Pasikėsinimai, svetimos nuosavybės užgrobimas, ryšiai su kriminaliniu pasauliu ir neaiškios kilmės pinigai. Taip buvusių kagėbistų grupuotę, kuri esą valdo Rusiją, apibūdino buvę jų bendražygiai.
Jie viešai prabilo po to, kai Didžiąją Britaniją sudrebino apnuodijimo skandalas, ir tvirtino, kad būtent ši jėga padeda ilgai išsilaikyti Rusijos prezidento poste Vladimirui Putinui.
Didžiojoje Britanijoje įsikūręs 66 metų S.Skripalis su 33-ejų dukterimi Julija, kovo 4-ąją rasti be sąmonės Solsberio mieste ant suolo, atrodė lyg sušalę.
Buvęs Rusijos karinės žvalgybos karininkas, dirbęs ir britams, prieš tai buvo užsukęs į restoraną. Ten rusas garsiai šūkavo, skeryčiojosi.
Manoma, kad jis neadekvačiai elgėsi, nes jau buvo paveiktas cheminės medžiagos „Novičiok“.
Šis masinio naikinimo ginklas dar Maskvoje galėjo patekti į S.Skripalio dukters lagaminą. Chemine medžiaga buvo impregnuoti drabužiai, kosmetika, dovanos.
„Novičiok“ galėjo panaudoti Rusijos specialiosios tarnybos arba ši medžiaga išslydo iš jų kontrolės ir pateko į kitas rankas. Bet kuriuo atveju tai padaryta šiurkščiai ir žiauriai. Būtent tokiais metodais yra pagarsėjęs KGB.
„Ir iš Lietuvos kagėbistai neišėjo paprastai, dalis jų liko. Čia jie kūrė verslą, priedangos įmones. Manau, ir dabar tokia veikla vykdoma.
Rusijos tarnybos duoda pinigų, verslininkai įsitvirtina, mezga politinius ir kitokius ryšius. Paprastai tokie žmonės slepia saitus su Rusija, jų nerodo“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo buvęs aukštas policijos pareigūnas.
Įbaugino banditą ir apsaugą
Vienas mįslingiausių verslininkų, kuris susikrauti pradinį kapitalą galėjo iš KGB turto, buvo finansinės ir pramoninės grupės „Status“ prezidentas ir pagrindinis akcininkas V.Bieliauskas.
Prieš dvidešimt metų „Status“ biure Vilniuje kratas atlikę pareigūnai ieškojo įrodymų apie privatizuotus KGB konspiracinius butus. Tokių būstų orderiai būdavo išduoti neegzistuojantiems žmonėms su išgalvotomis pavardėmis.
„Status“ prezidentas nė neslėpdavo KGB karininko antpečių ir noriai pasakojo apie tarnybą specialiosios paskirties žvalgybos būryje Afganistano pasienyje.
Jis turėjo sukaupęs įspūdingą ginklų kolekciją.
„Tai buvo gudrus, įžvalgus, protingas ir kartais net žiaurus žmogus“, – taip V.Bieliauską apibūdino jį neblogai pažinojęs verslininkas.
„Lietuvos ryto“ pašnekovas prisiminė, kaip jam priklausančios drabužių parduotuvės sostinės centre duris pravėręs vidutinio ūgio „Status“ prezidentas privertė drebėti banditų vadeivą iš Kauno ir jo dvimetrinius apsaugininkus.
Atnaujinti garderobo iš Kauno atvykęs nusikalstamo pasaulio atstovas, pamatęs į parduotuvę užeinantį V.Bieliauską, pasislėpė už kitų durų. Jo sargybiniai, negalėdami palikti viršininko, blaškėsi po parduotuvę.
Priėjęs prie vieno jų V.Bieliauskas pasiūlė parūkyti – nulaužė filtrą, numetė ant grindų, o cigaretę įsidėjo į burną ir ėmė kramtyti.
Kitą cigaretę jis ištiesė apsaugininkui, kuris atrodė visiškai sutrikęs.
Kelionėje nesijautė saugus
Prieštaringai vertintas „Status“ prezidentas mokėjo įbauginti kitus, tačiau savo baimes valdė sunkiai. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis bijojo būti nužudytas.
2005 metų vasarą su draugais verslininkas motociklais keliavo po Pietų Ameriką. Grįžęs verslo partneriams pasakojo, kad bandyta jį nužudyti.
Pasikėsinimas esą buvo surežisuotas kaip pagal specialiųjų tarnybų vadovėlį.
Tualete ant grindų buvo pripilta vandens, o prie metalinės vandens nuleidimo svirties prikabintas laidas, kuriuo tekėjo elektros srovė.
V.Bieliauskas buvo įsitikinęs, kad Pietų Amerikoje buvo sekamas. Mat dar prieš kelionę jis sugyventinės, auginančios nesantuokinį vaiką, bute Vilniuje rado paslėptą klausymosi aparatūrą. Verslininkas pamanė, kad jo draugė yra užverbuota jį sekti.
Grįžęs iš kelionės po Pietų Ameriką verslininkas sukvietė giminaičius, jiems matant sudegino testamentą ir pareiškė, kad jie iš jo daugiau negaus nė cento, nes pinigai žmones gadina.
„Status“ vadovas paskelbė remsiąs tik vaikų namus, nes pats ten augo iki tol, kol buvo įvaikintas.
Planavo vykti į sodybą
Labiausiai V.Bieliauskas bijojo būti nunuodytas, tad vis keitė apsaugos darbuotojus.
Jis griežtai pasisakydavo prieš narkotikus.
Kai kartą iš Maskvos atvykęs verslo partneris vakarėlyje pasiūlė vilniečiui parūkyti kažkokios žolės, šis svečiui smogė.
39 metų V.Bieliauską pražudė ne nuodai, o kulka, paleista iš nelegalaus pistoleto „Margolin“.
Po šūvio, nuaidėjusio 2006 metų spalio 6-ąją prabangiame bute ant Tauro kalno, kai kurie verslininkai lengviau atsikvėpė.
V.Bieliauskas ne vienam jų buvo perėjęs skersai kelio – įsigijęs akcijų bandydavo užvaldyti įmonę. Vienas garsiausių konfliktų buvo kilęs su „Utenos trikotažo“ akcininkais.
Po V.Bieliausko mirties buvo svarstoma, kad jis galėjo palūžti dėl užgriuvusių sunkumų – teismo procesų, jam mestų kaltinimų, kad užsakė boksininko Rolando Jasevičiaus sumušimą, ir alkoholio.
Tačiau verslo pasaulyje iki šiol sklando kalbos, kad buvęs žvalgybininkas ne pats paleido mirtiną šūvį.
Tuo buvo suabejoję ir ekspertai, nes šauta iš priekio į kaktą.
Be to, prieš pat tragediją V.Bieliauskas skambino draugei ir paklausė, kada ji grįš namo.
Jie ketino vykti į sodybą Dzūkijoje, o pakeliui nutarė užsukti į parduotuvę nusipirkti maisto.
Kalbas apie mįslingą „Status“ prezidento mirtį dar labiau pakurstė kita netektis.
Po kelerių metų sodyboje prie Elektrėnų buvo rastas negyvas verslininko įbrolis Alvydas Bieliauskas, praeityje vadovavęs „Ekabos“ saugos tarnybai.
Dingo didžiulė suma
„Apie tai jums niekas nekalbės, nes žmonės dar nori gyventi“, – ištarė buvęs Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnas, kai paklausiau apie „Status“ prezidento mirties aplinkybes.
Tada leidausi ieškoti „Status“ imperijos likučių ir buvusių V.Bieliausko verslo partnerių – gal tie išdrįs prabilti?
Juos radusi išgirdau versiją, kad V.Bieliauskas buvo pašalintas ir dingo didžiulė pinigų suma, kuri taip ir neatsirado.
Vieni pašnekovai šešėlį metė ant buvusios mylimosios, bet ji kratėsi įtarimų.
Kiti įžvelgė Rusijos specialiųjų tarnybų braižą – esą jų patikėtinis tapo nevaldomas, tad buvo surežisuota mirtis. O didžiulius pinigus galėjo pasiimti tie, kurie jų davė verslo pradžiai.
V.Bieliauską pažinojusiems žmonėms įtartinos pasirodė ir įvykio aplinkybės. Prabangą mėgęs, gerą skonį turėjęs verslininkas gulėjo ant lovos pusnuogis, vien tik su prasegtomis kelnėmis, basas. Jo ranka su pigiu ginklu buvo padėta ant pilvo.
Dar viena kulka buvo rasta vonioje – ji galėjo likti nuo bandomojo šūvio.
Šarvai ir „Faberge“ kiaušinis
Buvusios „Elfos“ gamyklos pastatai ir koridoriai primena klaidų labirintą.
Tai loftai, įmonių biurai, sandėliai, daugybė durų ir stačių laiptų, vedančių į mūrinius koridorius, kuriuose duris tranko skersvėjai. Prie vieno įėjimo – išblukęs užrašas „Status“.
Stačių laiptų viršuje mane pasitiko du nebylūs netikri kariai su šarvais. Sustingę lyg praeities šmėklos jie saugojo stalą ir peleninę su nuorūkomis.
„Šie šarvai anksčiau buvo Bieliausko bute“, – ištarė solidaus amžiaus vyras.
Pasirodo, tai buvęs „Status“ prezidento patarėjas Vladas Bagdanavičius, praeityje turėjęs verslo informavimo įmonę. Po V.Bieliausko mirties giminės paprašė jo padėti valdyti palikimą.
Iš „Status“ imperijos likusios įmonės užsiima nekilnojamojo turto nuoma.
Dar gyvuoja ir juvelyrinių dirbinių bendrovė „Juvilena“. Banko seife saugomas iš tauriųjų metalų pagamintas „Faberge“ kiaušinis, vertas apie 60 tūkst. eurų.
Lygiai tokį pat kiaušinį, kurio vidų puošia brangakmeniais inkrustuota Gedimino pilis, V.Bieliauskas buvo padovanojęs Vilniaus miestui.
„Ši įmonė buvo jo žaisliukas, įkurta tik dėl prestižo. Pagrindinis pirkėjas buvo Vladas. Jis nupirkdavo juvelyrinį dirbinį ir kam nors padovanodavo. Kai neliko Bieliausko, nėra ir pirkėjų“, – paaiškino V.Bagdanavičius.
Jis V.Bieliauskui patardavo, kas vyksta per privatizavimo procesus, juose dalyvauja, kas už ko stovi.
„Suteikdavau jam visą informaciją ir sakydavau, kad neliptų ten, nes paslys ant banano žievės. Bet jis vis tiek lipdavo ir paslysdavo.
Aš sakydavau jam tai, ką galvojau. Todėl kartais susipykdavome. Tada atvažiuodavo jo brolis Alvydas ir glaistydavo padėtį. Bet jo brolis buvo tuščia vieta, viskam vadovavo Vladas“, – kalbėjo pašnekovas.
Po V.Bieliausko mirties liko ir sraigtasparnis, pirktas Jungtinėse Amerikos Valstijose – dar iki galo nesurinktas paliktas Rygoje.
Sudarė solidų sandorį
V.Bieliausko palikimą dalijosi jo dvi atžalos iš pirmosios santuokos bei nesantuokinis vaikas. Jį augina buvusi verslininko sugyventinė Evelina, kurios tėvas – buvęs aukštas sostinės policijos pareigūnas.
„Pinigų rasta nedaug – apie pusantro milijono litų gavo nesantuokinis vaikas ir milijoną – vaikai iš pirmosios santuokos“, – prisiminė V.Bagdanavičius.
Prieš mirtį „Status“ prezidentas sudarė sandorį – gyrėsi, kad už 48 mln. litų (14 mln. eurų) pardavė didžiulį pastatą sostinės centre, vadintą „Vaikų pasauliu“.
Apie pusę sumos buvo pervesta į jo sąskaitą banke, o kita dalis sumokėta grynaisiais.
„Dalis tų pinigų buvo investuota į įmones. O kur dingo grynieji, niekas iki šiol nežino. Jis galėjo ką nors pasiųsti į banką išnuomoti seifo. Po jo mirties pasamdyti teisininkai ieškojo, bet tokio seifo nerado.
Įtarimai buvo kritę ir ant Vlado draugės. Tada ji su vienu apsaugininku vyko į banką. Teko girdėti, kad po to moteris lankydavosi lošimo namuose“, – kalbėjo V.Bagdanavičius.
Sostinės pareigūnai jam kalbėjo, kad moteris galėjo kam nors paskolinti didelę sumą, o tie žmonės ją apgavo ir pasiuntė. Galbūt tai buvo asmenys, susiję su kriminaliniu pasauliu.
„Aš netikiu, kad Vladas nusižudė. Jis domėjosi ginklais, žinojo jų technines savybes, kolekcionavo senovinius šautuvus. Ar geras ginklų specialistas galėjo šauti į save iš „Margolin“, kuris naudojamas sportiniais tikslais?
Ten atvykę pareigūnai pamanė, kad mirė girtuoklis. Įvykio vieta nebuvo išsamiai apžiūrėta. Tik po kelių savaičių susigriebta, kad nepadaryti parako testai nuo kai kurių asmenų rankų.
Taip ir liko daug neaiškumų. Niekas netiki, bet nieko jau negalima įrodyti.
O gal ir gerai, kad taip atsitiko, nes jis dar ne vienam žmogui būtų gyvenimą sugadinęs. Daug darbuotojų buvo išvaikęs, nes manė, kad jį nori nunuodyti“, – teigė buvęs V.Bieliausko patarėjas.
Grasino išmesti iš darbo
Gerti „Status“ prezidentas pradėjo, kai uždirbo daug pinigų, prasidėjo vakarėliai. Kartais per dieną išgerdavo ne vieną butelį degtinės.
Kurį laiką V.Bieliauskas gyveno sodyboje Dzūkijoje, ten įsileisdavo tik apsaugininkus, kurie atveždavo alkoholio. Kurį laiką jis buvo užsikodavęs.
Kartą verslininkas buvo pastebėtas nuogas, išsitepęs uogiene lakstantis sostinėje ant Tauro kalno.
Po šio incidento iš jo buvo paimti koviniai ginklai, o jis nuvežtas gydytis į Uteną.
Tačiau ir į Utenos ligoninę pacientas liepdavo apsaugininkams atvežti alkoholio, o jei to nepadarys, grasino išmesti iš darbo. Tada draugai pasirūpino, kad jis būtų perkeltas į Rokiškį.
Grįžęs iš Rokiškio ligoninės verslininkas atrodė atsigavęs, vykdavo į biurą sostinės centre, pats tvarkė reikalus.
„Jis jau visai nevartojo alkoholio. Bet išvakarėse į jo namus buvo atvežtas butelis brendžio, gal tuo pasirūpino draugė?“ – svarstė V.Bagdanavičius.
Paklaustas, kur dabar yra V.Bieliausko ginklų kolekcija, pašnekovas mostelėjo ranka į duris: „Jie ten, aš jums parodysiu.“
Vyras pakvietė į kitą kabinetą. Atrodė, kad patekau į senovinių ginklų muziejų.
Daugiau skaitykite šeštadienio dienraštyje „Lietuvos rytas“.
