Kauno mafijos metraštininku tituluojamo autoriaus knyga tapo perkamiausia naujiena iš negrožinės literatūros sąrašo. Knygoje – narkotikai, prabanga, holivudinio trilerio verti Sauliaus Velečkos-Agurko ir jo bendrų nuotykiai.
Naujos kartos mafija
Iš tiesų tai pirmoji Lietuvos narkokronika. Tai istorija apie tarptautinį narkotikų kelią ir jį nutiesusius žmones, Kauno gatvėmis važinėjusius neperšaunamais, nesusprogdinamais BMW su deguonies kameromis.
Nusikaltėliai iš Lietuvos šešėlinėje rinkoje pardavė kvaišalų daugiau kaip už 1 mlrd. 499 tūkst. eurų. Jų įžūlumas ir ištaigingas gyvenimo būdas šokiravo ne tik visko mačiusius Lietuvos pareigūnus, bet ir garsiojo Kolumbijos narkobarono Pablo Escobaro sūnų Juaną Pablo, pernai pavasarį viešėjusį Lietuvoje.
„Norėjau parodyti, kad legendinė Kauno mafija nesunaikinta iki gyvos galvos už grotų pasodinus Henytę (Henriką Daktarą). Iškilo nauja, dar žiauresnė, finansiškai galingesnė ir technologiniu požiūriu pajėgesnė mafijos karta“, – aiškino D.Dargis.
Važinėjo prašmatniu BMW
Knyga paremta tikrais faktais, šimtais valandų pokalbių su žiauriausio narkotikų kartelio dalyviais, jų mokytojais, vaikystę menančiais draugais, įtakingiausiais šalies pareigūnais, kurie savo akimis negalėjo patikėti matydami tokį narkomafijos veiklos mastą, perkopusį 1,499 mlrd. eurų.
Nė vienam iš žurnalistų taip ir nepavyko užfiksuoti legendomis apipintos S. Velečkos transporto priemonės – moderniausių apsaugos technologijų prikimšto šarvuoto 7-osios serijos BMW limuzino. Net ir šiandien daugelis stebisi ir nesupranta, kaip Agurkas taip meistriškai sugebėjo nuo visuomenės akių nuslėpti savo pagrindinę transporto priemonę.
„Agurkas (S.Velečka) tapo vienu nuožmiausių naujosios Kauno organizuotų nusikaltėlių kartos veikėjų. Jo įtaka ir autoritetas nežlugo net pasodinus jį už grotų“, – sakė D.Dargis
Ištrauka iš D.Dargio knygos „Agurkinių odisėja“
„Siekdamas išvengti ne tik kulkos ar bombos iš priešininkų stovyklos S. Velečka-Agurkas bei jo artimiausi draugai, būdami laisvėje, samdė tokį gausų sargybinių būrį, kad jo kitaip nei privačia armija nepavadinsi. Paprastose apsaugos tarnybose dirbusių vyrų algos buvo bene mažiausios Lietuvoje, todėl tarnybą sovietinėje armijoje baigę ir paskui vieną po kitos apsaugos bendroves keitę vyrai akimirksniu susigundydavo galimybe užsidirbti keletą tūkstančių litų per mėnesį saugodami kriminalinius šulus.
Kai 2013-ųjų kovą Kriminalinės policijos biuro pareigūnai ėmė nuodugniau tirti Kauno Agurkinių gaujos nusikaltimus ir į apklausas kviesti artimiausius jų aplinkos žmones. Vienas paskui kitą buvo pakviesti ir keturi kauniečių gangsterius saugoję asmens sargybiniai.
„Jų, dirbančių kažkokį darbą, neteko matyti. Bet mano nurodyti asmenys gyveno prabangiai, važinėjo prabangiomis mašinomis, S. Velečka važinėjo BMW 7 klasės broniruotu, T. Petrošius – BMW 5 klasės broniruotu, A. Ringaila taip pat važinėjo broniruotu BMW 7 klasės automobiliais. Gyveno prabangiuose namuose ir butuose“, – prisiminė Agurkinių sargybinis Rainoldas Mockus. „Iš pašalinių ir spaudos girdėjau, kad jie verčiasi automobilių vagystėmis bei narkotikų platinimu, bet iš jų pačių nieko negirdėjau, – teigė kitas anksčiau Kauno grupuotės narius saugojęs Mindaugas Kuosa. – Ne kartą esu matęs pinigų perdavimus, paketais („stopkėmis“) po 500 eurų ir britų svarais. Mačiau, kad svarai A. Ringailai buvo perdavinėjami iš krovininių automobilių, kurie atvykdavo iš Anglijos. Paskutinį kartą toks pinigų perdavimas buvo prieš 2013-ųjų Naujuosius, kai A. Petkauskas-Audrėnas padavė „stopkę“ pinigų po 500 eurų, kurią aš vėliau perdaviau A. Ringailai.“
Apsaugininkas tvirtino, kad pagrindiniai gaujos vyrai dažnai tam tikrais reikalais išvykdavo ne tik į Rytų šalis, bet ir Vakarų Europos didmiesčius.
„Kiek mačiau, A. Ringaila kartais vykdavo į Angliją, kur, kiek žinau, apsistodavo Londone pas kažkokį seną pažįstamą iš Kauno. Jo kelionės trukdavo nuo kelių dienų iki mėnesio. Jis dažniausiai skrisdavo į Angliją. S. Velečka dažnai skrisdavo į Maskvą ir Ukrainą, o su N. Tučkumi 2012 m. vasarą buvo Ispanijoje“, – atskleidė Čikio asmens sargybinis.
Jis teigė, kad keletą kartų A. Ringailos namuose buvo daromos kratos, paimti automobiliai.
„Susitikimuose, arba taip vadinamose „strielkėse“, dalyvavau vieną kartą. Vyko Karmėlavoje, automobilių aikštelėje prie kapinių, dalyvavo apie 40 žmonių. Apie ką jie kalbėjosi, nežinau, nes man buvo nurodyta būti mašinoje, kaip supratau, susirinkę buvo visi savi“, – prisiminė M. Kuosa.
Jam teko savo akimis matyti per vieną iš susirėmimų apšaudytą itin prabangų vieno gaujos nario automobilį.
„Vieną vakarą visi suvažiavo, paskui sužinojau, kad T. Petrošius peršautas antro apšaudymo metu, vienam akį peršovė ir į nugarą pataikė Dainiui Zinevičiui-Arbūzui. Tą ar kitą dieną nuvažiavome prie Nerijaus ir Manto Palšių kotedžo Ramučių kaime ir pamačiau „Mercedes-Benz S 500 Brabus“, kuris buvo apšaudytas, buvo suvarytas automobilio priekinis stiklas“, – prisimindamas tamsiausius epizodus pasakojo M. Kuosa.
Ketvirtasis su Agurkiniais net kelerius metus praleidęs ir vėliau gaujos nusikaltimus narpliojusiems kriminalistams liudijęs apsaugininkas Evaldas Rutkevičius prisimena: „Kuo užsiiminėjo Agurkiniams priskirti vyrai, tiksliai pasakyti negaliu, tačiau ne kartą esu girdėjęs kalbas, kad vieną ar kitą asmenį reikia sulaužyti, nes neatiduoda pinigų. Visus vadindavo velniais, „duchais“, daunais ir asilais. Tačiau po jų kalbų apie sulaužymus neatsimenu, kad kam nors kas nors būtų atsitikę.“
E. Rutkevičiaus teigimu, kauniečiai gangsteriai palaikė glaudžius ryšius su įkalinimo įstaigomis, važinėdavo į Pravieniškių pataisos namus bei kitas laisvės atėmimo įstaigas. Tačiau pas ką, apsaugos darbuotojas negalėjo įvardinti.
„Ne kartą telefonu reguliuodavo su įkalinimo įstaigomis jų vidinius nesutarimus. Aiškindavosi, kas ir kaip ką vadindavo“, – sakė jis.
S. Velečka neabejoja, kad apsaugininkai bendrauti ir plačiau nušviesti kriminalistus sutiko iš išgąsčio, nes greičiausiai buvo sulaukę rimtų perspėjimų, jog nesutikę bendradarbiauti nebeteks jiems duoną užtikrinančio pagrindinio įrankio – legaliai įgyto šaunamojo ginklo. Visi jie į darbą ir buvo priimti su pagrindine sąlyga, kad nešiotųsi su savimi legaliai turimą pistoletą.
„Kaip supratau, juos pagąsdino ar kažkaip kitaip paveikė, kad galbūt „vamzdžius“ atims ar panašiai. Juk daugiau be šito darbo jie nieko ir nemoka veikti“, – atvirai pareiškė S. Velečka.“
