Pirmasis pasišiukšlino Tadas Langaitis, pradėjęs savo politinę karjerą nuo šiukšlių – aplinkos švarinimo akcija „Darom!“, parsivežta iš Estijos. Jaunasis visuomenininkas pasirodė gabus svetimų idėjų kopijuotojas – „Baltosios pirštinės“ , atvėrusios kelius jam į didžiąją politiką, nudžiautos iš Rūtos Vanagaitės, kai ji rūpinosi Artūro Zuoko įvaizdžiu ir surengė prie Seimo įspūdingą baltųjų pirštinių šou.
Dar stipresnį įspūdį padarė T.Langaičio „Baltosios pirštinės“: Lietuvos jaunimo judėjimas už sąžiningus rinkimus ir skaidrią politiką – prieš politikus nešvariomis rankomis. „Baltomis pirštinėmis “ T.Langaitis nusikalė neįveikiamą įvaizdį, kuris visiškai nustelbė jo realią praeitį – mįslingai praturtėjusio būsimojo politiko pavardė figūravo istorijoje apie anaptol ne baltomis pirštinėmis drauge su Toljačio nusikaltėlių gauja išparceliuotą Vilniaus „Kuro aparatūrą“.
Ne ką prastesniu įvaizdžiu apsiginklavo ir Mykolas Majauskas, buvusio konservatorių premjero Andriaus Kubiliaus atradimas ir favoritas, kuris savo bankininkystės patirtį paaukojo humaniškai misijai – žmogiškųjų dramų ir tragedijų prevencijai, todėl jautriai atsiliepęs ir į #metoo.
Tačiau žiaurus likimas moksleivės Vokiečių gatvėje pavidalu iškrėtė žiaurų pokštą. Ir #metoo virto #youtoo (tave irgi).
T.Langaičio dezertyravimas iš Seimo ir M.Majausko skandalas (nesvarbu kaip jis pasibaigs) – stiprus smūgis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų įvaizdžiui, kruopščiai ir sėkmingai sutvertam per praėjusius rinkimus į Seimą.
Naujoji konservatorių karta su jaunuoju partijos vedliu per trumpą laiką meistriškai sukūrė Lietuvoje jaunimo kultą, be gailesčio partijos veteranus „išveždama į mišką“.
Naujieji Lietuvos politikos veidai pelnė rinkėjų simpatijas, faktiškai monopolizavo rinkimų vajaus metu žiniasklaidos dėmesį anaiptol ne idėjomis ir mintimis. Politinės komunikacijos mokovai tvirtina, kad Johnas F.Kennedy pirmasis atskleidė: politikui kelią į pergalę atveria ne programa, politiniai simboliai, o kūno kalba, išvaizda, gebėjimas bendrauti.
Žiūrėdamas į Lietuvos politikos jaunuolius iš liemens ir stuomens, negalėjai nepastebėti kirpėjų, siuvėjų, viešosios komunikacijos konsultantų nuopelnų.
Tačiau tikrovė anksčiau ar vėliau atsikeršija ir pasiekia revanšą. Žlugus su realybe nieko bendra neturinčiam įvaizdžiui, jis išgaruoja be pėdsako, palikdamas tuščią vietą.
Kai T.Langaitis pasipustė iš Seimo padus, jis nepaliko jokių projektų ar pradėtų darbų. Todėl jo pabėgimas – joks nuostolis Seimui, partijai ir Lietuvos politikai. Tiesa, lieka darsyk apmulkinti rinkėjai.
Seimas pavasario sesiją galėjo pradėti Nacionaliniame dramos teatre, žiūrėdamas režisieriaus Oskaro Koršunovo puikiai pastatytą Moliere'o „Tartiufą“ , kur Giedriaus Savicko vaidinamas apsimetėlis šventeiva – lyg iš akies traukta jaunoji Lietuvos politikos žvaigždė.
Jaunyvo amžiaus basomis kojomis pirmuosius žingsnius į politiką žengiantį, politikos senbuvio, savimi patenkinto, nuo gyvenimo atitrūkusio Orgono vietą užgrobiantį Tartiufą lengvai atpažintų ir moksleiviai, kuriems M.Majauskas su draugais baruose dėstė moralios politikos pradžiamokslį.
P.S. Apsimeluočiau teigdamas, jog lietuvišką Tartiufą galėtų pasisavinti vieni konservatoriai. Saviškis (mūsiškis) jis būtų atjaunėjusių socialdemokratų gretose. Papuoštų amžinai jaunus liberalus. Nors ir ne blondinas, galėtų savo švarko atlape segėti ir gandriuką. Žodžiu, universalas.
