Lrytas.lt skaitytojams siūlome kelias ištraukas iš šios knygos. Pateikiame III-iąją ištraukų dalį.
xxxxxxx
Ypač svarbi ir garbinga buvo A.Brazausko kelionė į Lenkiją 1997 metų birželį, kur jis dalyvavo pastangas skleisti krikščioniškąją kultūrą ir vienyti Europą simbolizavusiame šv. Adalberto Vaitiekaus mirties tūkstantmečio minėjime Gniezne ir Šventojo Tėvo bei šešių prezidentų susitikime.
Iš Baltijos šalių buvo pakviestas tik Lietuvos vadovas. Tiesa, tam prireikė specialiai pasistengti.
Mat A.Brazauskas iš pradžių į šį susitikimą kažkodėl negavo kvietimo, nors ir buvo istorinis pagrindas mūsų katalikiškos valstybės vadovui dalyvauti susitikime su Jonu Pauliumi II minint visai Vidurio Europai svarbaus šventojo mirties tūkstantmetį.
Artėjant renginiui, man paskambino susirūpinęs A.Brazauskas ir pasakė: „Antanai, nežinia kodėl nesulaukiu kvietimo į Gniezną. Ar gali ką padaryti?“
Nors paprastai susitikti su prezidentu A.Kwasniewskiu nekildavo jokių kliūčių, šį kartą patekti pas jį nebuvo lengva. Gal baimintasi, kad ir kitos Baltijos šalys prašysis į Gniezno renginį, o gal būta dar kokių priežasčių, bet gavau atsakymą: prezidentas užsiėmęs, priimti negali.
Ir lyg užkeikta: nei svarbiausias A.Kwasniewskio patarėjas užsienio politikos klausimais Andrzejus Majkowskis, nei antrasis pagal svarbą Wojciechas Lamentowiczius, matyt, nepaprastai užsiėmę renginiu, niekaip neranda laiko mane priimti, o laukti jau nėra kada, lieka vis mažiau dienų iki Gniezno susitikimo. Nežinau, ką daryti, ko griebtis.
Tada pagelbėjo išganingas sutapimas. Į Varšuvą su pirmuoju vizitu atvyko neseniai išrinktas Bulgarijos prezidentas Petaras Stojanovas. Antrą vizito dieną bulgarai surengė priėmimą Lenkijos prezidento A.Kwasniewskio garbei, o kol šis atvyko, P.Stojanovas vaikštinėjo tarp svečių, su jais bendravo.
Aš, jau išvakarėse pasistengęs atkreipti į save dėmesį, ėmiau šnekučiuotis su Bulgarijos prezidentu, laukdamas, kol pasirodys A.Kwasniewskis. Suprantama, jis iškart priėjo prie P.Stojanovo.
Nespėjus Lenkijos prezidentui po trumpo pašnekesio pereiti prie kitų, nutaikiau progą ir, pakvietęs žengti žingsnį į šalį, sakau: „Algirdas Brazauskas negavo kvietimo į Gniezną ir nesupranta, kodėl jį pamiršote.“
„Klausyk, bet koks jūsų, lietuvių, ryšys su Adalbertu Vaitiekumi? Jis gi krikštijo mus, lenkus.“
„Tačiau vėliau patraukė pas mūsų giminaičius prūsus ir ten, gavęs nuo jų kuoka per galvą, baigė savo žemiškąją kelionę ir tapo šventuoju kankiniu“,- atsakiau.
„Tai ką čia jums, baltams, dabar minėti? Kad jį nukalėte? - nusistebėjo nutaisęs rimtą veidą A.Kwasniewskis, bet tuoj pat ėmė juoktis: – Gerai, atsiųsime kvietimą.“
Kaip sakė, taip ir padarė – netrukus A.Brazauskas buvo pakviestas ir atvyko į Gniezną.
Visa programa vyko labai sėkmingai, tik jis truputį sunerimo, kai katedroje popiežius ėmė dalyti dovanas prezidentams - paveikslus su šventojo Adalberto gyvenimo scenomis. A.Brazauskas man sušnabždėjo: „Ar tik ne man teks scena, kaip baltai jį nugalabija?“
Ne, taip nenutiko: šio įvykio vaizdelis atiteko ukrainiečiams.
xxxxxxxx
Smagu prisiminti ir vieną atsitikimą: 2001 metų pavasarį man pavyko gauti Lietuvai tris su puse milijono eurų iš Liuksemburgo vien padeklamavus nuostabų Rainerio Marios Rilke eilėraštį tuomečiam šios šalies premjerui, būsimajam Europos Komisijos pirmininkui Jeanui-Claude'ui Junckeriui.
Tai buvo vienas pirmųjų jo vizitų į Vilnių ir taip nutiko, kad premjeras R.Paksas tą dieną kažkur išvyko, nes jis ne visada teisingai suvokdavo prioritetus. Vienaip ar kitaip, Vyriausybės vadovas mane įpareigojo priimti J.-C.Junckerį. Pasitarę nusprendėme aukštajam svečiui ir jo delegacijai surengti priėmimą Trakų pilies mažojoje menėje ir parodyti jiems, kad esame europinė valstybė, galinti didžiuotis sena istorija.
Iš restorano ant Galvės ežero kranto „Apvalaus stalo klubas“ buvo atvežta baldų, gėrimų, valgių, sukurta jauki aplinka. Tuometis Lietuvos laikinasis reikalų patikėtinis Belgijoje ir Liuksemburge Vladimiras Jarmolenko pasakė, kad J.-C.Junckeris labai mėgsta R.M.Rilke, net yra parašęs mokslinį darbą apie jo kūrybą.
Sovietiniais laikais buvo išleistas šio vokiečių poeto eilėraščių rinkinys originalo ir lietuvių kalbomis.
Susiradau namų bibliotekoje šią knygą, atsivežiau į Trakų pilį ir, kai jau paragavome lietuviškos degtinės (nors siūlėme ir raudonojo, ir baltojo vyno, degtinę pasirinko pats svečias ir dar pridūrė, kad geriau jos su kitais gėrimais jau ir nemaišyti), užuot sakęs tostą, padeklamavau R.M.Rilke eilėraščio „Rudens dieną“ pirmąjį posmą.
Vertėjui jį perskaičius vokiškai, J.-C. Junckeris padeklamavo antrąjį posmą. Pasijutome esantys vienoje kultūrinėje erdvėje. Apsikabinome ir oficialus priėmimas virto jaukiu artimų draugų vakarėliu.
Kitą dieną jau grįžo R.Paksas ir „Naručio“ viešbutyje surengė svečiams pietus. J.-C.Junckeris čiupo mane už rankos ir, pasisodinęs greta prie premjerų stalo, sako: „Mes nebuvome pakviesti į Ignalinos atominės elektrinės uždarymo donorų konferenciją Vilniuje, matyt, manote, kad esame maži. Tačiau nesame skurdžiai, todėl čia pasitarėme ir nusprendėme duoti du milijonus eurų elektrinės uždarymo fondui.“
Po poros mėnesių gavau Liuksemburgo užsienio reikalų ministrės Lydie Polfer kvietimą atvykti su vizitu į šią šalį.
Nuskridau, susitikome, pasikalbėjau su dar keliais ministrais – beveik visos ministerijos ten sutelktos šalia viena kitos – ir tada buvau pakviestas pasikalbėti su premjeru J.-C.Junckeriu.
Jis pavaišino mane kava bei puikiu konjaku, pokalbis vyko visiškai laisvai ir aš juokaudamas jam sakau: „Tik jums išvykus suvokiau jūsų dosnumo mastą: didžiulė Prancūzija mūsų elektrinės uždarymui davė tris su puse milijono eurų, o mažytis Liuksemburgas ne ką ir mažiau – net du milijonus!“
„Kiek kiek davė prancūzai? Tris su puse milijono? – perklausė J.-C.Junckeris. – Tuomet gerai, mes dar pridėsime pusantro ir išeis tiek pat.“
Sėdau į lėktuvą, skrendantį į Briuselį, ir stiuardesė atneša man krūvą Liuksemburgo laikraščių.
Matau: reportažai apie mano vizitą, iliustruoti nuotraukomis. Skaitau: Liuksemburgas Lietuvos atominės elektrinės uždarymui skyrė pusketvirto milijono eurų.
Net parsivežiau tuos laikraščius namo ir išsaugojau archyve.
xxxxxxx
Kai D.Rogozinas, matyt, įširdęs ant manęs, grįžo į Maskvą, jis pasikvietė ES atstovą Rusijoje bei tada Bendrijai pirmininkavusios Graikijos ambasadorių ir patarė Briuseliui nekreipti dėmesio į užsienio reikalų ministro A.Valionio reikalavimus, nes išrinktasis prezidentas R.Paksas jam lankantis Vilniuje esą žadėjęs, kad aš artimiausiu metu būsiu atleistas ir Lietuvos pozicija tranzito į Kaliningrado sritį klausimu pasikeis.
Tai esą žinau ir aš, todėl dabar skubu daryti visokius pareiškimus, kad nulipčiau nuo Lietuvos politinės scenos gaubiamas kovotojo su rusų meška aureolės.
Suprantama, ES ambasada Maskvoje parengė susitikimo su D.Rogozinu pro memoria ir pasiuntė į Briuselį.
Gunteris Verheugenas kopiją atsiuntė man. Paskambinau jam ir juokaudamas pasakiau: „Tik nepamiršk, kad Lietuvos politiką vis dar formuoja Vilnius, o ne Maskva.“
Ypač mano dėmesį atkreipė tokie pro memoria žodžiai: „Delegatūra (taip vadinama ES atstovybė. – A.V.) kartu su Graikijos ambasadoriumi susitiko su ponu Rogozinu jam grįžus iš Vilniaus. Ten jis kalbėjosi su ministru pirmininku Brazausku ir užsienio reikalų ministru Valioniu. Rogozinas informavo, kad susitikimai su ministru pirmininku ir parlamentarais vyko konstruktyviai, bet pokalbis su Valioniu nebuvo sėkmingas. Ministras buvo nusiteikęs provokuojamai, pasak Rogozino, siekdamas priversti rusus nutraukti susitikimą. Valionis apkaltino juos nesąžininga pozicija, nuolat reikalavo nuolaidų. Rusų delegacija juto, kad Valionis pozuoja, o tai atspindi faktą, jog jis greitai gali būti atstatydintas iš užsienio reikalų ministro pareigų ir nori išeiti su kovotojo už Lietuvos interesus prieš Rusijos mešką aureole.“
Pro memoria rašoma, kad D.Rogozinas tvirtino, neva premjeras A.Brazauskas sutikęs, jog rusai galėtų keliauti į Kaliningradą su vidaus pasais, o jų tranzito kelionės prašymas būtų vadinamas deklaracija, kitaip sakant, jiems būtų suteiktas kitas statusas – ne prašytojų, kuriems galima atsakyti ir neigiamai, o tik deklaruojančių savo tikslus asmenų.
Be abejo, ėmėme domėtis, kas galėjo D.Rogozinui pasakyti, kad aš būsiu atleistas. Pasiteiravome saugumiečių ir tada sužinojome apie vieną per jo vizitą Lietuvoje nutikusį ir Lietuvos žvalgybai mįsle tapusį įvykį.
Natūralu, kad V.Putino emisaras buvo stebimas. Po derybų Užsienio reikalų ministerijoje jis grįžo į Rusijos ambasadą ir staiga dingo iš jo judėjimą stebėjusių mūsų pareigūnų akiračio. Manoma, kad D.Rogozinas persėdo į kitą dėmesio neatkreipiantį automobilį ir kažkur išvyko.
Galima tik spėlioti, su kuo jis susitiko, bet aišku, kad Rusijos aukšto rango pareigūnas neimtų žaisti tokio šnipų žaidimo, jei nebūtų rimto reikalo slėpti savo susitikimų.
Dingęs Rusijos ambasadoje D.Rogozinas išniro jau visai kitoje vietoje – pasienyje su Kaliningradu, kirto sieną ir iš ten, o ne iš Vilniaus išskrido į Maskvą.
Aišku, kalbėjausi ir su R.Paksu. Prezidentūra neigė, kad ką nors apie mane pasakė D.Rogozinui. Bet ir šį kartą, matyt, tiesą byloja patarlė, kad nėra dūmų be ugnies.
Tai patvirtina ir Gedimino Kirkilo liudijimai R.Pakso veiklą tyrusiai Aloyzo Sakalo pirmininkaujamai parlamentinei laikinajai komisijai.
G.Kirkilas tuo metu vadovavo Seimo Užsienio reikalų komitetui, ėjo ir Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas, kartu dar buvo paskirtas Lietuvos atstovu Kaliningrado srities klausimais, todėl daug bendraudavo su D.Rogozinu.
G.Kirkilas prisiminė, kad šis atvykęs į Vilnių jo klausinėjo, ar tiesa, jog naujasis prezidentas pertvarkys Vyriausybę ir A. Valionis neteks ministro posto, o jį pakeis A.Medalinskas.
xxxxxxx
Po derybų buvo surengti pietūs, per kuriuos, suprantama, V.Adamkus sėdėjo šalia V.Putino, o aš buvau pasodintas greta dabar jau buvusios jo žmonos Liudmilos Putinos.
Diplomatai privalo žaibiškai įvertinti, su kokiu žmogumi bendrauja, ir pasirinkti tinkamą pokalbio toną.
Su ja kalbėtis buvo paprasta, ji man paliko visai mielos, malonios, nepasipūtusios moters įspūdį, pasakojo, kaip gyveno Kaliningrade, apie savo ten įkurtą mokyklą, ir su nostalgijos atspalviu prisiminė, kaip jaunystės metais važinėdavo per Lietuvą.
Be kita ko, prezidento žmona užsiminė ir kaip Leningrade susipažino su V.Putinu. Supratau, kad jie ir drauge, gal net ne kartą, sovietiniais laikais lankėsi Lietuvoje.
Kai vakarienei baigiantis mums buvo patiektas konjaku vadintas gruziniškas brendis, bet ne konjako taurėse, kurios būna plačios, žema kojele, o trauktinėms skirtose taurelėse, pamaniau, kad Maskvoje gal tai įprastas stilius, ir be jokios ironijos Rusijos prezidento žmonai užsiminiau: „Kaip įdomu – jūsų ir konjako vartojimo tradicija savita - geriate iš taurelių.“
Bet L.Putina tik sarkastiškai šyptelėjo ir atsakė: „Tai ne tradicija, o neišmanymas. Tikriausiai čia mes ir neturime konjako taurių.“
Nemanau, kad Kremliaus priėmimų rengėjams galėjo stigti kokių nors serviravimo dalykų, nes ant stalo buvo išdėlioti labai prašmatnūs indai, L.Putina turbūt pasakė tai tyčia.
Išvis atrodė, kad ji nelinkusi griežtai paisyti protokolo ir žvelgia į jo reikalavimus kiek atsainiai, su ironija.
Man susidarė įspūdis, kad jau tada Putinų šeimos santykiai buvo anaiptol ne idealūs, kalbantis buvo justi kažkoks L.Putinos skeptiškas nusiteikimas, ji nesistengė atrodyti Rusijos prezidentiene, didžiulės šalies pirmąja ponia.
