė ir rankos, ir kojos“, – Igoris, atrodytų, yra per sveikas ir per linksmas, kad būtų slaugomas ligoninėje. Bet jis yra būtent joje.
„Ir dabar taip kartais nutinka, – pratarė. – Pametu save“.
Kaulų lūžiai, senatvinė silpnaprotystė, insultas, Alzheimerio ir kitos ligos. Tokios, kurios nebeleidžia žmogui pasilikti vienam. Arba vėžys. Arba dar kokia nors negalia, kuri į rankas sriubos šaukštą įduoda slaugos ligoninėje.
„Vis dar jaučiu, kad pėdą skauda. Turiu smarkiai įtempti mintis, kad suvokčiau, kad kairės kojos iki kelio nebėra“, – štai taip savo būklę apsakė Adolfas.
Po operacijų Vilniaus klinikinėje ligoninėje jis turėjo pasiekti Vilkpėdę. Joje Adolfas buvo praleidęs vos kelias savaitės, bet kineziterapijos pratimus darė taip, tarsi tai būtų tik pasimėgavimas. Kiek tam prireikė valios?
„Gal būtų įmanoma greičiau apsiprasti be kojos, bet skausmas vis tiek gyvas. Ir nuolatinis, neįmanoma jo numalšinti“, – bigę rankomis apėmė vyras.
Kraujagyslių patologija šiam žmogui į rankas įdavė ramentus. Ir ne cukraligė ar kokie nors rūkalai, užkemšantys kapiliarus, padarė jį negaliuoju. Liga, kuriai prilipus teko darbo imtis chirurgams. Nes kitas pasirinkimas būtų buvęs gangrena, kraujo užkrėtimas ir mirtis.
Skirtingos moterys – skirtingos ir šypsenos
Aldona ir Valentina. Dvi moterys – du skirtingi pasauliai.
Smulkutei Aldonai – 90 metų, o jos akys kaip ir šypsena – giedros. „Ant kilimo kojos susipynė. Griuvau. To pakako, kad lūžtų dubens kaulai.
Buvo dvi operacijos, o dabar esu čia. Negaliu dar savarankiškai vaikščioti, judu, atsirėmusi į vaikštynę“, – štai kokia nelaimė atėmė iš Aldonos senatvės ramybę.
Tol, kol ligoniai vienas po kito, talkinant slaugytojoms, iš kineziterapijos salės išsivaikščiojo po palatas, Aldona dar ilgokai pamynė dviračio pedalus. Tiek, kiek leido jos jėgos.
Valentina tuo metu, įsikibusi abiem rankomis, suko treniruoklio rankeną. Įdavė jį į rankas kitokia liga. „Dirbau kirpėja, – pratarė vis pindama ir pindama plaukus į dvi šviesias kaseles. – O dabar štai sergu“. Kuo? Moteris gūžtelėjo pečiais.
Aš jas dar sutiksiu. Pavakare. Ypatingoje ligoninės vietoje, pilnoje muzikos. Kaip ir kitus tą rytą besimankštinusius žmones.
„Kalinką“. Padainuokit „Kalinką“, – tuo metu grojančios gitara medicinos psichologės Julitos Kašponienės ims prašyti jos koncerto besiklausantys pacientai. Tai bus jiems skirta savita muzikos terapijos pamoka. Tokia, kurią palankę keturis mėnesius, šie žmonės kartu dainuos ir liaudies dainas, ir lietuviškus meilės romansus.
„Dabar dar jie naujokai. Neseniai vieni baigė slaugos kursą, kiti – pradėjo. Praeis dar šiek tiek laiko, ir uždainuos jie visi,“ – patikino Julita.
Užduotis – išsaugoti gyvybingumą
„Jau ne kartą jis pas mane buvo“, – patikino Aleksandra: moteris, ant kurios lovos palatoje ergoterapeutas Gabrielius Jakubkevičius prisėdo tam, kad pramankštintų lūžusį peties sąnarį.
„Dažnai svaigsta galva, ir kraujospūdis labai aukštas, – atmintis, atrodo, Aleksandros neišdavė. – O ranką susilaužiau pernai gruodį. Norėjau skalbinius išimti iš skalbimo mašinos. Jie buvo susivėlę – timptelėjau smarkiau ir paslydau. Griūdama trenkiau petį į durų kampą. Ir likau tįsoti ant žemės.
Gyvenu viena, tad tokią mane, parkritusią, dukra ir surado“.
Štai toks buvo Aleksandros kelias į Vilkpėdę iš daugiabučio sostinės Žirmūnuose. Namų, į kurių kiemą pastaruoju metu ji išeidavo remdamasi į vaikštynę. O dabar, Gabrieliui padedant, į rankas kartais bando paimti siūlų gniūžtę bei virbalus.
„Stengiamės kuo labiau užimti pacientus, kad ji imtųsi nors kokios veiklos. Galimybių nėra labai daug – sunku surasti tai, kas žmogui patiktų.
Organizuojame stalo žaidimų, sugalvojame kitokios veiklos, kuri lavina pažintines funkcijas, tačiau tai specifinė ligoninė, kurioje viso to labiausiai reikia gyvybingumui palaikyti. Juk kai dirba rankos, geriau dirba ir plaučiai, ir galva.
Svarbu, kad pacientai vien tik į save nesutelktų dėmesio, neužsisklęstų, neužsigulėtų lovose“, – paaiškino Gabrielius.
„O, kaip to norėtųsi, – įsiterpė Aleksandra. – Suku prisiversti ir į mankštą nueiti. Bet gulint ranką dar labiau skauda“.
Ligos ištrina atmintį
„Viskas man gerai. Rytoj važiuosiu namo“, – atrodė, kad moteris tuoj pat susikraus daiktus ir iš tikrųjų paliks savo palatą.
„Bet dar padirbėkim, – G.Jakubkevičius pasisodina ją priešais ir atverčia vaikiškų paveikslėlių knygą. – Kas čia?“
„Berniukas“, – ši nesuabejoja, nors piešinyje – medis. „Mažas berniukas“, – atkakliai kartoja, į kokį paveikslėlį berodytų G.Jakubkevičius. Žalias? „Taip taip“, – ji palinksi galvą taip, tarsi viską puikiai suprastų.
Tai kalba ne ji, bet liga. Insultas sutrikdė šios moters pažintinę funkciją. Ji ir sunkiai kalba, ir sunkiai supranta.
„Bandau lavinti jos atmintį, padedu pažinti daiktus, spalvas. Tai labai individualu, nes reikia surasti tik tam žmogui tinkantį pagalbos – ergoterapijos būdą.
Pacientai čia susirenka po kaulų lūžių, po insulto, sergančių įvairios formos demensija, taip pat – vėžiu, – sakė Gabrielius. – Ir tikrai ne visada žmogaus būklė joje pagerėja. Deja, būna, kad ji tik blogėja“.
Ir jie, medikai, visos situacijose, net jei jos yra ribinės, tiems žmonėms yra reikalingi. Kuri dabar diena? Koks mėnuo? Koks metų laikas? Šie klausimai lieka be atsakymų, jei žmonės nepakyla iš lovos.
Bet jei pakyla, jie ir susidraugauja, ir ima kurti savo istorijas, kurios po užsiėmimų, judant link palatos, neretai baigiamos sakiniu: „Einu gi namo“.
