Kur slėpti neįgalius vaikus?
Ne visi jie maži. Vieni iš tiesų tik vaikai, patys nejudantys, nevaldantys rankų, kojų, maitinami per kateterius, kiti jau jaunuoliai, bet likę kūdikiško mąstymo. Jie turi savo pasaulius, mums nesuprantamus, ir nelabai suvokia realią aplinką. Ir tikrai nesuprastų, kodėl valdžia, užuot pagerinusi visų neįgaliųjų priežiūrą bei slaugą, užsimojo sugriauti tų vaikų namus ir sukelti juos į jiems svetimą ir gal net priešišką aplinką.
Neatsižvelgdami į tai, kad Lietuva nėra pasirengusi tų vaikų integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas, valdininkai deklaruoja humaniškas idėjas ir ES reikalavimus. Lietuvoje iki 2020–2022 metų turi nelikti neįgalių vaikų specialiuose ugdymo centruose.
Kur juos paslėpti?
Ogi „įtraukti“ į bendrojo lavinimo mokyklas, kur jie „mokys humaniškumo sveikuosius, o patys tobulės“.
Kaip ugdomi ir prižiūrimi tie vaikai dabar ir kas jų laukia?
Ar neįgalūs vaikai diskriminuojami?
Lietuvoje šiuo metu yra 40 000 vaikų, turinčių specialiųjų poreikių. Tai reiškia, kad šalyje 11 proc. vaikų turi negalią.
Iš jų 90 procentų turi įvairių kalbos, komunikacijos, emocinių, elgesio sutrikimų, bet yra integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas. Jų ugdymui turi būti tinkamai pritaikyta mokymosi aplinka, tualetai, liftai, taip pat garantuota pedagogo, logopedo, psichologo pagalba. Deja, jos yra per mažai.
Iš likusių 10 proc. (apie 8000 vaikų) pusė jų turi intelekto, judėjimo, regos, klausos negalią, bet taip pat integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas. Lieka tik 3719 vaikų, kurie labai neįgalūs. Todėl jie ugdomi 47-iose specialiosiose mokyklose – daugiafunkciuose ugdymo centruose. Paskaičiuokite – jie dieną gyvena lyg šeimose, kuriose yra apie 80–90 vaikų.
Ir jie, pasirodo, yra didžiausia Lietuvos gėda, kurią bet kuriomis priemonėmis, tiksliau dar neturint jokių priemonių, reikia nutrinti nuo Lietuvos veido.
„Tai reiškia, kad 4000 mokinių atskirti nuo bendravimo su bendraamžiais, nuo socializacijos, savęs realizavimo bendruomenėje galimybių. Tai yra jų diskriminacija, žmogaus teisių pažeidimas“, – taip apie juos sako Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, JT Neįgaliųjų teisių komiteto narys.
Kas laukia tų neįgalių vaikų?
Tėvai nebegalės dirbti
Sveikųjų pasaulis beveik nieko nežino, kaip tie žmogučiai dieną gyvena tuose centruose, ką jie sugeba, kaip jie prižiūrimi ir ugdomi.
Į juos neįgalus, ypač didelių specialių poreikių turintis vaikutis gali patekti sulaukęs 3 metų. Iki to laiko juos augina tėvai, nueidami savo kryžiaus kelią ir išraudoję savo likimus.
Ant mano stalo vienos mamos laiškas.
„Mums „Vilties“ specialioji mokykla ir daugiafunkcinio ugdymo centras Vilniuje yra vienintelė vieta ir džiaugsmas. Panaikinus tuos centrus, iškyla pavojus mūsų šeimos gyvenimui. Mūsų sūnui autizmas ir agresijų protrūkiai, juos suvaldyti, aptvarkyti higieną reikalingi du žmonės. Jis turėtų pakliūti į skaičių tų, kurie privalo būti integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas. Kas jo ten laukia? Jo būklė dėl streso stipriai pablogės, o ko jis gali išmokti? Mes, tėvai, prašome valdžios vyrų nedaryti didžiulės klaidos, nes turėsime dar daugiau nelaimingų vaikų, o mes, tėvai, būsime priversti mesti darbą. Nes garantuotai savo vaiką jau po dienos turėsime pasiimti namo, ir jis taps dar labiau izoliuotas. „Vilties“ centre jis turi draugus, specialistus, kuriuos pažįsta. Jis dieną turi savo namus“.
Prižiūri daug specialistų
Šis laiškas ir tapo, man, žurnalistei, pretekstu pasidomėti ir aplankyti vieną iš tų įstaigų – „Vilties“ specialiąją ugdymo įstaigą. Į pokalbį susirinko būrys centro darbuotojų ir vaikų tėvų.
Kalbant apie tas specialiąsias mokyklas, norima akcentuoti, kad tai yra blogis, kažkoks rezervatas, kur izoliuoti visuomenei nereikalingi vaikai. Pavadinimas klaidina. Būtų tiksliau, jei tos įstaigos vadintųsi daugiafunkcinės priežiūros ir ugdymo centrai. Jose tik pritaikomos specialios priemonės, be kurių tie vaikai neišgyventų.
„Į „Vilties“ centrą iš 90 vaikų 63 atvežami specialiais autobusiukais, nes savo automobiliais vaikų tėvai nepajėgtų atvežti.
„Vežimėlį su stambiu vaiku pajėgia įstumti tik vairuotojas su padėjėju. Ant galvučių reikia sudėti įtvarus, pagalvėles, vaikus pririšti, nes nemažai jų patys nesėdi“, – pasakoja „Vilties“ direktorė Augienė Vilūnienė.
Reikalingos specialios tualeto kėdės, kateteriai, keltuvai. Reikalingi parengti specialistai, medikai, žinantys vaikų, kurių elgesys dažnai neprognozuojamas, poreikius, elgseną ir ligas. Ir jie nuolat privalo būti šalia. 8 vaikus prižiūri du specialistai, bet ir to yra per maža. O dar logopedai, psichologai, kinezaterapeutai, muzikos terapijos ir kiti specialistai. Lietuva padarė ką galėjo, kad tie centrai veiktų. Dabar juos reikia naikinti?
„Mes turime 36 priepuolinius vaikus, nemažai kateterizuojamų, beveik visiems reikia laiku duoti vaistus, o tam teisę turi ne bet kuris socialinis darbuotojas. Tie vaikai taip pat bus įtraukti į bendrojo lavinimo mokyklas, nes esą pagal strategiją centruose gali likti tik 0,5 proc. Pas mus – tik 5.
Visi mes humanistai, nes tokiame darbe kitoks būti negali. Bet mes ir vaikų tėvai jau dabar turime žinoti, kaip tai ketiname pasiekti? Reikia gerai pasirengti, čia gi vaikai, ne dėžės. Mes pritariame, kad dalis vaikų mokytųsi bendrojo lavinimo mokyklose, bet juos integruoti yra labai ilgas ir daug parengtų specialistų reikalaujantis kelias“, – teigia A.Vilūnienė.
Strategija yra, veiklos nėra
Dirbti, atsiraitojus rankoves, reikia pradėti jau dabar. Ar kas nors jau daroma? Atrodo, nedaug.
Ar pradėti rengti pedagogai ir jų padėjėjai, sugebėsiantys dirbti su tokiais vaikais bendrojo lavinimo klasėse, turintys specialių slaugos ir priežiūros įgūdžių? Ne.
Būsimų mokytojų rengimo planuose net nėra vietos disciplinoms, padedančioms suvokti negalią ne tik teoretiškai. Kaip su tokiu vaiku dirbs mokytojas, kai klasėje dar 30 mokinių? Ir kaip reaguos jų tėvai, kai vienas nesuvaldomas vaikas sužlugdys visas pamokas?
Juk nėra nei vieno vienodo neįgalaus vaiko. Kada tokie pedagogai bus imti rengti? Nežinia. Ieškosime rogių, kai iškris sniegas.
Kodėl mokslininkai įsitikinę, kad visi negalią turintys vaikai tokie vienodi, kad vieną dieną gali atsidurti bendrojo lavinimo mokyklos klasėse?
Gal kas nors jau yra parašęs studiją, kaip kėdėje be pagalbos nepasėdinčiai Elenutei ar tik kateteriu maitinamam Jonukui išgyventi 2020 metų rugsėjo pirmą dieną bendrojo lavinimo mokykloje? Tokia studija dar nepradėta.
Ar paskaičiuota, kiek reikės lėšų tų vaikų priežiūrai, kai jie bus išmėtomi po įvairias mokyklas?
Esą bus skiriama papildomai 1 mlrd. eurų. Iš kur jie bus paimti, kai mokytojai nuolat streikuoja dėl mažų atlyginimų, o lėšų neužtenka neįgalių vaikų sauskelnėms?
Tėvai nerimauja
Reikia apsilankyti tuose centruose, kad pamatytum, kiek čia šviesos, atjautos, priežiūros ir tikrų namų jaukumo. Kaip čia dirbama pagal specialios komisijos rekomendacijas su kiekvienu vaiku, kuris niekada nesuprato ir nebesupras, koks yra tikrasis pasaulis už jo suvokimo ribų.
Gal nuspręsti mažųjų žmogučių ateitį turėtų vis dėlto ne tik valdininkai ir teoretikai, vykdantys ES nurodymus, bet tie, kurie geriausiai žino neįgalių vaikų galimybes – jų tėvai, centrų darbuotojai, pagaliau ir bendrojo lavinimo mokyklų personalas?
Ar tos mokyklos spės per dvejus, trejus metus pasirengti įtraukti į savo bendruomenę sunkių specifinių poreikių turinčius vaikus? Kaip bus pritaikytos mokyklų erdvės vaikams su judėjimo negalia? Ką apie tai kalba neįgaliųjų vaikų tėvai?
„Ir koks tokio sprendimo – išardyti daugiafunkcinio ugdymo centrus – tikslas? Kad tie mūsų vaikai taptų žaisliukais, ugdant visuomenės sąmonę, atjautą? Susitaikykim su realybe – mūsų vaikai niekada nesimokys aukštesniosiose mokyklose, neįsisavins bendrojo lavinimo mokyklų programos. Ugdymo centrai – atokvėpio centrai ir tėvams, galintiems grįžti į darbą“ – sako vieno vaikučio tėtis M.Valantiejus.
„Mokyklose per pertraukas – baisus triukšmas. Mano dukra nuo triukšmo sutrinka, jai kyla isterija, epilepsija. Ar mes manome, kad sveiki mokiniai pirštų galais vaikščios apie neįgalaus vaiko vežimėlį? Be abejonės, dukrą aš jau po pirmos dienos turėčiau pasiimti namo“, – įsitikinusi mama O.Brodovič.
„Mes, tėvai, išėję savo kančių kelius, turime rėkti – nesutinkame, kad mūsų vaikai būtų „įtraukti“. Jie neįgalūs, bet gyvi. Jei neįgalūs mūsų vaikai mokysis bendro lavinimo mokyklose, galiu pasakyti – dvigubai padaugės vaikų su psichine negalia, paaštrės jų ligos. Graži mintis – sveikieji mokiniai mokysis atjautos. Bet mes, tėvai, nenorime, kad mūsų nelaimingi vaikai taptų bandomaisiais triušiais. Jie išvis tokioje jiems nepritaikytoje aplinkoje nukentės labiausiai. Jie pasmerkti vardan sveikosios visuomenės dalies įgeidžių“, – piktinasi Z.Stonienė, psichologė.
Ne mažesnė problema pedagogai ir medikai. Mokyklose turėtų būti specialiai paruoštas medicinos personalas. Nes vaikus dažnai ištinka traukuliai, epilepsijos priepuoliai. Specialistas negali sutrikti, gailėtis ar baisėtis, jis privalo mokėti suteikti pagalbą. Nekalbant apie tai, žinoti, kokį pieštuką tokiam vaikui paduoti, kokiu kampu pasukti popieriaus lapą? Toks personalas dar nerengiamas. Pedagogai nepradėti rengti.
Neįgaliesiems – sveikųjų dėmesys
Kokią išeitį galima būtų rasti?
Gal visai paprastą – ne neįgalius vaikus įtraukiant į jiems svetimą, priešišką ir nepasirengusią juos sutikti aplinką, o atvirkščiai?
Bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai patys galėtų atvykti pas savo nelaimingo likimo draugus, bendrauti su jais, gal turėtų ir bendrų piešimo, muzikos pamokų. Važiuoti drauge į išvykas, teatrą, padėti jiems apsiprausti, paskaityti jiems ir panašiai.
Tai būtų neįgalių vaikų integravimo į sveikųjų visuomenę pradžia, ir tai reikėtų skatinti ir įtraukti į bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo planus.
„Tai jau vyksta. Mes bendraujame su Avižienių gimnazija, Šv.Kristoforo pagrindine mokykla, nes ten mokytojai šviesuoliai. Mūsų vaikai nuvežami ir į paskutinio skambučio šventę, mokiniai atvažiuoja pas mus. Jie ateina drebančiomis širdelėmis, baiminasi mūsų vaikų. Bet jų širdutės minkštėja, atsiranda tiek gerumo.
Čia yra tikrojo neįgalių vaikų įtraukiojo kelio pradžia, o ne instrukcijų vykdymas. Tik reikia protingų vedlių. Kviesčiau kuo daugiau bendrauti, kad rastume geriausius sprendimus. Mano nuomone, tie centrai turėtų būti ne naikinami, o gauti dar geresnės, naujesnės įrangos.
Mes norėtume, kad mūsų vaikų poreikių tenkinimo sąlygos būtų nors panašios į vakariečių. Idėja gera, bet kaip ji bus įgyvendinta, mes nežinome“, – apgailestauja direktorė „Vilties“ A.Vilūnienė.
Danutė Bronė Puchovičienė, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė:
„Gimnazijoje turime 4 lengvo neįgalumo mokinius. Galėtume priimti ir daugiau tokių vaikų, kurie neturėtų didelių kompleksinių sutrikimų. Mokykloje įrengtas liftas, erdvus tualetas.
Bet šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad čia mokytųsi didelių specialių poreikių vaikai. Turime vieną mokytojų padėjėją, bet jis labiau dirba kaip korepetitorius, su tais, kurie turi problemų moksle. Tokių, kurie sugebėtų padėti vaikams su specialiais poreikiais, neturime. Ir tokio mediko neturime, tik sveikatos priežiūros specialistą, dirbantį 0,6 etato.
Likus keleriems metams iki „įtraukiojo ugdymo“, nepastebėjome jokio pasirengimo. Kas parengs mokytojus, jei programos naikinamos, o jų padėjėjams išvis esą nereikia aukštojo mokslo. Su didelę negalią turinčiais vaikais niekas dar nesimoko dirbti. Yra kursų mokytojams, bet jie jokios praktinės naudos neduoda.
Priimant nutarimą į bendrojo lavinimo mokyklas integruoti didelių specialiųjų poreikių vaikus, su mumis niekas nesitarė. Galėtų savivaldybių valdininkai pavažinėti po mokyklas, klausti, tartis, nagrinėti problemą, o ne kalbėtis iš aukšto.
Aš palaikau neįgalių vaikų integravimo programą, bet ne brutalią, o kvalifikuotai parengtą. Tai ilgas kelias. Tuos vaikus vadinu visuomenės dvasiniais sanitarais, ir rūpinimasis jais rodo ir visuomenės brandą.
Manyčiau, kad tų ugdymo centrų nereiktų išardyti, čia vaikai galėtų grįžti pailsėti, savoje aplinkoje pabendrauti iki vakaro. Ir mokyklose turėtų būti jiems atskiri kambariai, nes daugelis jų neištvers 45 minutes pamokoje. Mūsų programos išpūstos į plotį ir į gylį, tie vaikučiai tikrai nepajėgs mokytis. Nebent galėtų atvykti į dailės, muzikos pamokas“.
---
Problemų kyla ir Suomijoje
Kaip ši problema sprendžiama turtingose Europos Sąjungos šalyse? Pavyzdžiui, Suomijoje, garsėjančioje ypatingu dėmesiu neįgaliems žmonėms.
Hana Perhonen (36 m.), dviejų sūnų motina ir teatro režisierė, papasakojo „Lietuvos ryto“ žurnalistei savo asmeninę patirtį.
„Prieš dvejus metus mano sūnus pradėjo lankyti vienos iš Helsinkio gimnazijų pirmą klasę. Klasėje buvo berniukas, kuris turėjo specialiųjų poreikių. Jis buvo ne tik fiziškai neįgalus, bet turėjo ir psichikos sutrikimų. Kaip pas mus įprasta, jis turėjo asmeninį padėjėją, kuris nuolat prie jo sėdėdavo klasėje. Nepaisant to, tas vaikas buvo nevaldomas, klasėje tvyrojo didžiulis chaosas. Praktiškai mokymo procesas buvo sužlugdytas. Mokytoja atsisakė dirbti, ją pakeitė kita pedagogė, bet padėtis nepagerėjo. Mano sūnus atsisakė eiti į mokyklą. Jis nuolat skųsdavosi, kad jam skauda pilvą, jam kilo rimtų psichologinių problemų. Nusprendėme jį perkelti į kitą gimnaziją, bet jis jau buvo tiek įsigąsdinęs, kad tiesiog bijojo eiti į paprastą mokyklą. Mums pasisekė, kad per vargus gavome vietą privačioje gimnazijoje. Dėl to vieno berniuko dešimt tėvų atsiėmė savo vaikus iš tos klasės.
„Ar Suomijoje išvis yra atskirų mokyklų didelę fizinę negalią turintiems vaikams?“ – paklausiau Hanos.
„Suomijoje taip pat yra tendencija visus vaikus mokyti drauge, bet tai nėra lengvai įgyvendinama. Sunkiausia yra nubrėžti tą brūkšnį – kokius negalavimus turintis vaikas gali lankyti bendrojo lavinimo mokyklą?
Kaip pasakojau, net jei klasėje yra vaikas, lyg ir galintis mokytis drauge, kyla chaosas. Vaikams, kurie visai negali būti integruojami su sveikaisiais, yra nedidelių valstybinių specialiųjų mokyklų, kur kiekvienas vaikas turi savo asmeninį padėjėją. Specialistas dirba tik su tuo vaiku, jis geriausiai jį supranta ir yra lyg savotiškas „vertėjas“. Juk yra vaikų, kurie kažką pasako tik per jam pritaikytą asmeninį kompiuterį, gali judėti, valgyti tik jam skirtomis priemonėmis“.
Bėda ta, kad tokių specialistų parengimas ypač brangus. Jūs rengiatės ir Lietuvoje įtraukti didelę fizinę negalią ar emocinių sutrikimų turinčius vaikus į bendrąsias mokyklas? Galiu tik pasakyti, kad jūsų laukia ilgas, sudėtingas, brangus kelias, ir gražus tikslas nežinia ar bus pasiektas. Tokia yra skaudi realybė ir Suomijoje“, – baigė pokalbį H.Perhonen.
---
Programos neparengtos
– Ar tikrai Lietuva pasirengusi beveik visų neįgalių vaikų integracijai į bendrojo lavinimo mokyklas? – „Lietuvos rytas“ paklausė Švietimo ir mokslo ministerijos viceministro Gražvydo Kazakevičiaus.
– Ministerijos tikslas nėra specialiųjų mokyklų uždarymas. Vaikų įtraukties mokytis ir įvairiapusio ugdymo 2017-2020 metų veiksmų plane numatyta, kokiais būdais mokyklos bus parengiamos priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus.
– Kiekvienas toks vaikas reikalauja individualios priežiūros, jam reikia mokėti suteikti medicininę pagalbą. Iš kokių lėšų mokyklos turės kvalifikuotų padėjėjų, medikų etatų?
– Didelių negalių turintys mokiniai negali būti perkelti į bendrosios paskirties mokyklas, kol jose nėra sukurta tinkamos aplinkos. Su Sveikatos apsaugos ministerija ieškome sprendimų, kokie specialistai galėtų tai atlikti, kas turėtų finansuoti.
– Ar jau pradėti rengti mokytojų padėjėjai?
– Ministerija keičia teisės aktus, kurie reglamentuoja mokytojo ir jo padėjėjo veiklą, padėjėjo pareigybės transformavimą į dvi pareigybes: mokinio asistento ir mokytojo padėjėjo. Įteisinus šias pareigybes, bus pagrindas rengti mokymo programas.
– Ar parengta nors viena studija, kas gali atsitikti tiems vaikams, kai jie paklius į triukšmingą mokyklos aplinką, nepajėgs atlikti užduočių?
– Didelių fizinių negalių turintys mokiniai į bendrojo lavinimo mokyklas bus įtraukiami tik tuomet, kai ten bus sukurtos tinkamos sąlygos. Planuojama kurti mokyklose mažas grupes, vaikų veiklą derinti su poilsiu ir individualiu darbu.
– Ar nepablogės tų vaikų psichikos būklė, sveikata? Ar tik teoriškai tikimasi, kad nebus patyčių?
– Lietuva dar neturi daug patirties. Iš kitų šalių patirties žinoma, kad tokia praktika pasiteisina.
– Kur tie vaikai bus po pamokų? Jų tėvai nebegalės dirbti?
– Kuriamas visos dienos modelis mokykloje.
– Ar vežimas nepastatytas prieš arklį, griebiantis vykdyti nurodymus ir nesukūrus vaikams tinkamos aplinkos? Juk galintys lankyti bendrojo lavinimo mokyklas neįgalūs vaikai ir dabar jas lanko.
– Nebus uždaromos visos specialiosios mokyklos. Tikimės, kad Lietuvoje pajėgsime sukurti tokias sąlygas, kurios palengvins ir vaikų, ir tėvų gyvenimą. Tai nebus greitas procesas. Izoliuoti neįgalius vaikus nuo visuomenės nėra demokratinės visuomenės bruožas.
