Žurnalistės Daivos Žeimytės ir J. Bikulčienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Ponia Bikulčiene, jums mestas didelis šešėlis. Jūs įtariama korupciniais nusikaltimais. Ką jūs galite pati apie tai pasakyti?
– Labai skaudu, kad tokie įtarimai pareikšti, kadangi visą laiką dirbau valstybei, Kraujo centrui, stengiausi, kad donorams būtų patogesnės sąlygos, kad žmonės daugiau užsidirbtų.
Neturiu nieko pasakyti, nes paskaičiusi įtarimus, tiesiog nesupratau, kuo esu kaltinama – monopolijas organizavau, pardaviau kraujo plazmą be leidimo. Plazma neparduota, monopolijos neleidžia organizuoti įstatymai, Kraujo centro direktorė leidimų neišdavinėja. Tiesiog viskas surašyta tam, kad tikriausiai būtų kažkoks pagrindas mane paimti ir uždaryti.
– Jūs įtariama piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, prekyba poveikiu ir veikimu bendrininkų grupėje, organizuojant ir padedant stambiu mastu imtis komercinės ir profesinės veiklos, neturint specialios Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos išduotos licencijos tai daryti. Labai rimti kaltinimai?
– Taip, būtent tą ir kalbu. Buvo kalbama, kad aš pardaviau Nacionaliniam kraujo centrui priklausančias 3 tonas – 3 tūkst. litrų kraujo plazmos, kurios nereikia ligoninėms, ją galima perdirbti į vaistus, įmonei, kuri neturi licencijos. Su įmone pasirašyta sutartis birželio pabaigoje ar liepos pradžioje.
– Bet ji neturi licencijos. Kaip jūs pasirašėte tą sutartį?
– Mes pasirašėm sutartį, kad jeigu įmonės veiklai reikės kokios nors licencijos ar leidimo, ji privalės jį turėti.
– Ar ne prieš tai, kai sutartį pasirašai, reikia turėti licenciją?
– Mes pasirašėme sutartį dėl vaistų perdirbimo Italijos kompanijoje „KEDRION Biopharma“, ta kompanija sena, tai farmacinė gamykla ir ji visas licencijas turi.
Tiesiog joks veiksmas nebūtų daromas. Ši Lietuvos kompanija, su kuria pasirašėme sutartį, įsipareigojo iki to momento, kai bus išvežama plazma ir gaminami vaistai, licencijas gauti.
– Jūs iš karto sukėlėte abejonę, dėl ko dabar tenka aiškintis. Nebuvo licencijos, kuri privalo būti.
– Licencija privalo būti tada, kai atlieki veiksmus, kuriems reikia licencijos. Mes pasirašėme sutartį su kompanija, kuri pasiūlė geriausias sąlygas – ekonomines ir etines.
– Jūs sakote, kad jums pareikšti įtarimai yra niekiniai?
– Aš skaičiau tai, kas parašyta. Ten viską buvo galima patikrinti – ateiti, pasižiūrėti. Visi man pareikšti įtarimai surašyti pagal kompanijos „KEDRION Biopharma“ konkurentų, o kita kompanija yra vaistų gamintoja „Octapharma“, pagal jos atstovo Latvijoje skundą.
Mums tą skundą buvo persiuntusi Sveikatos apsaugos ministerija, mes atsakėme, kas skunde buvo parašyta, teikėme visą informaciją ministerijai, tarėmės, klausėme, ką daryti, nes Kraujo centras pats užsidirba pinigus, jis atsakingas už savo turtą.
Mes ne biudžetinė įstaiga, niekas neduoda jokių pinigų. Turėdavai ieškoti komercinių sprendimų, naudingiausių Kraujo centrui. Po to, kai pamačiau, kad yra tokie įtarimai, pati parašiau į STT raštą ir paprašiau, kad ateitų ir ištirtų šitą sutartį antikorupciniu požiūriu.
– Bet pareigūnams tai pasirodė pakankamas pagrindas dviem savaitėms jus uždaryti į Lukiškes.
– Aš ir manau, kad tai spaudimo priemonė, nes visiems atrodo, žmonės nesupranta. Jeigu surašė: bendrininkų grupėje, stambiu mastu, tai nevertina kaltumo požiūriu. Šiame etape niekas nevertina kaltės.
Jeigu surašyti tokie baisūs kaltinimai, kad gali trukdyti, slapstytis, aišku uždaro. Dvi savaitės, aš neturiu galimybės pareikšti nei savo nuomonės, nieko, pareigūnai tada bando rasti, kas ten buvo ne taip.
Kaltinama, kad aš leidimus monopolizavau išvežti iš Lietuvos šitai produkcijai, kuriuos išdavinėja Sveikatos apsaugos ministerija, kad monopolizavau rinką, kur licencijas tikrai išdavinėja ne Kraujo centras ir ne jo vadovė.
Darau dvi išvadas: arba pareigūnai patys nesupranta, ką rašo, arba, tikrai nenoriu antros išvados daryti, kad jie tiesiog vykdo užsakymus. Nes tai jau ne pirmas kartas.
– Kieno užsakymas?
– Nežinau, tiesiog norint kovoti konkurencinėje kovoje, jeigu tas žmogus, kuris skundą parašė, kurio pagrindu prasidėjo visas procesas, jis galėjo kreiptis į teismą civiline tvarka. Jeigu teismas būtų pasakęs, kad sutartis netinkama, negaliojanti, mes būtume ją nutraukę.
– Dar įžvelgiami ir tam tikrus interesai. Įmonės „Solis Tribus“, su kuria jūs sutartį sudarėte, vadovė Rūta Stankevičienė yra jūsų klasiokė.
– Taip. Žmonės darbus siūlo ir į darbus eina. Tuo metu, kai mes pasirašinėjome sutartį, tikrai ne ji buvo vadovė. Kadangi akcininkas ieškojo kandidatų, aš pasiūliau, kaip žmogaus, ieškančio darbo, kandidatūrą, ar ne rugsėjo mėnesį.
Seniai buvo sutartis pasirašyta, visi įsipareigojimai padaryti. Kažkokios įtakos mano klasiokė, kurią aš deklaravau viešų ir privačių interesų deklaracijoje, tikrai negalėjo padaryti.
– Pareigūnai atliko daugiau nei 10 kratų įtariamųjų darbo ir gyvenamosiose vietose, automobiliuose. Suprantu, kad kratos buvo atliktos ir jūsų namuose, ir darbe?
– Taip. Pasiėmė kompiuterius, telefonus. Aišku, viską pasižiūrės. Ieškojo daiktų, kadangi reikia įrodyti, kad matyt turėjau kažkokios naudos, buvo ieškoma daiktų, kiti net juokingi.
Visiems labai juokingai nuskambėjo, kokie korupciniai žmonės, prisipirko SPA įrangos, kažkokie kubilai. Tikrai neturiu tokių dalykų. Faktiškai į tą lapą buvo surašyta viskas ir dar daugiau, kai kurių dalykų net nežinau, ką aš įsigijau 2017 m.
Atsiprašau, aš ir atlyginimą gaunu, tai viskas buvo padaryta kaip kyšis. Aš manau, kad šioje vietoje tikrai pasižiūrėsime. Juo labiau, aš gyvenu kaime ir yra tokių dalykų, kuriuos būtina daryti, dar statybos ne visai pabaigtos.
Dabar viskas, kas ten yra, būtent „Solis Tribus“ ir yra kažkokiu būdu perleidusi. Galiu pasakyti labai aiškiai: nė vieno cento nesu gavusi iš jokio tiekėjo.
– Kaip atrodė dvi savaitės areštinėje?
– Areštinėje aš buvau tik tris naktis, po to Lukiškėse praleidau. Galiu pasakyti taip: labai geri žmonės, gerai atlieka savo darbą, profesionaliai, žmogiški.
– O sąlygos? Iš areštinės girdėjom įvairių istorijų. Rolandas Skaisgirys pasakojo, kad dvi paras klausėsi už sienos cypiančios žiurkės.
– Nežinau, nemačiau, negirdėjau. Tikrai visi klausė, ar sveikata gera, valgyt siūlė, pasivaikščiot išveda. O Lukiškėse – atnaujintos kameros, viskas tikrai labai žmogiškai. Aš net buvau nustebusi, kad tokioje vietoje žmonės nepraranda žmogiškumo. Palaikymą net jaučiau.
– Lukiškėse kali daug žinomų nusikaltėlių. Neteko susitikti?
– Sakoma: svajok atsargiai, svajonės pildosi. Kažkada, važiuodama pro šalį, galvojau, kad būtų visai įdomų pažiūrėti kalėjimo cerkvę iš vidaus. Apžiūrėjau. Tada krimtausi, kad tiek laiko praėjo Šv. Jokūbo kariliono negirdėjau – tris kartus per dieną girdėjau koncertus.
Daktarą mačiau iš arti, jį išvežinėjo kažkur, mane tuo metu vedė pas advokatą per kiemą. Ir Jonaitienę per kelis metrus mačiau, pasirodo, tame pačiame koridoriuje apgyvendintos buvom. Ji ten tikriausiai valytoja dirba.
Tokių žmonių jau dabar nelabai sutiksi. Aš, aišku, juokauju. Supraskite mane, tokioje situacijoje tik sveikas protas ir humoras gelbsti.
– Jūs buvote suimta rimtam laiko tarpui. Kitas įtariamasis Antanas Petrošius suimtas mėnesiui. Vadinasi, pareigūnai labai rimtai žiūri į šį tyrimą.
– Jeigu pareigūnai rimtai žiūrėtų į tyrimą, jie įtarimus irgi būtų surašę rimtai, o ne tokius, kuriuos galima ateiti, patikrinti ir paneigti. Bet tada nebūtų bylos.
– Kam to reikia? Kam reikalinga jūsų galva?
– Mano galva yra labai nedidelė. Aišku, pusė metų iki konkurso galbūt irgi daro savo. Labai visi gydymo įstaigų vadovai pablogėja prieš pabaigą kadencijos, po to būna įvairiai.
Tikiuosi, kad Lietuva yra teisinė valstybė ir mes viską įrodinėsime. Aš daviau parodymus, viską surašiau labai aiškiai, konkrečiai. Mano supratimu, reikia dar mokyti pareigūnus, kad čia ne taip, jūs ne tą darot, ne taip galvojat, jūs skaitykite įstatymus.
Man susidaro įspūdis, kad arba neprofesionalu, arba yra užsakymas. Aš viešoje erdvėje esu mačiusi reportažą, kur pareigūnas, išėjęs iš darbovietės, iš STT viešai pareiškė tokius kaltinimus savo vadovams, kad ateinama ir pasakoma: prieš šitą būtinai turi pradėti kažkokį tyrimą, o prieš šitą, šiukštu, nepradėti. Ne tai, kad jo vadovybė toleruoja tokius dalykus, bet netgi skatina ir liepia taip daryti.
Aš labai nenoriu tikėti, kad šiuo atveju buvo tas pats, bet manau, kad konkurentas, pasinaudodamas Lietuvos specialiosiomis tarnybomis, tiesiog išeliminavo konkurentą visais lygiais. Ir Lietuvos, ir tarptautiniu, ir net iki gamyklos. Tai yra labai negraži kova, bet farmacininkų pasaulyje tai nieko naujo.
– Sveikatos apsaugos ministras, komentuodamas situaciją, leido suprasti, kad jam tai nieko naujo, ir anksčiau su Nacionaliniu kraujo centru yra buvę problemų, kad tai vos ne metai iš metų besitęsianti situacija. Nepasakyčiau, kad jis jus labai palaikė.
– Politikus aš suprantu, jiems reikia reitingus žiūrėti. Man vadovaujant su Nacionaliniu kraujo centru nėra buvę jokių problemų, tiesiog mes esam kaip gamykla, ūkiskaitinė įmonė, kuri turi spręsti problemas čia ir dabar, turi su visais palaikyti gerus santykius, kad įsileistų brigadas imti kraujo, turi bendrauti su įmonių, įstaigų vadovais.
Nes visiems kyla klausimų, o kaip tas kraujas, ar jo neparduoda, o kaip su plazma. Ypač dabar, kai yra neatlygintini donorai – visi Lietuvos donorai dabar neatlygintinai aukoja kraują. Kaip pasakyti donorui, kad plazma, kraujo likutis, kurio nereikia ligoninėms, nes jo nereikia tiek, kiek eritrocitų, kad ją kažkur išveža ir parduoda.
– Su Sveikatos ministerija reikėjo kalbėti apie šiuos dalykus.
– Aš galiu pasakyti, kaip pokalbiai vyksta su Sveikatos apsaugos ministerija. Nuo vasaros mes rašinėjamės raštais, kadangi apsižiūrėjo, kad galbūt Kraujo centras neturi sutarties su Ligonių kasa, nors valstybinė įstaiga, nepriklauso 5 proc. PVM priemonėms pirkti, reikia 21 proc.
Aišku, mūsų Kraujo centrui tai būtų labai didelė finansinė našta, nes beveik viską mes perkam kaip vienkartines priemones. Susirašinėjimas vyksta nuo vasaros, pusę metų, sprendimo kol kas jokio nėra. Mano viso vadovavimo metu Kraujo centras ieško patalpų, jokios pagalbos, mes komerciškai nuomojamės.
– Gal kažkam iš sveikatos politikų būtų naudinga jus pakeisti?
– Nemanau, kad šis postas yra toks. Aš atsistatydinau, nelaukiau, kol pasibaigs nušalinimas, mano kadencijos pabaiga, kad ateitų žmogus, dirbtų nuolat ir spręstų problemas.
– Jūs pabėgot nuo atsakomybės. Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo pradėtas tyrimas dėl tarnybinės veiklos.
– Yra baudžiamasis procesas, ten viskas surašyta. Nuo atsakomybės aš nebėgu, tame procese piktnaudžiavimai visi surašyti. Jie viską galės įrodinėti ir žiūrėti, labai stengtis rasti.
Aš tikrai manau, kad neras. Aš nepabėgau, aš tiesiog nenorėjau. Tokie procesai vyks apie 2 metus, politizuoti procesai ilgai trunka, aš tiesiog norėjau, kad ateitų žmogus, bus konkursas ir jis pradėtų vadovauti Kraujo centrui, kad visiškai nenuvarytų į finansinį bankrotą.
Laikinas vadovas yra laikinas. Tegul žmonės dirba, tegu viską daro, nes ir donorams turi būti žinutė, kad su jų krauju niekas nieko nedaro, kraujo į užsienį neveža. Tegu žmonės duoda kraują, bet tegu labai stebi.
Ar tikrai ne tas žmogus, kuris dabar skundė, ar ne jo kompanija ir partneriai ją dabar nupirks ir išveš. Jeigu taip bus, bus visiškas skandalas. Siūlau tuo domėtis. Jeigu taip konkurentai pasiima sutartis per specialiąsias tarnybas, tikrai teisinė valstybė šlubuoja.
– Ką jūs ketinate daryti?
– Tikiuosi, dirbti.
– Ką jums sako pareigūnai? Jūs esate paleista su pasižadėjimai.
– Ir viskas. Aš labai norėjau, kad kuo greičiau byla atsidurtų teisme. Sako: žinot, čia tik pirminiai įtarimai, jeigu šitie nepasitvirtins, o iš karto matosi, kur nepasitvirtins, tiesiog ieškosim ko nors kito, gal ką nors rasim.
Ieškokite tada, kiek tą žmogų galima kankinti. Ne vieną procesą žinau, kur STT pralaimėjo, ir nežinau, ar daugiau bylų jie laimėję teismuose, ar ne. Tai reiškia, labai politizuotai vyksta dalykai. Tikiuosi, man netrukdys dirbti ir nedarys spaudimo.
– Ką jūs planuojate dirbti?
– Aš turiu beveik 3 diplomus, kažką tikrai galiu dirbti. Galų gale, turiu rankas ir kojas, jokio darbo nebijau. Visur, kur ateidavau dirbti, su dideliu entuziazmu, man darbas patinka. Jeigu dirbu ten, reiškia, tą darbą myliu. Tikrai neprapulsiu, nors ir kaip to kas norėtų.
– Pareigūnai paaiškino, kas jums gresia? Pagal Baudžiamąjį kodeksą, už piktnaudžiavimą ir prekybą poveikiu gali būti baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų, už ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą, neturint tam licencijos, gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
– Sakot, bėgu nuo atsakomybės. Viskas surašyta, kas gresia. Aš savo versiją pateikiu ir tą versiją galima nueiti, pasižiūrėti ir įsitikinti. Kraujo centre bus daromas auditas – prašom, žiūrėkite, darykite, nes tai yra normalu.
Kai vadovas baigia kadenciją, kitas perimdamas turi žinoti, kokia yra finansinė padėtis. Šiuo metu finansinė padėtis Kraujo centre pradėjo šlubuoti dėl PVM ir kitų reikalų, mūsų nuomų – donorams miesto centruose turi būti patogios vietos duoti kraujo.
Mokamas donoras dėl pinigų gali atvažiuoti į miesto kampą, o neatlygintinam donorui reikia sudaryti geras sąlygas. Aš šioje situacijoje, kad ir kaip man yra negerai, labai tikiuosi, kad tiek sveikatos politikai, tiek ministerija atkreips dėmesį į kraujo tarnybą ir galų gale viską sureglamentuos.
Aš labai nenoriu tikėti, kai ministras pasakė, kad su manim tų problemų buvo. Jis tikriausiai kalbėjo apie tai, kad su Kraujo centru kažkiek laiko problemų yra – 10 metų, o gal dar daugiau. Ką tai rodo? Tai, kad Kraujo centro vadovas yra paliktas vienas prisiimti atsakomybę už finansinę padėtį, plazmos klausimo sprendimą.
Niekas nenori jo ministerijoje spręsti, nėra net su kuo kalbėti. Negi kiekvieną kartą lakstysi pas ministrą? Galbūt vieną dieną politikai atsisės ir ne dėl reitingų, o iš tikrųjų susirūpinę sutvarkys šią tarnybą, teisės aktus taip, kad kitas vadovas tiesiog ateitų ir galėtų dirbti.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
