Ką tai iškart priminė? Ogi vieno liūdno atminimo ir prastos šlovės klasiko posakį apie kultūrą – „nacionalinė savo forma, socialistinė savo turiniu“.
Ar ne metas tą patį pasakyti ir apie Lietuvą religijos požiūriu? Juk tampa akivaizdu, kad Marijos žemė didžiai katalikiška tik savo forma, o turiniu – pagoniška.
Tiesa, oficialusis valstybės fasadas – dar tvirtai krikščioniškas. Kartais net susidaro įspūdis, jog Konstitucijoje įrašytas valstybės pasaulietiškumas – tik formalumas.
Tuo metu tikrovėje daugelis tautiečių abejingi tikėjimui ar tiesiog ateistai, praktikuojantys dzenbudizmą. Negana to, netgi katalikų šventovėse besilankantieji neslepia sieloje esantys pagonys.
Kokios maldyklos populiaresnės už bažnyčias? Įvairiausi būrimo, pranašavimo, kitokių raganysčių salonai. Kokia literatūra šiuo metu karaliauja skaitomiausių knygų sąrašų viršūnėse? Patarimai, kaip pasiekti sėkmę, gauti daug pinigų. Panaši padėtis ir televizijoje.
O kur dar senosios lietuviškosios pagonybės klodas ir jos išpažinėjų būriai? Juk jie dabar turi įtakingus savo atstovus net aukščiausioje šalies valdžioje – pirmiausia romuvį iš Naisių R.Karbauskį, vadovaujantį ir didžiausiai Seimo frakcijai, ir Kultūros komitetui, ir visam parlamentui.
Lieka, kad premjeras S.Skvernelis, tarkime, prisipažintų esąs senas scientologas, ir paskutinės Europos pagoniškosios valstybės vaizdas, perfrazuojant kitą besmengantį į užmarštį klasiką, būtų išsamus.
