Šią savaitę prezidentės D.Grybauskaitės ir premjero S.Skvernelio priešprieša, taip pat ir Prezidentūros kaktomuša su valstiečių valdžia pasiekė aukščiausią tašką.
Prezidentė net paskelbė, kad Vyriausybės vadovas yra neprincipingas ir nesavarankiškas, o šis atsikirto, kad šalies vadovė nepaiso Konstitucijos.
Kas toliau? Pasakius A, lyg turėtų būti ištariama ir B – traukinys turi būti sustabdytas, o kuris nors turėtų išlipti. Tačiau tai – neįtikėtina. Bent kol kas.
Kas žodžių ir nežabotų ambicijų kare yra teisesnis?
Paskelbusi S.Skvernelį nesavarankišku D.Grybauskaitė pasakė tai, kas ir taip aišku politiniu požiūriu, – nusprendęs nepaklusti jos kategoriškam reikalavimui nedelsiant nukirsti žemės ūkio ministrą B.Markauską premjeras pasirinko partijos, jos rinkėjų ir valstiečių vedlio R.Karbauskio pusę.
Bet tokį premjero iššūkį, ko gero, lėmė ir asmeniniai motyvai, ir ambicijos. Juk S.Skvernelis viešai paskelbė, jog reikalavimą pašalinti B.Markauską prezidentė ištrimitavo su Vyriausybės vadovu netgi žodžiu nepersimetusi, o patį ministrą pasitraukti iš posto spaudė jos patarėja.
Galima spėti, jog S.Skvernelis mąstė taip: koks jis bus premjeras, jei jo darže ministrų galvas kaip kopūstus spardys prezidentė?
Premjeras, taip pat valstiečių elitas savo ruožtu apkaltino D.Grybauskaitę, kad ji yra konservatorių bei jų vedlio G.Landsbergio uošvio E.Čijausko, kurį B.Markauskas meta iš šiltos vietos, įrankis.
To, kad konservatoriai yra artimiausi D.Grybauskaitės sąjungininkai, – nepaneigsi. Bet akivaizdu ir tai, kad prezidentė visada pirmiausia žaidžia tiktai savo žaidimą, o vadovaujasi ne vien išskaičiavimu, bet ir emocijomis.
Būtent emocijomis greičiausiai ir buvo pagrįstas šalies vadovės sprendimas atmesti S.Skvernelio pasiūlytą advokato G.Danėliaus kandidatūrą į teisingumo ministrus.
Užtat premjero atsakas, kad šalies vadovė taip paniekina konstitucinius principus, – daug rimtesnis nei jos ryšių su konservatoriais interpretacijos.
Šalies vadovės teigimu, tai, kad G.Danėlius buvo „MG Baltic“ advokatas garsiosios politinės korupcijos byloje, užkerta jam kelią tapti teisingumo ministru.
Tiksliau, ji pareiškė, jog šis advokatas apskritai negali būti skiriamas „į politinę poziciją“. Kodėl? Todėl, kad tai sukelia „galimą interesų konfliktą“.
Priminusi, jog G.Danėlius esą „pats pasirinko“ ginti tokius įtariamuosius, prezidentė tarsi leido suprasti, kad pats toks advokato sprendimas yra kažkuo blogas.
Žodžiu, šalies vadovė, kuri prisiekė būti lygiai teisinga visiems ir šventai saugoti teisinės valstybės principus, paskelbė, jog asmuo, kuris yra arba buvo advokatas, negali tapti ministru.
Kaip ir kokiu pagrindu G.Danėlius galėtų pakliūti į interesų konfliktą vadovaudamas Teisingumo ministerijai, kuri negali turėti galios nepriklausomų teismų sistemai?
Ar jis galėtų kažkaip spausti teismus ir teisėjus per kitus politikus ar pats asmeniškai, jei pats yra tiesiog ministras?
Tokiu atveju išeitų, kad į ministro ar net žemesnį postą apskritai negalima skirti jokio esamo ar buvusio advokato, nes jis neva patektų į tokį „interesų konfliktą“.
Čia lieka tik pritarti žinomai advokatei teisės profesorei L.Meškauskaitei, kad tokie prezidentės teiginiai – smūgis advokatūrai ir žmogaus teisėms.
O komentuojant pseudoteisinius D.Grybauskaitės išvedžiojimus, iš kurių galima daryti išvadą, kad ir žiaurų nusikaltėlį ginantis advokatas yra kuo nors susitepęs, vėlgi vertėtų pasiremti L.Meškauskaitės žodžiais, jog tai ir „diletantiška, ir teisinės valstybės principų pažeidimas“.
Panašiai kalbėjo ir S.Skvernelis – jis išrėžė, kad jam yra nepriimtinas nei prezidentės diktatas, nei tai, kad ji peržengia Konstitucijoje numatytas ribas.
Labai tikėtina, kad išbrokavusi G.Danėlių prezidentė siekė atkeršyti premjerui už jo poziciją dėl B.Markausko.
Situacijos absurdiškumą rodo ir tai, kad D.Grybauskaitės patarėjos D.Ulbinaitės buvusio advokato ir kandidato į generalinio prokuroro pavaduotojus kandidatūrą premjeras viešai pateikė greičiausiai tik po to, kai ji buvo suderinta neoficialiais kanalais.
Kitaip sakant, G.Danėlius, kuris jau spėjo ir atsisakyti advokato praktikos, tiesiog tapo pėstininku ant šachmatų lentos, kurį vienas žaidėjų čiupo ir sviedė priešininkui į galvą.
Matant padėtį, kurioje dabar atsidūrė aukščiausi valstybės pareigūnai bei visos politinės viršūnės, galima spėti, kad taip bus gyvenama ir toliau, o ramesni šaltojo pozicinio karo laikai greičiausiai negrįš net jeigu bus nukirstas į skandalą patekęs žemės ūkio ministras.
Viena vertus, galbūt demokratija tokia ir turėtų būti. Tai, kad Vyriausybė šios prezidentės valdymui einant į pabaigą ryžosi ją sudrausminti, – net į naudą. Juk tokio akibrokšto D.Grybauskaitė iki šiol nebuvo patyrusi per abi savo kadencijas. Gal nebent buvusio Seimo pirmininko A.Valinsko žodžiai apie „įžeidžią bobą“ kiek labiau įsiminė.
Kad ir kaip būtų, tikroji jėga – Seimo dauguma. O ji jau dabar R.Karbauskio lūpomis juokiasi iš prezidentinio „oro drebinimo“ ir grasina atmesti visus šalies vadovės veto.
Buvęs Rusijos ambasadorius B.Cepovas daugiau kaip prieš dešimtmetį ištarė žodžius, kurie mūsų šalyje sukėlė švento pykčio audrą, – esą Lietuva yra ne šalis, o skandalų mėgėjų susibūrimo vieta.
Lieka tik guostis, kad taip pasakė ne koks JAV diplomatas, nes būtume patikėję.
Apžvalgininkas
