Aplink – vien miškas, nė vieno žmogaus, o mobiliojo telefono baterija grėsmingai senka.
Tokioje situacijoje praėjusį savaitgalį buvo atsidūrusi atostogauti į Mauricijų išvykusi 31 metų lietuvė Asta Murauskaitė.
Žinutė išgąsdino brolį
Į Indijos vandenyno salose išsidėsčiusią šalį moteris išsiruošė viena, o jos atostogos prasidėjo itin pavojingu nuotykiu.
Į turistų pamėgtą Mauricijų ketvirtadienį atskridusi A.Murauskaitė penktadienio rytą artimiesiems atsiuntė žinutę, kad keliauja apžiūrėti krioklių.
Apie 16 valandą Lietuvos laiku jos brolis Vitalijus Murauskas sulaukė nerimą keliančio pranešimo: „Nenoriu tavęs gąsdinti, bet privalau pasakyti: pasiklydau džiunglėse. Manęs ieško policija ir kareiviai, bet negali rasti. Mano telefonas baigia išsikrauti, nežinau, kuo viskas baigsis, bet meldžiuosi, kad gerai. Šį kartą ir pati bijau. Jeigu nelabai gerai baigsis, tai žinok, kad labai myliu.“
Trukdė smarkus lietus
V.Murauskas seseriai siuntė patarimus, kad susikurtų laužą arba kuo aukščiau pakabintų ryškių drabužių, o pats telefonu susisiekė su Mauricijaus pareigūnais.
Virš džiunglių buvo išsiųstas sraigtasparnis, turistės ieškojo ir tarnybiniai pareigūnų šunys, tačiau naktį į šeštadienį ryšys su ja nutrūko, o dieną paklydėlės paieškas sutrukdė lietus.
Sekmadienio rytą A.Murauskaitės artimieji sulaukė gerų žinių: moteris rasta prie Juodosios upės tarpeklių nacionaliniame parke. Išsigandusi ir pavargusi keliautoja buvo nugabenta į ligoninę, nors rimtų sveikatos sutrikimų medikai nenustatė.
Už atsainumą baudžiama
Moters sprendimas vienai keliauti į visai nežinomą vietovę džiunglėse nustebino vieną labiausiai patyrusių Lietuvos keliautojų ir alpinistų, Vilniaus keliautojų klubo vadovą 75 metų Algimantą Jucevičių.
– Kaip išvengti situacijų, į kurią pateko vieniša turistė? – „Lietuvos rytas“ paklausė daugybę šalių išmaišiusio keliautojo.
– Keliaudami po įvairias šalis ir po kalnus pirmiausia visais būdais vengiame vaikščioti po vieną. Būna daugybė skirtingų situacijų, bet stengiamės laikytis nuostatos – po vieną nejudėkime.
Gamtoje pilna pavojų, todėl reikia turėti sveiko proto ir žinoti, kas tavęs laukia, ypač jei išeini nepasiruošęs.
– Egzotiškose šalyse turistams savo paslaugas dažnai siūlo vietos gidai. Gal geriau pasinaudoti jų paslaugomis?
– Be abejo, geriau pasisamdyti vietos gidą, kuris pažįsta aplinką, žino kelius, toje vietovėje tykančius pavojus. Bet visada atsiranda nuotykių ieškotojų. Yra buvę garsių ir patyrusių įvairių šalių keliautojų, kurie po vieną leidosi į kalnus. Iki šiol niekas nežino, kur yra jų kapai.
– Jei jau įvyko taip, kad žmogus pasiklydo visiškai nežinomoje teritorijoje, ką jam reikėtų daryti?
– Jei dar įmanoma ir užtenka jėgų, reikia kur nors judėti, bet nesėdėti vienoje vietoje, kur esi nematomas. Reikia bandyti judėti į kuo atviresnę vietą, o ją pasiekus, jei yra priemonių, uždegti laužą, apsivilkti kuo ryškesnius drabužius. Reikia stengtis aplinkai perduoti kokį nors signalą.
– Kaip žinoti, į kurią pusę eiti?
– Bet kuris keliautojas privalo turėti žemėlapį. Šiais laikais yra ir mobiliosios technologijos. Jei kur nors išeini, reikia žinoti, kur eisi.
Paklydus reikia išsirinkti kryptį ir visą laiką judėti ta pačia kryptimi, tik nesėdėti ir nerizikuoti savo gyvybe. Vaikščiojimas ratais taip pat nieko neduos.
Šios turistės net mobilusis telefonas išsikrovė. Ji save buvo pasmerkusi rimtam pavojui. Tai turėtų būti pamoka visiems keliautojams, tik bėda, kad žmonės iš svetimų klaidų nesimoko.
– Jūs pats keliaujate daugybę metų. Ar per tą laiką buvote pasiklydęs pats, ar kas nors iš jūsų turistų?
– Pats nebuvau pasiklydęs, nes nepasiruošęs į žygius neinu. Prisimenu, dar sovietmečiu Altajuje pasiklydo trijų žmonių grupė iš Panevėžio.
Vienas jų išėjo ieškoti pagalbos, bet likusieji jo grįžtančio taip ir nesulaukė. Po kurio laiko jiems pavyko išsikrapštyti iš kalnų, o to, kuris išėjo vienas, niekas nerado.
Visi keliautojai turi žinoti dar vieną svarbų dalyką – niekada neatsiskirti nuo grupės.
Tian Šanio kalnuose grupei klaipėdiečių kylant į viršų, vienam jų atsisegė alpinistų „katė“ (kopti į apledėjusį šlaitą skirtas prietaisas). Jis bendražygiams liepė eiti toliau, o pats žadėjo pasivyti. Sutemo, o alpinistas nepasirodė. Nežinia, gal nuslydo, gal įkrito į tarpeklį.
Vėliau aš pats jo šeimos prašymu su gelbėtojais skridau jo ieškoti. Klampojome per pusnis, bet keliautojo neradome.
Kelionėse galioja auksinė taisyklė – jei žmogui blogai, nepalikti jo vieno.
Paliktas bendražygių 1990 metais žuvo ir garsus Lietuvos alpinistas Dainius Makauskas. Jis pirmasis iš lietuvių įkopė į vieną aukščiausių pasaulio kalnų – Daulagirį (8176 m, Nepalas), bet leisdamasis žemyn susižeidė, pasiliko kalno šlaite ir dingo.
– Net jūs, toks patyręs keliautojas, į žygį po nežinomą vietovę nesileistumėte vienas?
– Vienas tikrai neičiau nei į kalnus, nei į džiungles. Kalnuose yra pavojingų tarpeklių, todėl keliauti reikia bent dviese, kad būtų kam ištiesti virvę.
