Agresijos priepuolių kankinamą neįgalų sūnų motina (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) prieš penkerius metus atidavė į Vilijampolės socialinės globos namus. Nekalbančiam vaikinui buvo nustatytas autizmas ir protinis atsilikimas, jis vis dažniau agresyviai elgėsi su motina.
Šiandien moteris ėmė nerimauti, kad įstaiga, kuri yra oficiali vaikino globėja, atiduos 21-erių jaunuolį į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Ji kaltino įstaigą, kad ši su sūnumi tinkamai neužsiima, neteikia jam reikalingų paslaugų, o tik laiko užrakintą.
Vilijampolės socialinės globos namų direktorė Zita Verbavičienė aiškino, kad į psichiatrijos ligoninę vaikiną siųsti paragino jį periodiškai tikrinantys psichiatrai. Ten vaikinas galės gauti profesionalią medikų pagalbą ir būti detaliau ištirtas. Ji pripažino, kad globos namai neranda būdų jam padėti. Taip pat vaikiną išvežus lengviau galės atsikvėpti kiti globos namų gyventojai, kurie kenčia nuo neįgaliojo smurto. Ji pabrėžė, kad globotinis į psichiatrijos ligoninę būtų vežamas ne visam laikui.
Vaikino motina kreipėsi į Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininką, Seimo narį Justą Džiugelį. Jis bei portalo lrytas.lt kalbinti ekspertai įsitikinę, kad problemos šaknys – per menka valstybės pagalba neįgalius vaikus auginančioms šeimoms.
Visą dieną užrakintas
„Manau, kad mano vaikui autistui ten tikrai ne vieta“, - pokalbį apie Rokiškio psichiatrijos ligoninę pradėjo neįgalaus vaikino motina.
Moteris pasakojo, kad sūnus visą dieną užrakintas. Į lauką jis išvedamas tik darbo dienomis, kai Vilijampolės socialinės globos namuose dirba daugiau vyrų. Mat jam palydėti reikia bent dviejų. Savaitgaliais, kai globos namuose dirba tik vienas vyras, neįgalusis visą laiką praleidžia savo kambaryje.
„Aš suprantu, kad jis turi būti laikomas už šarvuotų durų. Kitos išeities įstaiga neturi, sūnus linkęs viską niokoti, laužyti ir gali suduoti tiek vaikams, tiek darbuotojams.
Bet problema ta, kad jam nėra užsiėmimų. Direktorė pasakė, kad jie nesugeba užtikrinti jam užimtumo. Jie jaučiasi bejėgiai, neturi kompetentingų darbuotojų, nors yra ir psichiatrės, yra ir kitų veiklų, bet pagal jo poreikius niekas netinka.
Manau, kad būtų įmanoma ką nors jam pritaikyti, kad jis pavargtų, būtų sudomintas. Bet lengviau vaiką išvežti, negu pagal jo poreikius pritaikyti veiklą ir sumažinti agresiją“, – kalbėjo neįgalaus vaikino motina.
Dar gyvendamas su mama jaunuolis atlikdavo pratimus, namo grįždavo pavargęs, išsikrovęs, ne toks agresyvus. Tačiau globos namuose fizinė veikla vaikinui uždrausta dėl širdies veiklos sutrikimų.
„Norėjome, kad klinikose jam ištirtų širdelę, bet jo nepriėmė nei kardiologai, nei psichiatrai. Jau metus laukiame, kad gal psichiatrai pasigailės ir priims, kad ištirtų širdį ir nustatytų, kokį fizinį krūvį jis gali pakelti. Net ligoninės nenori tokių žmonių priimti“, - apgailestavo moteris.
Jai nerimą kėlė ir tai, kad apie ketinimus išvežti sūnų į Rokiškio psichiatrijos ligoninę globos namai jai nepranešė. „Viskas daroma tylomis. Man apie tai pranešė globos namų gyventojas, sako: „Gelbėkite savo sūnų, jį muša, žada išvešti į Rokiškio psichiatrijos ligoninę.“
Aš pati mačiau, kaip tie apsaugos darbuotojai – aš taip juos vadinu – muša mano sūnų. Ne kumščiais, bet delnais“, – pasakojo moteris.
Ji prisiminė, kad agresijos priepuoliai sūnui prasidėjo, kai jam buvo trylika. „Tuomet treji metai buvo labai sunkūs, aš jau jo nesuvaldžiau. Kai sūnų greitoji veždavo į ligoninę, juos lydėdavo ir policijos ekipažas, nes jis buvo nevaldomas“, – prisiminė pašnekovė.
Dėl agresijos vaikiną į globos namus motina atidavė, kai jam buvo šešiolika. Neseniai jam sukako 21-eri. Motina jį aplanko vieną du kartus per mėnesį, mat gyvena kitame mieste, dirba ir pati turi neįgalumą.
Pavojingas sau ir kitiems
Vilijampolės socialinių globos namų direktorė Z.Verbavičienė patvirtino, kad teismas kovo pabaigoje svarstys dėl vaikino gydymo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
„Jo liga yra labai sudėtinga. Psichiatrai sako, kad neranda darbo metodų – visi jau išnaudoti. Kartą atvykę du psichiatrai-teismo ekspertai bėgo nuo jo ir prašė kuo greičiau uždaryti ir užrakinti duris.
Vaikinas yra pavojingas ir sau, ir kitiems globos namų gyventojams.
Jis gyvena vienas, jam kyla agresija. Jis žiaurėja. Kai mama atvažiuoja aplankyti savo vaiko, ji prašo iš mūsų apsaugos. Jis smurtauja. Jis ne kartą yra sumušęs ir mamą.
Jam įrengtas atskiras butas, kuris nuolat rakinamas. Prieš tai jis suniokojo tris kambarius, sulaužė visus baldus. Jis nulaužo čiaupus, sudaužo klozeto bakelius.
Kai vaikinas vedamas į bendrą patalpą, kad jį nurengtume, numaudytume, nuskustume, kiti globos namų gyventojai yra užrakinami kambariuose, kad vaikinas jų nepamatyti ir nepultų.
Maitinamas jis iš plastikinių indų, nes kartais nei iš šio, nei iš to lėkštę paleidžia į žmogų. Maistą paduoti jam turi vyras, nes jis turi su juo grumtis. Kiek toks gyvenimas gali tęstis?“ – klausė globos namų direktorė.
Vaikinas nekalba, negali pasakyti, ar jam ką nors skauda. „Kad nuvežtų pas gydytoją, jam suriša rankas, autobusiukyje šalia sėdi du vyrai. Morališkai tai baisu – suvaržyti neįgalųjį. Klinikose jam daro pilną narkozę, kad apžiūrėtų dantis. Tas pats buvo, kai jam buvo akių uždegimas ir reikėjo lašinti vaistus į akis“, - dėstė Z.Verbavičienė.
Ji įsitikinusi, kad Rokiškio psichiatrijos ligoninėje yra medikų, kurie padės atrasti, ką vaikinui skauda, ir padės tai gydyti. „Kad ir širdies veiklos tyrimai – ar atlikti su narkoze, tyrimai parodys realią situaciją?“ - svarstė globos namų vadovė.
Globos namuose yra sporto salė, tačiau dėl širdies problemų vaikinui sportuoti neleidžiama. „Jis nepasakys, kad jam skauda širdį ar trūksta oro. Jo protas yra maždaug trejų metų vaiko amžiaus – kaip jį įgalinti pasodinti ant treniruoklio? Jis gauna labai daug psichotropinių vaistų, todėl krūvis jam gali būti pavojingas“, - aiškino įstaigos vadovė.
Lovą trankydavo į lubas
Jaunuolis dėl ligos yra linkęs smulkinti viską, kas pasitaiko po ranka. „Kai išeina į lauką, jis eina tiesiai į šiukšlyną. Jei jo ten neleidi, jis ima grumtis. Dviejų metrų vyrukas tampa labai stiprus. Mama sako, kad leistume jį į šiukšlyną, kur jis viską smulkina. Bet yra ir infekcijos pavojus – gal jam tuoj po to vidurius paleis?
Bandė darbuotojos duoti daiktus, kuriuos galima smulkinti. Bet jam tiek kilo azartas, kad jis susmulkino plastikinius indus, šiukšliadėžę, komodą, spintą. Jis smulkina net savo apatinius, patalynę. Jis kambaryje būna nuogas.
Dabar jo kambaryje nėra baldų, metalinė lova yra privirinta prie grindų. Anksčiau jis paimdavo lovą ir trankydavo į lubas. Jis turi tiek jėgos, kad išplėšė prie grindų privirintą kėdę. Kiek reikia drąsos ir stiprybės tiems, kas jam valo dantis, prausia, tvarko jo kambarį?“ - kalbėjo Z.Verbavičienė.
Pagal įstaigos normas, vienam socialniam darbuotojui priklauso dirbti su 6 ar 8 globotiniais. Šiam neįgaliajam vienam prireikia kelių darbuotojų dėmesio.
Direktorė neigė, kad darbuotojai muša vaikiną. „Kai mama atvažiuoja, ji visada prašo, kad ją lydėtų apsauga – mūsų darbuotojas. Tą kartą sūnus puolė mamą ir ta ale apsauga su juo susigrūmė, neleido vaikinui mušti mamos. Tuomet mama nieko nepranešė.
Bet kai jai kilo nerimas dėl Rokiškio, tai po pusantro mėnesio paskambinusi pasakė, kad darbuotojas vaiką mušė. Pasiūliau jai pas sūnų eiti vienai, be „apsauginio“. Bet ji nesutiko, sakė, kad aš iš jos tyčiojuosi, kad žmogus su ja turi būti dėl saugumo, nes ji nežino, kas jos ten laukia“, - prisiminė Z.Verbavičienė.
Kartais neįgalus jaunuolis būna ramus, mama jį gali ir paglostyti, su juo pabūti. Visgi tokių akimirkų džiaugsmą nustelbia smurto protrūkiai.
Trūksta pagalbos šeimoms
Neįgaliųjų šeimas globojančio fondo „Algojimas“ steigėja Aušra Stančikienė įsitikinusi, kad Vilijampolės socialiniai globos namai nėra tinkama vieta neįgaliesiems. „Aprašyta situacija atskleidžia sistemos nerangumą, bejėgystę, darbuotojų ir tėvų susipriešinimą, o ne bandradarbiavimą. Kad aprašoma įstaiga nėra palanki vieta jaunuoliams – aišku ne tik po šio įvykio“, - teigė ji.
Neįgalius vaikus auginusi vilnietė įsitikinusi, kad neįgaliems vaikams ir jaunuoliams reikia sąlygų augti savo šeimoje, o ne būti patalpintiems į globos namus. „Jaunuoliui reikiamų ir tinkamų paslaugų nėra jo gyvenamoje vietoje, todėl jis patalpintas į socialinės priežiūros įstaigą, kuri, deja, taip pat nepajėgi juo pasirūpinti.
Įsisenėjusios nuostatos, kad proto ar psichikos negalią turintiems pakanka pamaitinimo ir minimalaus užimtumo yra neteisingos. Ką jaučia žmogus, neturintis prasmingos veiklos? Ką jaučia ir kaip jaučiasi, kai net pats artimiausias žmogus – mama – jo bijo?“ - svarstė A.Stančikienė.
Jai antrino fonde dirbanti psichologė Rūta Kilšytė. „Šiuo atveju agresija yra kraštutinai blogos jaunuolio savijautos išraiška. Galbūt jis kenčia nuo skausmų, kurių nepajėgus suvokti ir nusakyti? O gal jis tiesiog kenčia didžiulį sielvartą? Rokiškyje galbūt ištirs jį mediciniškai (to tikrai reikia), parinks vaistus, kurie geriau slopins agresijos apraiškas... Tačiau tai šaukštai smarkiai popiet.
Lietuvoje ir šiandien šeimos paliekamos vienos su sunkų autizmą turinčiu vaiku. Taip pat ir vienišos motinos, kurių padėtis ypač sunki. Motinos paliekamos be pagalbos, be nuoseklaus mokymo, kaip suprasti kitokios raidos vaiką ir su juo bendrauti, be profesionalios stebėsenos, be paslaugų jo socializacijai ir ugdymui. Vaikas įstringa kūdikystėje, mama – depresijoje, vegetuoja tarp keturių sienų.
Taip jų tragedija užmaskuojama, nes vaikystėje yra dar pakeliama. Tačiau tikrieji paslėptos tragedijos mastai išaiškėja su lytine branda, kai nekalbantis, protiškai atsilikęs, kraštutinai nesavarankiškas kūdikis tampa stipriu, sunkiu, kupinu jėgų jaunuoliu, kurį iš vidaus sprogdina prabudęs lytinis gaivalas“, - apgailestavo specialistė.
R.Kilšytės teigimu, vietoj savalaikės pagalbos užaugusių vaikų su negalia Lietuvoje laukia grotos, tramdomieji marškiniai ir agresyvių vaistų injekcijos. „O jų motinų – sielvartas, nepelnytos kaltės našta ir bevaisė kova su institucijomis“, - pridūrė R.Kilšytė.
Žada reabilitaciją ir asistentus
Seimo narys, Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininką Justas Džiugelis žadėjo komisijos vardu kreiptis į globos namus ir aiškintis situaciją. „Sistema negali keistis, jei problemų kyla tik dėl vieno asmens. Be to, reikia išsiaiškinti, ar asmuo nekelia pavojaus aplinkiniams. Klausimas, ar išeitis vaikiną siųsti į psichiatrijos ligoninę. Klausime, kokias dar išeitis globos namai mato“, - kalbėjo politikas.
Jo teigimu, šis atvejis atspindi bendrą Lietuvos neįgaliųjų politiką, kai vaikas, gimęs su negalia, laikomas ligoniu, o ne visuomenės nariu. Sistema sukurta, kad jį gydytų, o ne kad padėtų šeimai.
„Nuo pat neįgalaus vaiko gimimo būtina visa valstybės pagalba šeimoms. Šiandien jos labai trūksta. Turime sukurti sistemą, kad kai pirmą kartą vaikui nustatoma negalia, visa šeima – vaikas, tėvai, broliai ir sesės – keliautų į reabilitacijos centrą ir ten gautų ne tik medicininę pagalbą, bet būtų supažindinta, su kokiais iššūkiais gali susidurti ateityje.
Kai nustatomas autizmo ar Dawno spektro sindromas, šeima pastatoma prieš baimę, kurios akys didelės. Valstybė pirmiausia turėtų supažindinti šeimas, kokia tai yra negalia, kad žmonės ne gūglintų, o gautų atsakymus iš specialistų“, - aiškino J.Džiugelis.
Tokios sunkios negalios, kaip aprašyta, atveju reikėtų nuolatinės paramos ir pagalbos šeimai. „Lietuvoje turi atsirasti asmeninis asistentas neįgaliems žmonėms. Manau, kad šiemet Seime bus pateiktas reglamentavimas, o kitais metais ši paslauga pradės veikti“, - žadėjo politikas.
