Pasižiūrėkit, nespėja koks nors atsinaujinančiosios energetikos entuziastas prisidirbti iki pat apatinių su savo žmonos ir jos partnerių verslais, tuoj atsiras koks valstiečių ajatola, kuris palinguos galva susirūpinusiu veidu ir pasakys: gal ir negerai, bet kokia čia apkalta?
Kitas Seimo spartuolis krypuodamas pripūs darbo vietoje promilių į alkotesterį, tuoj kitas abstinentinis aksakalas apreikš, kad gal čia ir problema, bet žmogus tik pats įgalus ją išspręsti, žodžiu, kokios nors kolegų intervencijos tikrai nereikia daryti.
Tik pasipils televizoriuose merginų klausimai dar vienam Seimo nariui, girdi, ko ten bučiavai ir ko prie sijonų lindai, vėl visi turi tai užmiršti, nes Seimo valdantieji rodo kitokį būdą bendrauti su jaunimu.
Diskutuoti su jumis nediskutuosime, nes ir taip viskas aišku, – geriau ateikit į ekskursiją, saldainių padalysim, gal netgi po tautinį kostiumą įteiksim. A, jūs jau išaugę iš vyriausio kultūrininko apskaičiuoto gabarito? Tai vis tiek ateikit.
Iš tiesų kartais atrodo, kad ir opozicijos, ir kažkur pakibusios niekam nepriklausančių Seimo narių grupės atstovai jau ir viltį prarado iškrėsti ką nors tokio, kas ilgiau užsiliktų publikos dėmesio centre.
Nes visuomet atsiras pavydus valstietis: kodėl ne apie mus šnekat, negi mes jums neįdomūs?
Ir išsitrauks šviežią skandalą. Regis, turi pasiruošę tokią jų atsargą, kad ketveriems kadencijos metams užteks su kaupu.
Kitos partijos samdosi konsultantus, kad kaip nors išlaviruotų iš komunikacinių krizių. O valstiečiai sukūrė naują nišą konsultaciniam verslui ir davė darbo tiems, kurie dieną naktį pluša, kad darbdavius į tas krizes panardintų.
O kai panardina, dar pašokinėja ant galvos ir klientui burbuliuojant sėda kurpti naujo skandalo, nes publika išranki, jai bet ko neįkiši.
Galbūt tai ir yra didysis socialinės atskirties bei emigracijos įveikimo planas? Savo pavyzdžiu rodyti, jog nėra tokios kvailystės, kurios žmogus neiškrėstų patekęs į valdžią.
Todėl tai mums vienija ir rodo, pagal kokį vieną kurpalį esam padirbinti.
Nors gali būti ir kitas paaiškinimas. Paprastesnis. Yra tokia I.Krylovo pasakėčia, kuri prasideda „kažkoks išmokslintas virėjas...“ ir toliau per 30 silabinių-toninių eilučių pasakoja apie virtuvės šefą, kuris trumpam paliko puodus savieigai ir išlėkė socializuotis.
O grįžęs rado savo katiną, kuriam patikėjo podėlių apsaugą nuo graužikų, įžūliu snukiu taršantį viščiuką.
Virėjas, užuot sukėlęs smurtą artimoje aplinkoje, ima kultūringai gėdinti: esą tiek į tave lūkesčių sudėta, anksčiau visi tave gerbė, o ką dabar išdarinėji? Ir taip bara, gėdija, kritikuoja šaukdamasis klasikų palikimo ir folkloro, apeliuoja į rainą sąžinę, bet katinas toliau įsisavina paukštieną. Ir kol jis vėsino burną, kol citavo klasikus, katinas suėdė visą vištą.
Kartais ima atrodyti, kad visa ta kritika iš visų įmanomų lūpų ir tribūnų baisiai primena to paties virėjo mostagavimus ir gąsdinimus dangiškuoju kerštu. Tik mums, mostaguojantiems, atrodo, kad didelį vėją keliam, o katinui tai visiškai dzin – malonus skersvėjis, ir viskas.
Ir ne tik katinui. Vietoj šio žinduolio čia gali dėti bet kurį faunos atstovą. Net tokį paukštį ilgu snapu, kuris, beje, mėgsta ir pelėmis maitintis.
Bet kodėl tam katinui arba gandrui visai nebaisi toji kritika ir visi tie skandalai?
Ogi todėl, kad viskas toje valdančiojoje koalicijoje sutvarkyta, dauguma – savo, Vyriausybė – savo, o tai, kad mes čia lojame... Juk ne visą gyvenimą – palosime dar trejus metus, ir kadencija pasibaigs. O antrosios jis net neplanuoja. Todėl ir tratina visus prikauptus skandalus tokiu stachanovietišku tempu. Bet kur tu juos paskui civiliniame gyvenime dėsi?
