Tačiau jei prisipažintume sąžiningai, kasdienybės požiūriu Kovo 11-oji tada daug kam neatrodė tokia išskirtinio reikšmingumo diena, kokia buvo starto į atkurtą Nepriklausomybę diena.
Apie laisvę ir nepriklausomybę jau buvo tiek ir tiek prikalbėta Sąjūdžio mitinguose, iš komunistinės nomenklatūros, prieš kurią tik vakar drebėjome, išsityčiota, išsikeikta iki valiai.
Ei, ar prisimename, kaip atrodė tautiškasis Kaunas ne tik 1990-ųjų kovo 11-ąją, bet ir visus pirmuosius atkurtos Lietuvos Respublikos metus?
Pirmiausia rubliai su Leninu kaip buvo, taip ir liko, tik gerokai nuvertėję. Už pilną rublių prikimštą portfelį 1991-ųjų pradžioje galėjai gauti tik 100 dolerių. Sovietinė kariuomenė niekur nepasitraukė, nė metams nepraėjus po Kovo 11-osios parodė savo kruvinus nagus.
Bet dėl teisybės turime pasakyti, kad rusų karininkai Kaune tapo labai mandagūs ir tarsi sumažėję, nepastebimi. Ir tanką iš transporto žiedo prie VI forto išsivežė dar 1989-aisiais.
Pasveikinti laisvės ryto kauniečiai rinkosi į mitingą Vienybės aikštėje, į juos susiraukęs žvelgė bronzinis Leninas, išstovėjęs ten iki tų metų rugpjūčio.
Iš atminties išnyra daugybė su pirmaisiais laisvės metais susipynusių detalių – žavių ir kraupių, juokingų ir didingų.
Vytauto prospekte, dar neseniai buvusiame Lenino prospekte, buvo atidaryta viena pirmųjų Kaune komercinių buitinės technikos parduotuvių. Jaunimui net išaiškinti neįmanoma, ką reiškia šiais laikais absurdiškai skambanti sąvoka „komercinė parduotuvė“. Ten buvo legendinių „Sony“, „Pioneer“, „Panasonic“ buitinės technikos aparatų.
Bet vieno televizoriaus kaina prilygo dviem neblogai uždirbančio gamyklos meistro mėnesio atlyginimams.
Su pirmaisiais verslo laisvės daigais pasipylė pirmieji kioskai, kuriuose buvo visko, o ypač daug latviško alaus ir spirito „Royal“. Pagrindiniai kioskų konglomeratai susitelkė ties autobusų stotimi ir „Merkurijaus“ kiemeliuose.
Jeigu dabartinį sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą laiko mašina perkeltum į anuos laikus, žmogus išprotėtų. Kiosko savininkas laikytas turtingu žmogumi, tokiam užteko pinigų išmaitinti šeimą ir dar „atsegti“ duoklę reketininkams.
Laisvės troškulio būta didžiulio, tai ir malšinome jį kone springdami. Laisvės Kaune ir apskritai Lietuvoje turbūt niekada nebebus tiek apsčiai, kaip pirmaisiais metais po 1990-ųjų kovo 11-osios.
Laisvės alėjos pabaigoje, šalia „Skalsos“ parduotuvės (dabar Apylinkės teismo rūmų), įsikūrė videosalonas, kuriame nuo 20 valandos buvo rodomi juodosios pornografijos filmai. Dienomis – švelnioji „Playboy“ televizija. O už keliolikos metrų, senamiestyje, ugningus pamokslus prieš komunistus, paleistuvius ir „parnagrafiją“ skėlė garbaus atminimo kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Taigi tik nereikia pasakų apie Marijos žemę!
Sunku suvokti, kodėl sumanyta vieną nykiausių, grynai pramoninio kraštovaizdžio LTSR 25-mečio gatvę pavadinti Kovo 11-osios vardu.
Gal tikėtasi, kad patriotinis vardas išvaikys sovietinės dvasios šmėklas? Neišvaikė.
Iki šiol prie „Girstupio“ šmėklinėja centų prašinėjantys valkatos. Kažkodėl net jauni kauniečiai nežino jokio Dainavos turgaus, jį atkakliai vadina 25-mečio turgeliu.
Kalbant apie nepageidaujamus svečius iš kito pasaulio, reikia pasidžiaugti, kad pastaruoju metu kauniečiams pavyko išvaikyti menkavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi šmėklas. Tas, kurios buvo apnikusios žlugus sovietinei pramonei ir smukus pragyvenimo lygiui mieste.
Sovietmečiu buvęs pogrindiniu laisvės švyturiu, prasidėjus laisvam gyvenimui realybėje Kaunas kaip miestas smarkiai nukraujavo.
Bet tai – jau praeitis. Norisi tikėti, kad dar po dvejų metų, kai švęsime Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, jaunoji karta jau nesupras, ką reiškia posakis „Gyventi galima ir Kaune“.
„Laikinoji sostinė“
