Laukdami, kol knygynuose pasirodys R.Jancevičiaus knyga „Pieno puta žudikui“, dabartiniai ir buvę prokurorai surūkė ne po vieną cigaretę. Tuo neabejoja ir pats knygos autorius.
Kiek garsių bylų detalių ir prokuratūros darbo užkulisių atskleidė 34 metus prokuratūroje dirbęs ir prieš pusantrų metų iš tarnybos pasitraukęs 59 metų R.Jancevičius?
Apie tai, kas sudėta į prokuroro prisiminimų knygą ir kas nepateko į jos puslapius, R.Jancevičius papasakojo „Lietuvos rytui“.
– Esate pirmas prokuroras, kuris ryžosi parašyti knygą. Tai daryti nusprendėte dar dirbdamas prokuratūroje?
– Tikrai nesiekiau rekordo, kad tai padaryčiau pirmas, bet taip jau susiklostė.
Šia knyga norėjau parodyti įvykius akimis žmogaus, kuris pats juose dalyvavo.
Rašyti knygą apsisprendžiau tuomet, kai švenčiant profesinę prokurorų šventę vienas jaunesnis kolega manęs paklausė, kodėl ją švenčiame kovo 30-ąją. Supratau, kad kolegos švenčia, bet visiškai nežino savo istorijos.
Rašyti knygą galutinai apsisprendžiau minint Prokuratūros dieną 2015-aisiais. Į šventę buvo pakviesti buvę generaliniai prokurorai, tarp jų ir pirmasis prokuratūros vadovas Artūras Paulauskas, bet jam nebuvo suteiktas žodis.
Po renginio viešųjų ryšių specialistų paklausiau, kodėl nekalbėjo pirmasis nepriklausomos Lietuvos generalinės prokuratūros vadovas. Jų atsakymas mane tiesiog užmušė: „Jis juk kalbėjo praėjusiais metais.“
Visos šios aplinkybės mane ir paskatino rašyti, nors niekada nepretendavau ir dabar nepretenduoju į rašytojus.
Tiesiog bandžiau išdėstyti savo nuomonę į įvykius, procesus ir kartu dirbusius žmones. Tie, kurie žino mano charakterį, pastebės, kad tarp rimtų dalykų visada randu progos pajuokauti.
– Prisiminėte ir kolegoms iškrėstus pokštus, ir ne tokius malonius dalykus – kai kurių jų bandymus paveikti bylų tyrimą. Kokios reakcijos tikitės iš buvusių bendradarbių?
– Kai pasirodė knyga, jaučiausi taip, kaip tada, kai antrąją pažinties dieną paprašiau savo žmonos rankos. Toks įdomus jausmas, kai tuo pat metu ir bijai, ir jaudiniesi, ir nori, kad neatsisakytų.
Aš kolegų nekritikavau, tiesiog sakiau tiesą. Jei kas nors įsižeis, ką padarysi.
Gal kam nors prisiminimai bus nemalonūs, kai ką per dantį patraukiau. Kai kuriose istorijose iš pagarbos savo darbo vietai neminėjau pavardžių. Tie žmonės iki šiol dirba ir tegul dirba. Kai perskaitys, patys supras, apie ką parašyta.
Mano gyvenimas buvo nuolatinė kova. Vis prisimenu vieną mūsų pokalbį su šviesaus atminimo prezidentu Algirdu Brazausku.
Mums gurkšnojant kavą jis pasakė labai pranašiškus ir teisingus žodžius: „Jei ateis tokia minutė, kai nežinosi, kaip elgtis, elkis taip, kaip parašyta įstatymuose, ir visada būsi teisus.“
Aš taip ir dariau. Daug kam nepatiko, daug kas pyko, vadino mane įvairiais vardais, rašė skundus. Tik tie, kurie rašė skundus, patys nuskendo intrigų verpetuose, o aš dar gyvas ir net knygą parašiau.
– Kodėl toks pavadinimas – „Pieno puta žudikui?“
– Svarsčiau įvairius variantus, bet prisiminiau įvykį Ukmergėje, kai dėl automobilio buvo nužudytas ir miške sudegintas jaunas vaikinas.
Šio nusikaltimo ilgai negalėjo ištirti nei policija, nei prokuratūra, todėl mes dviese su tuomečiu Ukmergės policijos komisaru Arvydu Pakniu nusprendėme jaunimą pamokyti dirbti ir patys tapome detektyvais.
Vakare du žudikai jau buvo mano kabinete. Kai abu sėdėjo nuleidę galvas, prasivėrė durys ir įėjo A.Paknys.
Jis iš savo tėvo atsivežė stiklainį balto pieno su puta ir ką tik iš krosnies ištrauktos juodos kaimiškos duonos.
Reikėjo pamatyti tų vaikinų akis. Aš, policijos vadovas, ir du žudikai, susėdę prie vieno stalo, išgėrėme tris litrus šviežio pieno užsikąsdami juoda duona.
Pavadinimu „Pieno puta žudikui“ norėjau pasakyti, kad žudikas yra toks pat žmogus kaip ir visi kiti.
Negalima peržengti ribos, menkinti nusikaltėlio ar žudiko, iš jo tyčiotis. Jei ką nors jam pažadėjai, turi ištesėti.
Per gyvenimą esu bendravęs ne su viena dešimtimi, gal net ne vienu šimtu žmogžudžių, bet jokio pykčio neliko.
Vieną dieną mums su žmona ir dukra vaikštant po Vilniaus centrinę universalinę parduotuvę priėjo jau solidaus amžiaus vyras su moterimi. Jis man paspaudė ranką ir padėkojo už tai, kad leidau jam pasirinkti kitą gyvenimo kelią, – sulaikėme, laiku sustabdėme, žmoniškai pasielgėme. Kas jis toks, nežinau.
– Su nusikaltėliais susitikdavote vienas, bendraudavote net naktimis. Kuris susitikimas jus labiausiai nustebino?
– 1997 metų gegužę Vilniuje, prie kaukazietiškų patiekalų restorano „Achtamar“, buvo susprogdintas šalia stovintis automobilis.
Per šį sprogimą buvo sunkiai sužalotas su „Vilniaus brigada“ sietas Vadimas Melničenka, pravarde Soldatas, ir nelegaliai Lietuvoje viešėjęs gruzinas Eldaras Gordeladzė.
Vidurnaktį į prokuratūrą atėjo vyras, kurį pavadinsiu Michailu. Dviese mes kalbėjomės visą naktį.
Jis man atsivėrė, ir tai buvo didžiulis smūgis banditams. Po šio pokalbio mes sulaikėme gal 15 pagrindinių nusikaltėlių vadeivų. Buvo atskleisti faktiškai visi tuo laikotarpiu įvykdyti nužudymai, išskyrus vieną – susišaudymą netoli „Žalgirio“ stadiono buvusioje bokso salėje.
Mes žinojome, kas tai padarė, bet trūko įrodymų. Jei būtume turėję tokias technines galimybes, kokias dabar turi kolegos, šie nusikaltimai būtų buvę atskleisti šimtu procentų.
Dabar apie tai išgirdę kolegos mane pavadintų kvailiu – kam kalbėtis su žudikais? Bet man nuo to galva nenukrito, gal tik plaukų praradau. Prisiminus tuos laikus tikrai yra kuo pasidžiaugti.
Tačiau lazda turi du galus. Turiu vienintelę dukterį, kuri, įkvėpta tėvo, pasirinko teisininko profesiją, bet pabaigusi mokslus ji pasakė: „Aš mačiau, kaip dirba tėvas, kaip dėl to kenčia šeima, tad niekada gyvenime nedirbsiu prokuratūroje.“
Ji pasirinko darbą, visiškai nesusijusį su teise. Gavau šiokį tokį smūgį, nes kiekvienas tėvas ir motina nori, kad vaikai pasirinktų panašų kelią.
– Užsiminėte, kad tiek anksčiau, tiek dabar daugybė pareigūnų nesielgia taip, kaip parašyta įstatymuose, – jiems patogu gyventi taikoje su nusikaltėliais?
– Kai pradėjau dirbti Vilniuje, mane labai nustebino į futbolo rungtynes atvažiavę vieno miesto kolegos. Jie manęs paklausė, kokiu verslu mes verčiamės Vilniuje.
Mes su pavaduotoju nustebę susižvalgėme, o jie ėmė pasakoti, kad vienas turi taksi įmonę, kito žmona turi kelis kioskus. Deja, tos tendencijos dar ne visur išnyko.
Buvo laikas, kai mes gaudėme banditus, o Panevėžyje policija kovojo su Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnais dėl įtakos, virš VSD pastato sukosi sraigtasparnis.
Kontrabandos bylose rasdavome Kauno kolegų pavardžių.
Tai nenormalu, bet visi miestai – Kaunas, Klaipėda, Panevėžys – turėjo savo tradicijas.
Prisiminkime, kaip buvo triuškinamos nusikaltėlių grupuotės. Vilniuje jas likvidavo Vilniaus policija ir prokurorai, Šiauliuose, Panevėžyje ir Klaipėdoje – Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento pareigūnai.
O kas galutinai ant žemės paguldė Henriką Daktarą? Ne vietiniai teisėsaugininkai, o Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento pareigūnai.
Žinoma, aš negaliu pasverti to sąžiningumo ir nesąžiningumo procento, ten taip pat yra labai sąžiningų žmonių.
Bet ką parodė pastaruoju metu paaiškėję policijos darbai Šiauliuose?
– Savo knygoje prisiminėte ir „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimą. Kodėl šis nusikaltimas taip ir liko neištirtas?
– Knygoje pabandžiau atsakyti į šį klausimą, bet net ir dabar negaliu atskleisti visko, ką žinau.
Tai riboja ir Valstybės paslapčių įstatymas, ir kiti niuansai. Manau, jog mes buvome labai arti to, kad ištirtume šį nusikaltimą.
Kad iš dalies galėtum atsakyti į šį klausimą, nereikia daug žinių, užtenka žinoti, kas tuo metu vyko Lietuvoje, – sprogimas po sprogimo.
Tokiu būdu buvo bandoma destabilizuoti padėtį.
Šis tyrimas buvo šiek tiek mistifikuotas – kažkas nuslėpta, kažkas tyčia ar netyčia tam trukdė. Jei man kas nors pasakytų, kad visa tai vyko atsitiktinai, sunkiai tuo patikėčiau.
Nenoriu plačiau plėtoti šios temos, nes įvardijęs pavardes galiu būti apkaltintas nebūtais dalykais. Nebūtinai tai, ką žinau aš, turi žinoti visi. Tam dar ateis laikas.
– Kada jis ateis?
– Kai senoji politikų karta išeis anapilin arba į užtarnautą poilsį, apie tai bus galima ir kalbėti.
Žinoma, jeigu dar liks gyvų, kurie gali papasakoti apie šiuos procesus.
– Rašydamas knygą dar daug ką nutylėjote?
– Taip. Liko daug ko nepasakyta, apie kai kurias bylas net neužsiminiau. Nenorėjau į šią knygą sudėti visko, norėjau palikti intrigos. Gal atsiras ir jos tęsinys.
– Ne kartą užsiminėte apie politikų skambučius, verslo atstovų vizitus į prokuratūrą. Ar įmanoma prokurorui atsilaikyti prieš politinį spaudimą?
– Spaudimas, žinoma, yra, tik nereikia įsivaizduoti, kad kas nors pastato prie sienos ir nusitaiko iš automato.
Yra ir kitokių poveikio priemonių – viešoji erdvė, karjera. Todėl reikia rinktis – pyktis su visais ar pasirinkti susitaikėlišką politiką. Jei vieną kartą pasirinksi susitaikymą ir padarysi taip, kaip tavęs prašo, tada – viskas.
Su manimi iki šiol nesišneka net kai kurie giminės, kurie nesupranta, kaip galima nepadėti savo pusbroliui ar jo dukteriai.
Giminių ir artimųjų spaudimas yra baisiausias. Bet atlaikiau, jei nebūčiau atlaikęs, Vilniaus apygardos prokuratūroje nebūčiau dirbęs 18 metų.
– Savo knygoje labai skirtingai atsiliepėte apie du prezidentus – A.Brazauską ir Dalią Grybauskaitę. Kas lėmė, kad susidarėte tokią nuomonę?
– Galėčiau parašyti ir apie kitus prezidentus, su jais taip pat esu bendravęs, bet rašiau tik apie šiuos, be jokių asmeniškumų ir be pykčio norėdamas parodyti dvi priešingybes.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais policijos ir kitų specialiųjų tarnybų vadovai siūlė pasekti pokario Prancūzijos pavyzdžiu – suburti vadinamuosius mirties eskadronus ir pavesti jiems užduotis likviduoti Lietuvoje esančias nusikaltėlių grupes ir jų vadeivas. Tam prieštaravo tik A.Brazauskas.
Praėjus beveik 20 metų ir prasidėjus vadinamajai kediados istorijai prezidentė D.Grybauskaitė tylėjo, nors vienas valstybės vadovo žodis galėjo sustabdyti tą masinę psichozę.
Tai galėjo padaryti ir Seimo pirmininkė, ir premjeras, ir, be abejo, prezidentė. Tačiau aukščiausi valstybės vadovai tuomet užėmė stručio poziciją – įkišo galvą į smėlį ir laukė, kada išlįsti, kad juos vėl išrinktų.
O kaip vertinti Dariaus Valio atsiradimą generalinio prokuroro poste? Niekas nėra prokuratūrai padaręs tiek žalos, kaip penkeri jo vadovavimo metai. Kad ir ką būtume darę, mes tapome patyčių objektu.
– Štai citata iš jūsų knygos: „Esu įsitikinęs, kad D.Grybauskaitę iki dabar turėtų graužti sąžinė. Žinoma, jeigu ji ją dar turi.“ Kokių dar klaidų, jūsų nuomone, prezidentė padarė tariamos pedofilijos istorijoje?
– Mano knygoje yra įdėtas nužudyto teisėjo Jono Furmanavičiaus motinos Anelės Furmanavičienės laiškas, kurį paskutinėmis savo gyvenimo dienomis ji nusiuntė Prezidentūrai.
Jame buvo prašoma tik pareikšti užuojautą ir kada nors atsiprašyti. Gali būti, kad taip literatūriškai šį laišką parašė ne pati J.Furmanavičiaus mama, tačiau į jį net nebuvo atsakyta.
Dėl to ir prabilau apie sąžinę. Kaip visa tai vertinti? Juk be jokios kaltės buvo nušautas valstybės pareigūnas, teisėjas.
– Išeidamas iš darbo prokuratūroje jūs minėjote, kad Garliavos istorija buvo jus labiausiai sukrėtęs nusikaltimas. Kuo ši istorija išskirtinė?
– Baisiausia buvo tai, kad minia nustatinėjo kaltę. Todėl sąžiningai atlikti savo pareigas buvo labai sunku.
Buvo galima nueiti paprasčiausiu keliu, pagal minios balsą – suimti nekaltus žmones, perduoti juos teismui.
Mes pasirinkome sąžiningą įstatymų vykdymo kelią. Sunkus jis buvo – pasibadėme, susipykome, išsidraskėme, bet teisybė atėjo.
Žinoma, ta tiesa paaiškėjo labai skaudžiai, nes visas kelias jos link buvo nusėtas lavonais. Tai ne tas kelias, negeras kelias...
Dabar man jau nesvarbu, parveš Neringą Venckienę į Lietuvą ar ne. Manau, suinteresuotų, kad ji negrįžtų, yra daugiau nei laukiančių, kad grįžtų. Manau, kad parvežta čia ji galėtų daug papasakoti.
– Įniršusios minios spaudimą tikriausiai pajutote ir jūs asmeniškai, ir jūsų šeima?
– Per šių įvykių įkarštį pajutau, kad mano širdis ant stalo lipa. Ryte buvau nuvežtas į Santaros klinikų Reanimacijos skyrių, man suleido vaistų, bet žinojau, kad per pietus privalau būti darbe, kitaip būčiau apkaltintas baime ar dar nežinia kuo.
Po visų procedūrų grįžau į darbą, bet, savo nelaimei, išeidamas iš ligoninės sutikau pažįstamus gydytojus, kurie mano apsilankymą ligoninėje apskundė žmonai.
Dar sunkiau būdavo tuomet, kai rytais reikėdavo vežti dukterį į mokyklą, o mokykloje vaiką saugojo policija. Ar tai normalu?
Todėl sakau, kad visos banditų bylos buvo paprastesnės nei ta masinė psichozė, kai minia reikalavo aukos.
Tuo metu buvome grįžę į viduramžius.
– Kokiomis nuotaikomis išėjote iš prokuratūros?
– Manau, kad prokuratūroje dirbau per ilgai. Atlaikęs tris infarktus ir žinodamas, kad kūne liko nedaug savų detalių, pradedu galvoti, ar buvo verta tiek dirbti. Sunku pasakyti.
Kartą žmona pajuokavo, kad jei aš atgimčiau antram gyvenimui, vėl būčiau prokuroras. Turbūt ji teisi.
