Peržiūrėjus praėjusių metų Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) rezultatus pastebima, kad daugiau nei pusėje Lietuvos savivaldybių kas penkto dešimtoko matematikos žinios nepasiekia patenkinamo lygio. Kiek geresnius rezultatus dešimtokai demonstravo lietuvių kalbos patikrinime. Čia pagrindinio lygmens nepasiekė 10-12 proc. visų dešimtokų.
Skaičiuojama, kad ketvirtadalis šalies mokinių nepasiekia bazinio žinių lygmens matematikos, gamtamokslio ugdymo, skaitymo gebėjimų srityse. ŠMM duomenimis, kaimo vaikams pavyti Vilniaus vidurkį prireiktų daugiau nei dvejų metų.
Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius kalbėdamas su naujienų portalu lrytas.lt sakė, kad dėl prastų rezultatų kaltinti galima tikslo neturėjimą. Anot jo, mažesnės mokyklos turi palankesnes sąlygas siekti gerų rezultatų, tačiau Lietuvoje gerų rezultatų siekimas kažkodėl nėra esminis mokymosi ir mokymo tikslas.
- ŠMM paskelbė, kad itin smarkiai skiriasi miestuose ir regionuose besimokančių vaikų rezultatai. Kaip manote, kodėl taip yra? – naujienų portalas lrytas.lt paklausė S.Jurkevičiaus.
- Greičiausiai yra nesutvarkytos sistemos rezultatas. Reikėtų pasakyti, kad kaimų arba rajonų mokyklos turi geresnes sąlygas: gerokai mažesnes klases, geresnę aplinką, negu miesto mokyklos, bet rezultato nepasiekia.
O nepasiekia greičiausiai dėl to, kad sistema yra pakankamai iškreipta tuo aspektu, kad reiklumas tam tikro rezultato, Lietuvoje nėra siekiamybė. Tą reikia pasakyti aiškiai. Mes matome tai, kai atsiranda skirtumai tų rezultatų, pavyzdžiui tarp miestų ir regionų mokyklų, bet mes nekeliame to rezultato, kaip siekinio visoms mokykloms.
Išsigąstame, kai pamatome, koks yra skirtumas, bet viešai nedeklaruojame, kad siekiame kažkokio gero rezultato visoms mokykloms. Ir dabar kalbame apie įvairiausias veiklas mokykloje, bet pamoka ir mokymasis nėra turbūt kertinė ašis, dar turint galvoje etatinį mokytojų darbo apmokėjimą.
- Ministerijos pastebėjimas yra, kad mokinių nedomina mokymosi turinys, o mokytojai neretai taiko pasenusius metodus. Kaip reikėtų spręsti šią problemą?
- Manau, kad toks vertinimas yra keistas, kad kažkas kažko nedomina. Nėra jokių pasenusių metodų ar kažkokio neypatingo turinio. Juk ministerija tą patį turinį tvirtina. Jeigu jie nori tą turinį modernizuoti, ką ne kartą kalbėjo apie lietuvių kalbą, tai turėtų tą ir padaryti. Lietuvių kalbos mokymosi turinys yra apgailėtinas ir gali kai kuriais aspektais daryti žalą.
Tai, kad turinys taptų labai linksmas visiems, yra neįgyvendinama. Tiesiog, reikia aiškiai pasakyti, kad mokymasis ir turinys nėra žaidimai. Taip pat turime aiškiai pasakyti, kad nuo devintos klasės prasideda rimtesnis darbas ir siekiniai. Tiems, kurie to pasiekti negali, yra atviros profesinio mokymo durys.
Kalbėkime aiškiai. Dabar mes matome, kad tai yra imitavimo, manipuliavimo dalykai ir vėl, dažniausiai, lieka kalti vadovai, mokytojai, turinys. Sakoma, kad kažką reikia daryti iš naujo, bet kryptis nėra parodoma. Vyksta savęs apgaulės procesas – tiek visuomenės, tiek savęs. Keistas toks komunikavimas su visuomene, teigiant tam tikrus dalykus, kai iš tikro, jie neatitinka tikrovės.
- Statistika rodo, kad mokyklose ypatingai trūksta jaunų mokytojų.Palyginus su 2009-aisiais, šiais metais Lietuvoje dirba 70 proc. mažiau mokytojų, kurių amžius yra iki 25 metų. Šis skaičius krito nuo 828 iki 237.
Tuo tarpu žvelgiant į tą patį laikotarpį pastebimą, kad kone dvigubai išaugo mokytojų nuo 55 metų amžiaus skaičius. 2009 buvo suskaičiuota 7903 šios amžiaus grupės mokytojų, o štai šiemet jų skaičiuojama jau 11 708. Tai yra 48 proc. augimas. Kaip manote, kokios įtakos tai turi moksleivių rezultatams?
- Toks klausimas neturėtų būti keliamas, tai nėra korektiška. Yra puikių vyresnės kartos mokytojų, kurie mokykloje siekia tam tikro gero rezultato. Didelė dalis jaunos kartos atėjusi į mokyklą nesiekia rezultato, o daro vadybines pamokas. Tai yra labai rimtas dalykas.
Vyresnės kartos mokytojai siekia vaikus išmokyti, pasiekti gerų rezultatų. Dažnai matome, kad jaunesnės kartos mokytojai ateina ir tiesiog sukuria žaidybinę atmosferą, kuri orientuota į malonų laiko praleidimą, bet ne į tam tikrą siekinį. Tai yra kertinis momentas ir apie tai reikia kalbėti.
Išėjus daliai vyresnės kartos mokytojų iš Lietuvos mokyklų, situacija gali tapti dar rimtesnė ir blogesnė pagal rezultatus.
- ŠMM pateikti skaičiai rodo, kad trečdalis vaikų mokykloje jaučiasi nejaukiai, vieniši, o net 54 proc. mokinių patiria patyčias. Kaip tokias problemas reikia spręsti?
- Manau, kad yra sudarytos visos prielaidos ieškoti pagalbos – mokyklose yra psichologai, socialiniai pedagogai. Tiek daug sukurta priemonių, bet tų problemų mes vis kažkaip neišsprendžiame.
Manau, kad reikėtų grįžti ir kalbėti apie tai, ką mes mokykloje darome, ko siekiame, kokius reikalavimus keliame mokytojams ir visai švietimo sistemai. Keltinas klausimas, kas vyksta mokykloje? Ką mes ten veikiame? Ar mes ateiname tyčiotis, ar laiką praleisti, ar mokytis?
Manau, kad pirmiausia reikėtų pradėti kalbėti iš esmės, ko mes ateiname į mokyklą. Mes turime siekti rezultato, o visi tie dalykai didele dalimi, kai sistema pradeda veikti gerai, sprendžiasi savaime.
