Daugybė dokumentų saugo Vilniaus senamiestį, kuris įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Tik ne Prezidentūros parką, kur, pasirodo, galima šeimininkauti kaip sodininkų bendrijoje Pagubėje ar Ožkiniuose.
Nors Prezidentūros parkas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, yra Senamiesčio apsaugos zonoje, prezidentės spaudos tarnyba tikino, kad jokių leidimų sodinant medžius nereikia.
Beje, prezidentei D.Grybauskaitei, balandžio 20-ąją Prezidentūros parke pasodinusiai šimtmečio ąžuoliuką, niekas dar ir nepatarė, kad ąžuolams Vilniaus priesmėlis nelabai tinka.
Kvietė visus prisidėti
Prezidentūra, šaštadienį vilniečius ir miesto svečius kvietė į parką, siūlo pasidžiaugti ir prezidentės pasodintu šimtmečio ąžuoliuku.
D.Grybauskaitė parke ąžuoliuką pasodino prieš savaitę.
Taip ji pakvietė prisidėti prie pavasarinių aplinkos tvarkymo ir medžių sodinimo iniciatyvų.
Anot prezidentės, valstybės atkūrimo šimtmetį daugelis galėtume įprasminti prie savo namų, gimtosiose vietose pasodindami ąžuoliukų ir kitų medelių, kad jie augdami mums primintų šiuos nepaprastus 2018-uosius, kai ypač dažnai kartojome žodį „Nepriklausomybė“.
Sodinti medžius, minint reikšmingas datas ir įvykius, – sena Lietuvos tradicija.
Viskas surašyta registre
Paklausta, ar teisėtai Prezidentūros parke pasodintas ąžuoliukas, Kultūros paveldo departamento (KPD) atstovė Dovilė Bielevičiūtė bedė pirštu į Kultūros vertybių registrą.
Į jį įtrauktų objektų apribojimai susiję su jų vertingosiomis savybėmis, kurios yra saugotinos.
O Prezidentūros parko, kuris vadinamas Vilniaus reprezentacinio statinių komplekso parku, vertingosios savybės yra šios: planavimo sprendiniai – peizažinio parko plano struktūra, tūrinė erdvinė kompozicija, taip pat žemės ir jos paviršiaus elementai – lygus reljefas, besileidžiantis šiaurės rytų kryptimi.
Vertingi želdynai ir želdiniai – medžių grupės. Šiame parke vyrauja vietinės medžių rūšys: paprastasis klevas, ąžuolas, mažalapė liepa, uosis, kalninė guoba, karpotasis beržas, taip pat keli introdukuoti medžiai: didžialapė liepa, platanalapis klevas, paprastasis kaštonas ir amerikinis uosis.
Registre išskirti Prezidentūros rūmų parko ąžuolai. Devyni jų buvo paskelbti savivaldybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu.
Ir dar. Dokumente yra pastaba: prieš tvarkymo darbus atlikti istorinius fizinius tyrimus.
Taip juodu ant balto išdėstyta registre, kuris paveldosaugininkams yra kaip katekizmas.
Reikalauja krūvos leidimų
D.Bielevičiūtė dar pridūrė, kad S.Daukanto aikštėje esanti Prezidentūra patenka ir į Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento zoną.
Joje kiekvienam kvartalui nustatytas tvarkymo ir naudojimo režimas.
Pasak D.Bielevičiūtės, 25-ajame kvartale, į kurį patenka Prezidentūra, teoriškai galimi želdinių tvarkymo, genėjimo, regeneravimo ir atkūrimo darbai pagal ikonografinę medžiagą, bet būtina dendrologinė, archeologinė ekspertizė ir Vilniaus savivaldybės, Aplinkos ministerijos bei KPD leidimai.
Gali prireikti parengti atskirą projektą ir atlikti net mokslinius tiriamuosius darbus.
Tad kokios baudos gresia už tokioje vietoje savavališkai pasodintą medį?
Čia D.Bielevičiūtė išsisuko nuo tiesaus atsakymo – esą baudos priklauso nuo konkrečių darbų.
Nusispjauna į suvaržymus
Visai kitaip mano Prezidentūra. Esą pagal teisės aktus, institucijų leidimo medeliams sodinti nereikia.
O šimtmečio ąžuoliuko sodinimo vieta buvo parinkta kartu su specialistais. Kokie teisės aktai leidžia taip elgtis, kas konkrečiai parinko vietą ąžuoliukui, prezidentės spaudos tarnyba nepasivargino išvardinti.
O savivaldybės atstovai nusiplovė rankas. Želdinių poskyrio vedėja Giedrė Čeponytė aiškino dar kitaip – neva savivaldybės leidimo sodinti šį ąžuoliuką nereikėjo, nes sklypas yra ne bendro naudojimo teritorija.
„Sklypo valdytojas yra prezidento kanceliarija ir ji rūpinasi jame esančių medžių priežiūra, sodinimu ir kitais darbais“, – tikino G.Čeponytė.
Vadinasi, Senamiestyje esančių sklypų valdytojai gali sodinti medžius be savivaldybės leidimo.
Ir nesvarbu, kad Vilniaus senamiesčio tvarkybos rekomendacijos įspėja: nerekomenduojama formuoti naujų želdynų archeologinio paveldo vietose, jei tai gali sukelti pavojų šiam paveldui.
Aptiko vertingų radinių
Sodinant medžius archeologinio paveldo vietose šaknys gali fiziškai ardyti paveldo objektą.
O juk pati Prezidentūra prieš ketverius metus eksponavo itin retus gotikinius koklius, buities daiktus, indus, aprangos detales, batų kolekciją parodoje „Pamirštasis Vilnius. Iš Prezidentūros erdvių istorijos“.
Parodos ekspozicijoje buvo pristatomi vertingiausi archeologiniai radiniai po 1995–2008 metais atliktų Prezidentūros rūmų teritorijos archeologinių kompleksinių tyrinėjimų.
Prezidentūros teritorija archeologus nustebino radinių gausa ir įvairove – kauladirbio, juvelyro, puodžiaus ir odininko sodybų vietose rasta darbo įrankių, žaliavos ir pagamintos produkcijos, gotikinių koklių, buitinės keramikos, stiklinių indų dalių, ypač gausiai šioje teritorijoje išlikę XVI–XVII a. odiniai ir mediniai dirbiniai, senųjų medinių pastatų, įrenginių liekanos.
Specialistai džiūgavo: visa kolekcija iliustruoja turtingą XIV amžiaus rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtą unikalios Vilniaus senamiesčio dalies istoriją.
Specialistai naujų medžių Senamiestyje nerekomenduoja sodinti ir dėl to, kad augdami jie užgožia panoramą iš pagrindinių apžvalgos taškų.
Panašu, kad žvalgydamiesi į Prezidentūros parką po kelių dešimtmečių mūsų vaikai ir anūkai regės tik storas ąžuolo šakas.
Po medžiu slėpdavo lietuvišką spaudą
Šalies vadovės pasodintas ąžuoliukas yra išdaigintas iš Biržų rajone, Purviškių kaime, augančio istorinio ąžuolo (nuotr.).
Po juo knygnešių karaliumi vadintas Jurgis Bielinis slėpdavo lietuvišką spaudą.
Šiemet sausį sukako 100 metų po garsiojo knygnešio mirties, kuri jį užklupo pakeliui į Vilnių, skubantį sužinoti apie pasirengimą atkurti valstybę.
Knygnešystė, kaip pasipriešinimas Rusijos caro valdžios paskelbtam lietuviško žodžio draudimui, truko keturis dešimtmečius.
Užsienyje išspausdintas lietuviškas knygas į Lietuvą gabeno apie tris tūkstančius knygnešių.
Šią jų veiklą, taip pat artinusią nepriklausomybę, UNESCO yra įvertinusi kaip unikalų, pasaulyje atitikmenų neturintį reiškinį.
Sodinant ąžuoliuką dalyvavo J.Bielinio proproanūkė, muzikos mokytoja ir chorvedė vilnietė Viktorija Silenkovaitė.
Vilniaus dirvožemis ąžuolams netinka
Vilniečius apnikusi ąžuolų sodinimo manija. Net ir anksčiau, kai Lietuva dar nešventė valstybės šimtmečio, savivaldybės dažniausiai prašė leidimų ąžuolams sodinti.
G.Čeponytė nuliūdino: nors tai – nuostabūs medžiai, Vilniuje nėra tinkamos žemės jiems augti.
Ąžuolai netrunka įsikibti į riebią, molingą dirvą, bet sostinės dirvožemis – priesmėlis, kuriame daug geriau auga liepos ar klevai.
