Arūnas Dumalakas. Sunkiausią darbą už politikus atliks rūdys

klausia:  „Kaip tu balsavai, netikėli?“

Ar po tarybos posėdžio, kuriame buvo svarstomas Žaliojo tilto skulptūrų
likimas, sapnavo panašų sapną, turbūt net tardomas nepasakys nė vienas
sostinės politikas.

Net jei sapnavo ne skulptūrą „Taikos sargyboje“, o kompoziciją „Mokslo
jaunimas“.

Mat akivaizdu, kad prabėgus daugiau nei pustrečių metų nuo Žaliojo tilto
skulptūrų nukėlimo jų likimą sprendžiančius žmones kausto vis didesnė
baimė.

Tad valdantieji, tarybos posėdžiuose lyg buldozeriu stumiantys kitus
klausimus, šį kartą pritrūko balsų, kai teko svarstyti Žaliojo tilto
skulptūrų perdavimo Lietuvos Respublikai klausimą.

Akivaizdu, kad mėgindama perduoti gatves tvarkančios įmonės „Grinda“
patvoryje saugomas skulptūras Lietuvos dailės muziejui valdžia ketino
nusimesti atsakomybės naštą.

Juk kad ir kaip su jomis pasielgsi, vis tiek sulauksi priekaištų bangos.
Parduosi - vadinasi, nesaugai praeities meno kūrinių ateities kartoms.
Išnuomosi ar nuveši į Grūto parką - bus įtarimų apie neaiškius
interesus.  Sunaikinsi - dar blogiau.  O saugodamas taip pat nuolat
gausi niuksų už sovietinės praeities šlovinimą.

Tad ir prieš posėdį svarstant komitetuose du iš jų pritarė, kad
skulptūros būtų perduotos muziejui, du - ne.

Tiesa, tarybos narys konservatorius V.Urbonavičius mėgino demonstruoti
drąsą:  esą kodėl Vilnius turėtų atiduoti savo turtą - skulptūras?

Netrukus jis buvo pataisytas:  skulptūros - ne turtas, tai politinis
klausimas.

O po Lietuvos laisvės sąjungos atstovo A.Žapliko klausimo salę, atrodo,
sukaustė dvidešimties laipsnių šaltis:  „Jeigu skulptūras perduosime
Lietuvos dailės muziejui, ar nesuteiksime joms nacionalinės svarbos?“
Juk muziejaus saugyklose - tik vertingi eksponatai.

O čia dar lyg pelės po šluota pasigirdo kažkieno balselis:  „Geriau
nežaiskime, nes galime prisižaisti.“

Oponentai, žinoma, nepraleido progos įgelti merui R.Šimašiui:  „Jeigu
nusprendei nukelti skulptūras, tai dabar galvok, ką su jomis daryti.“

Meras kaip tyčia prieš posėdį susirgo.  Bet vargu ar jam būtų tikęs
jaunų bendražygių karštakošiškas pasiūlymas skulptūras parduoti metalo
laužui.  Prieš siekiant antrosios kadencijos tai būtų tikrai atėmę
rinkėjų balsų.

Tad Vilniaus valdžia taip ir nesiryžo atsikratyti Žaliojo tilto
skulptūrų. Žinoma, ir tai negerai.

Tad įvyniotos į nepermatomą polietileno plėvelę skulptūros ir toliau
rūdys „Grindos“ patvoryje.  O gal ten jos tam ir atvežtos?  Juk
kelininkai druska gali ne tik gatves pabarstyti.  Ir sunkiausią darbą už
politikus atliks jokių politinių sprendimų nepaisančios rūdys.