O kitame krante – Saulė, Žvaigždės, dosnioji žemė, padorumas, ištikimybė, drąsa, grožio ilgesys ir pats grožis, taurus mokytojo ir mokinio ryšys, vyriškumas ir moteriškumas, šventoji duona, miškai, upeliai, nekaltybė, normalios šeimos židinys, dievdirbiai ir žvejai, mąstytojai, poetai, moralistai. Kitaip tariant, viename krante – vulgarūs materialistai, kitame – idealistai.
Įdomu, kad filosofas nepalieka jokio trečiojo varianto: anot jo, „arba Tu renkiesi pornografinę Didžiojo Brolio imperiją, arba ano kranto pievas, žolynus ir kalvas.“
Jau ne pirmą sykį girdžiu, kad pasaulio pabaiga užgriuvo mus ne iš tos pusės, iš kurios tikėomės, – ne imperija iš Rytų, o Europos Sąjunga.
Kur jis, kur tas anas krantas? Primena mitą, prarasto rojaus ilgesį. Kur buvo rojus? Kaime, kurio nebėra? Ko gero, tai iš kaimo į miestą išvažiavusios kartos sukurtas mitas, mitas apie vaikystę (prarasto rojaus atitikmuo).
Kada Lietuva gyveno aname krante, kur gyvenimas buvo toks dvasingas ir tikras? Viduramžiais? Devynioliktame amžiuje, dvidešimtojo pradžioje? Sovietmečiu? Anas krantas tik mūsų sąmonėje, svajonėse, nes realybėje jo niekada nebuvo. Gali būti, kad filosofas kalba apie kamerinę kultūrą, skiriančią daugiau dėmesio vidui, ne išorei.
Apie kultūrą, kur yra aiškūs standartai, kriterijai, vertybių hierarchija ir pan. Kultūra niekur nedingo, tik sumažėjo jos adeptų skaičius. Skoniai keičiasi. Be to, sovietmečiu būta nemažai fiktyvių kultūros „gyventojų“. Pasikeitus sąlygoms jie sėkmingai emigravo į verslą ir kitas šou sritis.
A.Šliogeris piktinasi Didžiuoju Broliu, kuris „ano kranto“ gyventojus vadina runkeliais, bet pats filosofas labai nepagarbiai kalba apie tuos, kuriems patinka „akropoliai ir siemensai“. Taip, daug prasto skonio, bet tokia demokratijos ir iš jos kylančios rinkos ekonomikos esmė – yra paklausa, yra ir pasiūla, o madą ir skonį diktuoja daugumos įgeidžiai, kuriais manipuliuoja gudrūs prekybininkai ir politikai.
Tik ar verta demonizuoti televiziją ir kitas pramogas? Ar prasminga kaltinti žmogų, kad jam labiausiai rūpi paėsti, pasidulkinti ir rūpintis savo palikuonimis? Galima tik stengtis plėsti jo sąmoningumo horizontą, bet kaltinti ar keikti – labai nefilosofiška.
Suprantu, vyresnius, konservatyvius žmones erzina iš Europos į mūsų tamsumo (homofobija, ksenofobija etc.) arklides plūstanti liberalizmo srovė. Bet tai kyla ne iš noro pakenkti, o atvirkščiai – tai siekis rūpintis kuo platesniu žmonių poreikių spektru.
Todėl kartais susiduriame su komiškomis situacijomis, visiems įtikti sunku. Savižudybės? Gyvenimas – kaip narkotikai, visi vartoja, tik vieni perdozuoja anksčiau, kiti vėliau. Ir jau tikrai ne Europos Sąjunga kalta dėl masinės emigracijos. Šalies perėjimas iš agrarinės į modernią šiuolaikinę valstybę skausmingas, kai kam net tragiškas.
Skaitydamas prostitucijos istoriją radau įdomų faktą – filosofas ir įstatymų kūrėjas Solonas atėniečiams skyrė viešnamius kaip vaistą nuo homoseksualumo. Argi ne žavu? Deja, mūsų laikais filosofai mums skiria tiktai apokalipsę.
Mitologiniuose siužetuose kitame požemio upės krante įprastai gyvena mirusieji. A.Šliogeris gausiai remiasi graikų mitologijos įvaizdžiais, sako, kad abu krantus – materialistus ir idealistus – skiria negyva upė. Ar mums jau reikėtų susitaikyti su tradicinių vertybių mirtimi?
Vis dėlto manau, kad didžioji dalis mąstančių ir veiklių žmonių kaip tik ieško trečiojo varianto: kaip sujungti A.Šliogerio minimus du krantus, kaip išsaugoti tradicines vertybes netradicinės orientacijos laikais.
Ir manau, kad mums neblogai sekasi, nes mes gyvename, po velnių, gyvename nepaisydami apokalipsės.
