– Ar premjeras Saulius Skvernelis pritarė jūsų įžvalgoms apie aukštojo mokslo reformą? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo LURK vadovo profesoriaus A.Žukausko.
– Nuodugniai reformos neaptarinėjome, bet sutarėme dėl esminių tikslų ir principų. Labai svarbu, kad universitetai ir Vyriausybė vienodai suprastų, ko siekiame. Požiūrius suderinome. Mūsų, rektorių, nuomone, reikia universitetuose didinti dėmesį mokslui ir lėšų srautus reguliuoti taip, kad didėtų mokslinių tyrimų finansavimas.
Neplėtojant mokslo, neįmanoma parengti XXI amžiaus reikalavimus atitinkančių specialistų. Visame pasaulyje įvyko aukštojo mokslo pokyčiai – studijų žinių bagažo jau neilgam pakanka, dabar visiškai aišku, kad žmogui per karjerą tenka jį kelis kartus keisti, o tai įmanoma, kai studentai įtraukiami į mokslinę veiklą ir jiems išugdomi įgūdžiai giliai suprasti tiriamas problemas, kritiškai mąstyti ir gebėti pačiam mokytis visą gyvenimą.
– Vadinasi, siūlote, kad universitetų finansavimas labiau priklausytų nuo mokslo tyrimų plėtros?
– Reikėtų aiškiai atskirti studijoms ir mokslui skiriamus pinigus. Iš universitetų turi būti reikalaujama ne tik rengti specialistus, bet ir pateikti mokslinės veiklos rezultatus. Šiandien dar taip nėra. Nors už mokslą universitetai premijuojami, jie gali išgyventi ir nevykdydami jokios mokslinės veiklos. Aptarėme ir globalizacijos proceso iššūkius aukštosioms mokykloms. Jau neįmanoma išsiversti nepritraukus talentingų dėstytojų ir gabių studentų srautų iš užsienio. Jei universitetai nebus reikiamu lygiu įsitraukę į tarptautinius mokslo mainus, jie nepajėgs parengti globalumo sąlygomis galinčių konkuruoti specialistų.
– Tačiau Lietuvos universitetai turbūt nepajėgūs mokėti užsienio profesoriams patrauklių algų?
– Iš tiesų reikia didinti dėstytojų darbo finansavimą, kita vertus, pagerinti studentų socialines sąlygas – mūsų universitetų bendrabučiai, sporto infrastruktūra dar neprilygsta pasauliniams standartams ir netraukia gabių užsieniečių. Protų cirkuliacija turėtų vykti visomis kryptimis, o dabar ji labiau vienakryptė – iš Lietuvos į užsienį. Talentų daugiau išvažiuoja nei atvažiuoja pas mus. Tai skatina išvykti ir kitomis veiklomis užsiimančius žmones. Todėl premjerui pasakiau, kad tautos nykimo šaknys glūdi protų nutekėjimo dirvoje.
Jei Lietuvoje nebus kuriamos aukštos kvalifikacijos specialistams patrauklios, didelę pridėtinę vertę garantuojančios darbo vietos, neturės ką veikti ir aptarnaujančių ūkio sektorių darbuotojai. Su premjeru aptarėme, kad reikia keisti valstybės ir visuomenės požiūrį į aukštojo mokslo finansavimą ir orientuotis ne į kiekybinius, bet į kokybės rodiklius. Universitetų pageidavimų sąrašas niekada negali baigtis, nes visuomet bus dalykų, kuriuos norėsis pagerinti, bet valstybė turi žvelgti į aukštojo mokslo finansavimą kaip į investicijas, kurios grįžta per proto sukurtą didesnę ekonominę, socialinę ir kultūrinę vertę.
– Europos Komisija neseniai atkreipė dėmesį, kad Lietuva, švietimui skirdama 15 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), gerokai viršija tik 10 proc. BVP siekiantį ES vidurkį. Gal tiesiog švaistomi pinigai?
– Ši pastaba taikytina vidurinėms mokykloms. Šios švietimo grandies finansavimas viršija vidutinius ES rodiklius, bet Lietuvos universitetams tenkanti BVP dalis maždaug pusantro karto menkesnė nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, į kurią mes dabar stengiamės patekti, šalyse. Universitetų finansavimas Lietuvoje tikrai neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Teko girdėti, kad kai kurių studijų programų studento krepšelis menkesnis nei skiriamas darželį lankantiems vaikams. Ne ką turtingesnės už Lietuvą šalys mokslui skiria gerokai daugiau išteklių.
– Premjero S.Skvernelio sudaryta darbo grupė siūlo reformuoti mokslinių tyrimų institutus, daug jų sujungti. Ar nemanote, kad šias mokslo įstaigas vertėtų prijungti prie universitetų?
– Tie institutai, kurie vykdo specifinius tyrimus, galėtų likti savarankiški. Pavyzdžiui, toks galėtų būti Lietuvių kalbos institutas, bet, manau, pakaktų vienos įstaigos, o ne penkių, kaip yra dabar. Gal galėtų gyvuoti ir Technologijų perdavimo institutas, nes tokia funkcija nėra būdinga universitetams. Tačiau dauguma institutų dubliuoja vienas kitą. Panaši veikla vykdoma ir universitetuose. Negana to, daug aukštųjų mokyklų dėstytojų dirba dar ir tuose institutuose.
– Bet tokiu būdu jie daugiau uždirba. Gal vien dėl to bijoma reformos?
– Vis dėlto lėšos naudojamos labai neracionaliai. Dėstytojas perskaito paskaitą vienoje institucijoje, tada bėga dirbti mokslinio darbo į kitą. Prijungus institutus, lėšų nesumažėtų, o būtų net sutaupyta. Mokslo darbuotojai uždirbtų gal ir daugiau, o lakstyti tektų mažiau. Žinoma, iš pradžių tokios reformos kelia nepasitikėjimą, būna daug pykčio, bet ilgainiui nauda būtų akivaizdi.
– Studijų kokybės vertinimo centras apribojo priėmimą į maždaug 200 specialybių. Ar dėl to nesumažės studijų įvairovė ir abiturientų pasirinkimo galimybės?
– Pritariame, kad reikia riboti priėmimą į silpnai mokslu grindžiamas specialybes. Kai kurias galima iš universitetų perkelti į kolegijas. Bet studijų programų pasirinkimas nė kiek nesusiaurės, nes ribojamas priėmimas į tas specialybes, kurios dubliavosi, jas galima studijuoti kitose aukštosiose mokyklose.
Pavyzdžiui, tikrai niekada taip nebus, kad Lietuvoje nebūtų galima studijuoti žurnalistikos. VU būtų pasirengęs net ir savo vidiniais ištekliais išsaugoti šią specialybę. Bent viename universitete ir ši, ir kitos specialybės turės išlikti. Žinome, kaip reikia stiprinti šias studijas – pirmiausia daugiau dėmesio skiriant mokslinei veiklai.
