Juk vienintelis „teisingas“ atsakymas, kurį paliktų (ir paliko) yra: „Į mano akis“. Žiūrėk į mano akis, kai su manimi kalbi. Mano akys yra vienintelė mano kūno vieta, į kurią reikia žiūrėti, kai su manimi kalbi, mielas operatoriau. Tik kyla klausimas – kam to išvis klausti, kai visi žinome tą vienintelį tinkamą atsakymą?
Galbūt todėl, kad reikia subtiliai (arba nevisai) užsiminti, kad tu turi daugybę kitų kūno vietų, į kurias norima žiūrėti, kai su tavimi kalbama? Kad reikia pabrėžti, kad tavo kūnas yra kaip atskiras pokalbio dalyvis? Pokalbio, kuriame dalyvauji tu, su savo žodžiais ir su savo akimis, pašnekovas (kuris yra labai pasimetęs ir nežino, kur žiūrėti), ir tavo kūnas. Su tomis krūtimis, tais sėdmenimis, kojomis, pečiais ir kitais, akiai tokiais maloniais vingiais.
Anokia naujiena, kad moterų kūnai nuo senų senovės buvo suseksualizuoti, dėti į įvairiausius rėmus ir apspręsti dažnai ne pačių jų savininkių, bet visuomenės, ilgus metus valdytos vien vyrų. Priminsiu, kad balsavimo teisę moterys didžiojoje dalyje Vakarų pasaulio įgavo vos prieš šimtą metų; Lichtenšteine – nuo 1984, metų o viename Šveicarijos kantone – nuo 1991-ųjų.
Anokia naujiena gal ir ta, kad viena Lietuvoje veikianti optika neseniai atsiprašinėjo vartotojų („VISŲ MOTERŲ“—didžiosiomis raidėmis) už ne labai vykusią reklamą su šūkiu „Atsiskaityk natūra“, vaizduojančią stilizuotas moters kojas. Nes tarp tų kojų biologiškai moterys turi tai, su kuo galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Ta „natūra“. Kas, beje, lotyniškai reiškia „esminę savybę, įgimtą dalį“, o senovėje tiesiog reiškė „gimimą“.
Tokia savotiška piniginė. Kuri visada su tavimi. Pamiršai grynuosius ir korteles namie? Jokios problemos. Juk visada su tavimi yra tavo įgimta, biologinė, beveik niekad neapvilsianti piniginė, kurios valiuta – universali visame pasaulyje. Net bitkoinas savu laiku nebuvo toks vertingas. Kursas stiprus jau tūkstančius metų.
Na, pajuokavo reklamos veikėjai, sakysite, na, kiek per aštriai parašė. Juk visi draugų rate pajuokaujam. Na, būta čia nelaimės.
Šioje vietoje yra dvi pusės. Moteriškoji ir vyriškoji. Iš moteriškosios pusės, tu, kaip moteris, esi nuolat stimuliuojama žinutėmis medijose, kad tavo kūnas, o tiksliau, tavo tarpkojis, yra valiuta pati savaime.
Tavo kūnas nėra vien biologinis gyvenimo įrankis – tavo kūnas yra pinigas. Ir tu, net norėdama pabėgti nuo „vartotojiškos visuomenės“ ir tapti kokia nors atskalūne Mauricijaus džiunglėse, vis tiek ten turėtum piniginę.
Tavo tarpkojis tau gali leisti atsiskaityti už dalykus gyvenime, nes taip sako istorija, taip sako gašlus tavo kolega, taip sako įkaušęs tavo draugas. Ir jeigu tavęs paprašo už kokią prekę ar paslaugą atsiskaityti būtent ta valiuta, tu neturi stebėtis. Nes taip sako visuomenė. Net reklamos juokauja ta tema. Juokauja, nes čia nieko baisaus. Taip galima juokauti. Tai nėra kažkas kenksmingo. Taip sako.
Ir, jeigu tu augi tarp tokių (ir kitokių panašaus tipo) reklamų, tu gali išaugti į savo kūną žiūrėdama kaip į atskirą subjektą. Tai tarsi esi tu: ta tu, kuri kalba, ir nori, kad žiūrėtų tau į akis, ir tu, kuri turi tarpkojį, kuris tarsi dalyvauja kažkokioje keistoje finansų rinkoje be bankų. Ir vienintelė išeitis nebedalyvauti toje rinkoje yra paprasčiausiai peiliu išsipjauti tą tarpkojį. Tapti belyte moterimi, kuri nebegali ta „natūra“ atsiskaityti.
Skamba makabriškai ir kraupokai. Bet ar nėra pati situacija makabriška ir kraupoka? Kai juokaujama ne su pusę gyvenimo pažįstamais draugais, bet reklaminiuose stenduose gatvėse? Kai stotelėje, kurioje tu vakare lauki autobuso, vitrina šviečia su juokeliu, kad tavo lytiniai organai veikia kaip pinigai?
Vyriškoji šios situacijos pusė ta, kad, idant jau moters tarpkojis yra it piniginė, tu kaip ir gali prašyti, kad už tavo prekes ar paslaugas atsiskaitytų būtent jos valiuta. Nes na, tavęs, pavyzdžiui, paprašė paaukštinimo: paslaugos būtent tokios, kokios nori ji. Tad tu kaip ir turi teisę paprašyti už tą paslaugą (nors tai nėra paslauga, bet tau taip gali pasirodyti, nes juk prašo, o prašyti galima tik paslaugos) atsiskaityti būtent ta valiuta, kurios nori tu.
Nes taip buvo priimta istoriškai, tam pritaria tavo gašlūs kolegos, tam pritaria tavo įkaušęs draugas. Tam pritaria net reklamos. Ir šita moteris, kuri tau sako, kad ji neturi kaip tau atsidėkoti (nors galbūt jai „atsidėkoti“ išvis net nereikia), tau meluoja. Nes tu žinai, ką ji turi tarp savo kojų, ir tu žinai, kad jūs užaugote kartu, toje pačioje istorijoje, matydami tas pačias reklamas.
Tad ką ji vaidina, sakydama, kad neturi kaip atsidėkoti? Ji visada turės kaip atsidėkoti. Kaip atsiskaityti, kaip susimokėti. Nes ji yra finansų rinkos dalyvė, turto valdytoja, taip sakant. Nes ir džiunglėse, ir teatre, ir akademijoje, ir visur kitur ji visada turės piniginę sau tarp kojų.
