Konstitucija teigia, kad prieš įstatymą visi lygūs. Bet ši nuostata, atrodo, negalioja Valakampiuose įsikūrusiai buvusio premjero Adolfo Šleževičiaus šeimai ir jo verslo partneriams.
Iš pradžių A.Šleževičiaus partijos bičiulio Alfonso Macaičio sprendimu buvo leista atkurti nuosavybės teises į sklypą, kurio dalį įsigijo Šleževičiai, o paskui Remigijaus Šimašiaus vadovaujama sostinės savivaldybė uždegė žalią šviesą ir dvibučių namų statyboms.
Negana to, statybas miške palaiminusi ir į Konstitucinio teismo išaiškinimą nusispjovusi Vilniaus savivaldybė tik skėsčioja rankomis išgirdusi, kad ekspremjero šeima naudojasi nuo vilniečių užtvertu dar beveik 50 arų valstybei priklausančiu žemės sklypu, kur aro kaina siekia apie 50 tūkstančių eurų.
Užteko vienos pažymos
Istorija, kaip A.Šleževičiui pavyko įsigyti prestižinį sklypą Valakampiuose, panaši į gražią pasaką.
Nuosavybės teisės į žemę, kurioje dabar stovi įspūdingas ekspremjero namas, buvo atkurtos dar 1993 metais.
Tas teises įgijo dabar jau mirusi A.Šleževičiaus verslo partnerio Ričardo Gaidamavičiaus anyta Bronislava Poplavskaja.
Tam užteko vienintelio dokumento – Lietuvos archyvų generalinės direkcijos pažymos, kad 1939 metais B.Poplavskajos tėvui Jokūbui Makovskiui Vilniaus Pelikonių vietovėje priklausė 1,09 hektaro sklypas.
1993 metų vasarą, praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai A.Šleževičius tapo premjeru, ši moteris gautą pažymą pateikė Vilniaus pirmosios apylinkės teismui.
Po mėnesio šis teismas, net nepatikrinęs kitų duomenų, konstatavo: „1,09 ha žemės sklypą buvusiame Pelikonių kaime, dabar Meškeriotojų g. 7, iki 1940 m. valdė Marijana Jankunec – pareiškėjos motina.“
Išsirinko gražiausią vietą
Jei teismas, kaip ir numatė įstatymai, iš Centrinio valstybės archyvo būtų išsireikalavęs dokumentus, atskleidžiančius, kas po J.Makovskio mirties valdė sklypą Pelikonių kaime, būtų paaiškėję, kad B.Poplavskaja vargu ar išvis turi teisių į paveldėjimą. Mat šį sklypą iš tiesų perėmė J.Makovskio sūnus iš pirmosios santuokos.
Tačiau teismas to nepadarė, tad 1994 metų balandį Vilniaus miesto valdyba B.Poplavskajai suteikė 20 arų sklypą sostinės Meškeriotojų gatvėje.
Kadangi nebuvo jokių duomenų, kur konkrečiai buvo minimas Pelikonių kaimas ir B.Poplavskajos tėvo sklypas, paveldėtoja išsirinko bene įspūdingiausią Meškeriotojų gatvės vietą, nuo kurios atsiveria vaizdas į Neries upę.
Perėjo per kelias rankas
Savininke B.Poplavskaja buvo neilgai – 1994 metų lapkritį ji sklypą pardavė geram premjero A.Šleževičiaus draugui ir būsimam verslo partneriui Pranui Dailidei.
Šis taip pat ilgai nepasidžiaugė pirkiniu ir 1995 metų spalį sklypą perrašė A.Šleževičiaus tėvo broliui Adolfui Šležui.
Kol sklypas ėjo iš rankų į rankas, ten vyko didelės statybos – buvo statomas dvibutis beveik 1000 kvadratinių metrų ploto namas.
Ir tik 2005 metais A.Šležas oficialiai pusę sklypo su jau pastatytu namu pardavė savo sūnėno žmonai Janinai Šleževičienei. O kita sklypo dalis atiteko kadenciją baigusio prezidento Algirdo Brazausko žmonai Kristinai.
Kartu gyventi nenorėjo
Bet tame pačiame, nors ir didžiuliame sublokuotame name A.Šleževičius ir A.Brazauskas kartu gyventi nepanoro.
Kalbama, kad santykiai tarp buvusių partijos bičiulių pašlijo dar 1995 metais, kai tuometis premjeras A.Šleževičius prieš pat didžiausio šalyje Lietuvos akcinio inovacinio banko uždarymą atsiėmė 250 tūkstančių litų indėlį.
Tuo pasipiktino ne tik paprasti žmonės, bet ir partijos lyderiai. Jų spaudimo neatlaikęs tuometis prezidentas A.Brazauskas paragino A.Šleževičių trauktis.
Atrodo, kad po to santykiai tarp A.Brazausko ir A.Šleževičiaus galutinai pašlijo. Tad 2004 metais oficialia sklypo ir namo bendraturte tapusi K.Brazauskienė į jį net neįsikėlė ir savo valdas pardavė.
Yra ir kita versija, kodėl šios dvi šeimos nepanoro gyventi kartu, – esą nesutarė dvi įtakingų vyrų žmonos, buvusios bufetininkės. J.Šleževičienė su būsimu sutuoktiniu susipažino dirbdama Vyriausybės, o K.Brazauskienė – Sporto rūmų bufetuose.
Panoro daugiau žemės
A.Šleževičiaus šeimai turimo 10 arų sklypo, ko gero, pasirodė per mažai. Tuomet vėl pasirodė B.Poplavskaja.
Ji Vilniaus apskrities viršininko administracijai įteikė prašymą, kad prie jau atkurtos 20 arų sklypo nuosavybės būtų grąžintas dar 89 arų sklypas.
Paprastai visiems norintiems atkurti nuosavybę brangiausiose sostinės vietose tuomet būdavo pranešama, kad laisvos žemės nėra, ir pasiūloma kompensuoti beverčiais vertybiniais popieriais.
Be to, prašomame grąžinti 89 arų sklype auga miškas, o įstatymai kategoriškai draudžia grąžinti tokią žemę.
Į įrodymus numojo ranka
Tačiau B.Poplavskajai ir vėl pasisekė.
2007 metų rugsėjį geras A.Šleževičiaus bičiulis dar nuo sovietinių laikų Vilniaus apskrities viršininkas A.Macaitis nutarė B.Poplavskajai atkurti nuosavybės teises į 89 arų sklypą, besiribojantį su A.Šleževičiaus šeimos valda.
Priimti šio sprendimo nesutrukdė ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikti Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentai, kad tikrasis kone 4 milijonų eurų vertės žemės sklypo paveldėtojas yra ne B.Poplavskaja, o jos netikras pusbrolis Mečislavas Stašinskis.
Tiesa, dėl miško teko šiek tiek pavargti. Dar prieš priimant sprendimą buvo pakoreguoti žemės sklypų ribų planai ir pavaizduota, kad ta dalis, kurią buvo planuojama grąžinti B.Poplavskajai, nepatenka į valstybinio miško teritoriją.
Maždaug tuo pačiu metu sklype buvo iškirsta ir daug senų medžių.
Tarpininkų nebereikėjo
Vis dėlto A.Macaitis pasirašė sprendimą grąžinti B.Poplavskajai 89 arų žemės sklypą, didelę jo dalį įsigijo Šleževičių šeima.
Tačiau šįkart tarpininkų nereikėjo – pirkimo ir pardavimo sandoriu šią žemės dalį – apie 30 arų – jiems per įgaliotinį pardavė paveldėtoja B.Poplavskaja.
Be to, ši sutartis buvo sudaryta taip, kad Šleževičiai galėjo pretenduoti ir į kitą sklypo dalį.
Nori statyti kvartalą
Bene brangiausiame sostinės rajone sutuoktiniai iki šiol dviese gyvena 450 kvadratinių metrų ploto name ir gali naudotis ne tik 99 arų sklypu, bet ir dar beveik pusės hektaro valstybinės žemės plotu, kuris nuo pašalinių užtvertas tvora.
Tačiau ramybė šioje įspūdingoje vietoje greitai gali baigtis. Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius savo įsakymu leido Šleževičių šeimai rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą.
Pagal jį sklypai turi būti padalyti į tris atskirus, kurių kiekviename nustatomas naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija.
Tai reiškia, kad artimiausiu metu miesto miškas gali būti iškirstas, o jo vietoje išdygs gyvenamųjų namų kvartalas.
Patys sutuoktiniai Šleževičiai išdygusių namų kaimynystėje gyventi neketina.
Jie jau viešai pareiškė, kad parduoda namą, – už jį prašoma 2,9 milijono eurų.
Sukilo įtakingi kaimynai
Tačiau gali būti, kad pastatyti naują kvartalą nebus taip paprasta, kaip prestižinėje vietoje įsigyti sklypus.
Sutuoktinių Šleževičių sumanymas ramioje Valakampių vietoje pastatyti naują kvartalą ne juokais supykdė kaimynus, tarp kurių yra nemažai įtakingų žmonių.
Netoliese gyvena bendrovės „Pieno žvaigždės“ bendraturtis Julius Kvaraciejus, naftos produktais prekiaujantis buvęs bendrovės „Mažeikių nafta“ direktorius Tadas Augustauskas, bendrovės „Sostena“ prezidentas Alvydas Globys, „SG dujos“ generalinis direktorius Virginijus Korsakas, buvęs draudimo bendrovių „PZU Lietuva“ ir „Lindra“ vadovas Edmontas Volochovičius.
Vis dėlto pirmas jų bandymas įtikinti merą R.Šimašių, kad miesto miško teritorijoje, kur jau nutiestos ir kaimyninių namų komunikacijos, negalima statyti namų, nepavyko.
Savivaldybės vadovai tvirtino, kad toje vietoje, kur planuojami statyti namai, nėra ir niekada nebuvo miško.
Meras nekreipė dėmesio ir į Nacionalinės žemės tarnybos raštą, kuriuo savivaldybė informuota, kad gali būti pažeisti teisės aktai, ir rekomendavo neleisti pradėti statybų.
Pateikė šūsnį dokumentų
Neradę supratimo Vilniaus savivaldybėje Meškeriotojų gatvės gyventojai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Jam buvo pateikta daugybė senų planų, iš kurių matyti, kad sklype prie J.Šleževičienės namo augo miškas.
Pavyzdžiui, 1995 metais parengtame vietovės plane toje vietoje pavaizduotas tankus miškas, dengiantis visą sklypą, kuriame A.Šleževičius nori pradėti statybas.
Kad didelė dalis miško buvo iškirsta, konstatavo ir antstolis, užfiksavęs, jog sklypo teritorijoje išliko apie 50 storų kelmų, rodančių, kad medžiai galėjo būti išpjauti prieš 10 metų.
Nežino sklypo įsigijimo užkulisių
Janina Šleževičienė
Namo ir sklypo savininkė
„Aš nežinau visų užkulisių, ar teisėtai, ar neteisėtai B.Poplavskaja atgavo sklypą. Aš pirkau ne iš jos, o iš kito asmens. Pirkau sklypą su nebaigtu statyti namu, kuris garažu sujungtas su kitu pastatu.
Su B.Poplavskaja mes buvome kito sklypo bendraturčiai. Ten jokio namų kvartalo mes statyti kol kas neplanuojame. Be to, ir pinigų tam nėra.
Mes tik kreipėmės į savivaldybę, kad būtų padalytas sklypas, nes po to, kai pirkome, nebuvome oficialiai atsidaliję.
Be to, mūsų sklypo dalyje nėra jokio miško – miškas yra toje sklypo dalyje, kuri priklausė B.Poplavskajai.“
Požiūriai – skirtingi
„Pertvarkant sklypą Meškeriotojų g. 7 ir aplink jį suprojektuotą natūra grąžintą sklypą, į jų ribas nebuvo ir šiuo metu nėra įtraukta kadastre įregistruota miško žemė ar valstybinės reikšmės miškas.
Natūra grąžinto sklypo dalyje yra želdiniai, tačiau jiems miško statusas nesuteiktas. Taigi netvirtinti projekto dėl natūroje augančių medžių nebuvo teisinio pagrindo“, – sakė Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja Raimonda Rudukienė.
Tačiau Konstitucinis teismas teigė ką kita: „Nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“, – sakoma Konstitucinio teismo 2007 metų rugsėjo 6 dienos nutartyje.
