„Tautai linkiu optimizmo, draugiškumo, susiklausymo, vienybės, stipresnio laisvės pojūčio“, – artėjančio Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 100-mečio proga lietuviams duodamas interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ palinkėjo 54-erių G.Jasaitis.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Gimiau Šakių mieste, nes tuo metu ten dirbo mano tėtis. Su šeima Šakių mieste gyvenome penkerius metus, o po to persikėlėme į Vilnių. Save vadinu kosmopolitu – gimęs Suvalkijoje, augęs Žemaitijoje, gyvenantis Lietuvos sostinėje.
Bet didžioji dalis mano vaikystės prabėgo ne Šakiuose, o mano mamos gimtinėje – Maloniškių kaime, Darbėnų seniūnijoje, Kretingos rajone. Atvykę į mamos gimtinę leisdavome laiką tarp miškų, laukų, sodybų, vandens telkinių. Esu gimęs Suvalkijoje, bet vis tik save laikau Žemaitijos vaiku, nes ten ir praleidau daugiausia laiko.
Vėliau persikėlėme į Vilnių, baigiau Lazdynų vidurinę mokyklą, o vėliau Vilniaus universitetą. Paauglystės ir studijų laikų prisiminimai taip pat labai malonūs.
– Koks jūsų maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Karštomis vasaros dienomis, kai pliaupdavo šiltas lietus, su pusbroliais išsirengdavome iki trumpikių ir bėgiodavome po laukus, po balas, kuo gilesnė bala – tuo smagiau būdavo.
Taip pat būdavo smagu atsikelti anksti ryte Maloniškėse ir klausytis, kaip senelis galanda dalgį, kala jį plaktuku – atrodydavo, kad šis garsas sklinda po visas apylinkes. Patikdavo vaikščioti po ką tik nupjautą žolę ir jausti jos kvapą – tai įstrigo giliai atmintyje.
Pamenu, kad plaukti išmokau irgi kaime – būdavo, prisibėgioji, priprakaituoji ir įkrenti į tą rudą prūdo vandenį. Tų pramogų vaikiškų tikrai netrūkdavo, prisigalvodavome pakankamai. Vaikystės prisiminimai išliko šviesūs ir mieli širdžiai.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Aš pats daug laiko praleidžiu gamtoje, daug keliauju, tad išskirsiu keletą man gražiausių vietų. Pajūryje įspūdingiausia Nida, jos kopos, arčiau Klaipėdos – Olando kepurė ir vaizdas nuo jos.
Taip pat išskirčiau Nemuno deltą ir Nemuno atskiras vietas prie Jurbarko. Kernavė taip pat fantastiškai atrodo. Kadangi turiu galimybę paskraidyti neaukštai lėktuvu, tai iš viršaus fantastiškai atrodo Pažaislio vienuolyno kompleksas prie Kauno marių bei Trakų pilis su visais ežerais.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Vienareikšmiai – Vilnius. Dėl savo kultūrinio gyvenimo, dėl infrastruktūros, dėl tradicijų ir dėl žmonių įvairovės. Vilniuje man gerai ir dėl to, nes čia prabėgo mano jaunystė. Galų gale – aš žinau beveik kiekvieną užkabarį Senamiestyje, centre, Lazdynuose, Karoliniškėse. Vilnius man patogiausias ir geriausias.
– Kokia lietuviška šventė jums smagiausia?
Man svarbiausios dvi šventės – Vasario 16-oji ir Joninės. Vasario 16-ąją švęsdavome nuo senų laikų, dar sovietmečiu prisimindavome šią šventę, nes ir mano senelė gimusi Vasario 16-ąją. Mano šeimoje yra ir dar vienas žmogus, gimęs vasario 16-ąją – tai mano jaunesnioji duktė. Šios šventės išvakarėse iškeliu vėliavą su Vyčiu, o šventinę dieną – Trispalvę. Vasario 16-ąją tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose, tai pakankamai svarbi šventė tiek Lietuvai, tiek visiems žmonėms.
Na, o vasarą, kaip aš sakau, vainikuoja Joninės. Nuo senų laikų kaime su draugais, su tėvais, su giminėmis švenčiame Jonines. Užstalės dainos, paparčio žiedo paieškos, smagus laikas kartu. Tai išties graži lietuviška tradicija, tikiuosi ji ir toliau bus puoselėjama.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Žinoma, visi istoriniai veikėjai, kurie puoselėjo Lietuvos valstybę, siekė nepriklausomybės, plėtojo teritoriją, yra labai reikšmingi, tačiau konkrečiai kažkurio įvardyti negaliu, nes kuo daugiau laiko prabėga, tuo mažiau autentiškos informacijos apie tą asmenybę išlieka.
Kiek daugiau informacijos, kalbant apie istorines asmenybes, galima surasti ir atitinkamą nuomonę susidaryti apie prezidentą Antaną Smetoną. Jį vertinu, kaip vieną iš vadovų, kuris savo laiku atliko reikšmingus darbus Lietuvai.
Kalbant bendrąja prasme negaliu jo pavadinti istorine asmenybe, bet geriausiu valstybės vadovu vienareikšmiškai galiu paminėti prezidentą Valdą Adamkų. Aš jį asmeniškai pažinojau, tai labai daug nuveikęs žmogus. Jis daug padarė diplomatijos, valstybingumo stiprinimo požiūriu. Bendrąja prasme jį vertinu kaip inteligentą, kuris labiausiai tiko Lietuvos valdymui. Drįstu pasakyti, kad jau paskutinius dešimt metų trūksta Lietuvai tokių vadovų. Jis – eruditas, išsilavinęs, paprastas, geras, intelektualus žmogus. Man jis – istorinė asmenybė.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti? Apie ką kalbėtumėte?
– Valdą Adamkų paskutinį kartą mačiau, kai jis baigė kadenciją. Jis buvo atėjęs į prokuratūrą atsisveikinti su mumis, įteikė atsiminimų knygą. Aš mielai su juo susitikčiau, papietaučiau ir pabendraučiau apie tuos buvusius laikus, kai jis prezidentavo, apie prokuratūros ir prezidentūros santykius. Jo valdymo metu prokuratūra buvo nepriklausoma, tiek su pačiu V.Adamkumi, tiek su jo komandos nariais bendravome dalykiškai ir konstruktyviai.
Pašnekėtume apie tuos senus laikus, dabartį ir perspektyvas. V.Adamkus ir dabar politiniame gyvenime pakankamai aktyviai dalyvauja ir būtų įdomu išklausyti jo įžvalgas apie būsimus Lietuvos prezidento rinkimus.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė, atlikėjas arba lietuviška daina?
– Lietuvškos dainos man pačios priimtiniausios. Nostalgiją sukelia grupės „Hiperholė“ dainos. Tai buvo pirmoji grupė, kuri parodė visai kitokį lietuviškos muzikos žanrą, stilių. Kalbant apie „Hiperbolę“ – pajutau, kad šios grupės muzika visai kitokia, ji išsiskyrė iš buvusių populiarių grupių, pasijautė laisvė, kurios, mano požiūriu, trūko tuo metu.
Iš atlikėjų, be abejonės, Vytautas Kernagis. Pamenu, kad mokykloje priklausiau tokiam ansambliukui ir su kitais mokiniais ėjome pas jį į Filharmoniją ir prašėme, kad duotų savo dainų natas ir galėtume jas groti. Su mumis, tokiais jaunuoliais, V.Kernagis bendravo labai paprastai ir šiltai, žinoma, davė ir savo dainų natas. O iš šiuolaikinių atlikėjų – Marijonas Mikutavičius.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Gimtadieniams ar įvairiems vizitams aš perku medinius rūpintojėlius. Aišku, tai nėra masinės gamybos produktas, dažniausiai juos perku Kazkiuko mugėse. Tokius rūpintojėlius galiu drąsiai ir į užsienį vežti, ir Lietuvoje kažkam padovanoti.
Mano manymu, rūpintojėlis atspindi mano norą tam žmogui kažką reikšmingo perduoti ar padovanoti. Jis kažkiek ir tą pačią Lietuvą atspindi.
Taip pat svarbi prekė – juoda lietuviška duona. Ji visur skirtinga – Klaipėdoje ją vienaip daro, Vilniuje kitaip, Kaune dar kitaip. Man klaipėdietiška juoda duona arčiausiai širdies.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Kartais mėgstu ir riebiai pavalgyt – tai lietuviška, švelniai parūkyta, iškepta kiaulės karka su troškintais kopūstais, taip pat mėgstu bulvinius arba kraujinius vėdarus, juos fantastiškai padarydavo mano močiutė. Žinoma, negaliu nepaminėti cepelinų su gardžiais padažais ir kugelio. Mano mėgstami lietuviški patiekalai tokie sunkesni, žemaitiški, kad būtų energijos darbams.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Vytis, laisvė, ramybė, viltis ir visa ta seka užbaigiama žodžiu Lietuva. Visa lietuvių kalba nuostabi. Šią kalbą reikia puoselėti dėl jos uniklumo, senumo, sudėtingumo.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Užsispyrimas, darbštumas, tobulumo siekimas, o taip pat tolerantiškumas, svetingumas, draugiškumas, kartais pavydumas. Aišku, aš dirbu su baudžiamuoju procesu, tenka dirbti su įvairiais lietuviais, tačiau tai retos išimtys, didžiajai daliai lietuvių būdingi mano paminėti charakterio bruožai.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Nespjauk į šulinį iš kurio gersi. Ji tinka viskam – ir perspektyviniam mąstymui, ir istorijai įvertinti. Ši patarlė filosofiniu požiūriu, mano galva, labai reikšminga: kartais tu gali nusispjauti į tą šulinį, jeigu žinai, kad iš jo niekada nebegersi. Kitaip tariant, ši patarlė turi dvi tokias pagrindines prasmes – ji leidžia atskirti gėrį nuo blogio.
– Jūs mylite Lietuvą, nes…
– Tai apibrėžti žodžiais labai sunku. Aš paprasčiausiai apie tai negalvoju – myliu ir tiek žinių. Savaime suprantama, myliu Lietuvą, nes čia žemė, kurioje gimiau, kur šeima, čia sava gamta, draugai, pažįstami, giminės. Myliu Lietuvą, nes tai mano valstybė, su savo sienomis, kurias reikia ginti, su savo pergalėmis, su savo bėdomis, su savo pralaimėjimais, kuriuos irgi reikia suvokti.
Galų gale, Lietuva yra ta vieta, kurioje tu privalai padaryti kažką gero, kad ji vystytųsi, kad joje būtų geriau gyventi. Sunku konkrečiai įvardyti, bet viską, ką tu jauti, tuos geruosius dalykus – visa tai yra Lietuva.
– Linkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Bendrąja prasme valstybei norisi palinkėti teigiamo vystymosi, kad ji taptų turtingesnė tiek kultūriniu, tiek ekonominiu požiūriu, kad Lietuva taptų saugia vidaus problemų prasme, karine prasme, energetine prasme.
Tautai linkiu omtimizmo, draugiškumo, susiklausymo, vienybės, stipresnio laisvės pojūčio. Visų tų gerųjų dalykų, kurie susieti su bendrąja laime. Taip pat linkiu, kad lietuvių kalba būtų nuolat puoselėjama, neužmirštama, nedarkoma, įvertinama, nes kalba vienija tautą.
Taip pat svarbu, kad augtų vaikų gimstamumas, nes be vaikų nebus piliečių, nebus lietuvių, nebus ir valstybės.
