Seimo išsivaikščiojimo pareikalauta visuomenės veikėjo A.Tapino suburtame mitinge, bet jau tada buvo aišku, jog tai tik tuščias oro virpinimas. Nepaisant to, pirmalaikių rinkimų minties įsitvėrė konservatoriai ir liberalai.
Ar šįkart buvo galima viltis, kad opozicijos lyderiai bus rimčiau pasiruošę ir pasikaustę argumentais, nei kitais panašiais atvejais? Kažin.
Juk galima rasti net keletą objektyvių argumentų (ne tik tokių, kuriais savo kėdes gina valstiečiai bei jų vyžų raišiotojais tapę buvę socialdemokratai su lenkais), kodėl tokie rinkimai nepribrendo.
Triukšmas triukšmu, bet Seimas nepadarė jokio nusikaltimo pritrūkęs balsų pritarti Konstitucinio teismo sprendimui, kad M.Bastys, nedeklaravęs saugumui savo susitikimų su buvusiu KGB darbuotoju, sulaužė priesaiką.
Pati Konstitucija numato, jog Seimo nario apkaltos atveju Konstitucinis teismas pateikia savo išvadą, bet galutinį sprendimą priima arba nepriima parlamentas laisvai balsuodamas.
Demokratinės valstybės sandaros požiūriu neatrodo itin apgalvoti ir skambėję reikalavimai apkaltos bylose atimti galutinio sprendimo teisę iš Seimo ir palikti jam tik klusnaus Konstitucinio teismo sprendimo įgyvendintojo, kitaip sakant, notaro funkciją.
Neatmestina, jog kai kuriems Seimo nariams (gal ir daliai konservatorių?), kurie slaptai balsuodami nepalaikė M.Basčio pašalinimo iš Seimo, atrodė per didelė bausmė atimti rinkėjų suteiktą mandatą iš politiko, kad šis laiku ir tinkamai nedeklaravo savo susitikimų su galbūt valstybei pavojingais žmonėmis.
Kita vertus, jei būtų imtos kapoti galvos už įvairių deklaravimų tvarkos pažeidimus, prasidėtų tikra rugiapjūtė.
Bene labiausiai prinokusi varpa – lyg ant delno. Tai – pats valstiečių vedlys R.Karbauskis, kurio dar didesnis pomėgis nei šaškės ar pagonybė yra savo sandorių nedeklaravimas. Štai ir šią savaitę paaiškėjo, jog jis pamiršo deklaruoti kone 900 tūkst. eurų akcijų sandorio su savo paties valdomu Agrokoncernu.
Tiek to. Grįžkime prie pirmalaikių Seimo rinkimų. Kokia jų prasmė?
Galima spėti, kad rinkėjų valia iš esmės nepakeistų dabartinės politinės pusiausvyros, tačiau padėtis taptų dar chaotiškesnė. Konservatoriai galbūt gautų daugiau nei turėjo, valstiečiai – mažiau nei turi dabar.
Vadinasi, visiškai neaišku, kas sudarytų naują valdančiąją koaliciją ir ar apskritai ji būtų sudaryta.
Štai tuomet valstybei kiltų pavojus panirti į tikrą politinę krizę. O jei taip vadintume dabartinę padėtį, apie „parlamentinę krizę“ būtų galima kalbėti vos ne kasdien.
Vadinasi, G.Landsbergis, kaip pagrindinis visos opozicijos šauklys, siekdamas įrodyti, kad visi šie argumentai už Seimo išlikimą neverti sudilusio skatiko, turėjo pasirodyti kaip klasės pirmūnas. Tačiau pirmalaikių rinkimų projektą pristatęs konservatorių vadovas Seimo tribūnoje atrodė kaip pamokų neišmokęs atsilikėlis prie klasės lentos.
„Seimą paleisti reikia, nes valdžia neina į kompromisus, kuriuos mes siūlome. O jie tokie – išmėžiate iš Seimo kitą tėvynės išdaviką A.Skardžių, įvykdote dar ką nors, ko mums reikia, o po to vis tiek išsiskirstote.“ Maždaug tokia buvo G.Landsbergio kalbos esmė.
Tiesą sakant, tą kalbą apskritai sunku apibrėžti, nes buvo nuolat klupinėjama aplink tuos „kompromisus“ ir jų „nebuvimą“, todėl šis Seimas tiesiog nebegali toliau egzistuoti.
Po logiškos nesėkmės per balsavimą šaipėsi net A.Tapinas, pareiškęs, jog ne tik konservatorių vedlys, bet ir visi dešinieji tiesiog sukompromitavo pačią pirmalaikių rinkimų idėją, todėl yra ne ką rimtesnė publika nei valdantieji valstiečiai.
Jaunajam partijos pirmininkui patyrus pažeminimą, konservatorių mundurą ėmė ginti buvęs jų vadovas A.Kubilius. Jis atmetė kritiką, jog neaktyvūs dešinieji sužlugdė ir pataisos priėmimą, kad būtų panaikintas slaptas balsavimas dėl apkaltos bei kitų svarbių sprendimų.
Patyręs politikas mitinguotojams priminė, jog balsavimo slaptumas – būtinas kiekvienos demokratijos ir laisvos valios atributas, o Seimo nariai neturi visą laiką sėdėti salėje.
Šitokia vadinamojo elito atstovų kaktomuša – tik į naudą „tikrosios Lietuvos“ gynėjams R.Karbauskiui su bendraminčiais. Nieko keista, kad įsidrąsinę jie perėjo į kontrpuolimą.
Opozicijos bandomą užkurti valstiečių vedlio, jo Agrokoncerno bei šeimos žemių reikalų tyrimą valdantieji, atrodo, perėmė į savo rankas ir rengiasi paversti pačių konservatorių „manipuliacijų“ žemėmis dar nepriklausomybės aušroje tyrimu.
Negana to, jau kitą savaitę greičiausiai bus pradėtas parlamentinis tyrimas, kuris neva turėtų atsakyti į kausimą, kodėl A.Kubiliaus vadovauta Vyriausybė per krizę skolinosi pinigus iš bankų, o ne iš Tarptautinio valiutos fondo.
Žvelgiant kiek toliau į ateitį, galima manyti, kad bandydami šiek tiek nuleisti garą valstiečiai išmes A.Skardžių iš Seimo ant feisbuko minios šakių. Tačiau tai vargu ar pakeis bendrą situaciją šios kadencijos Seime.
Kai be paliovos badomasi praeities tyrimo komisijomis, tuščiai drebinamas oras įvairiomis procedūromis, kai nuolat riejamasi garsiai rėkiant apie priešų keliamą pavojų tėvynei, pagrindinis jų darbas tautos išrinktiesiems lieka antraeilis – įstatymai priimami apgraibomis ir paknopstomis.
